Keturnedėlis… Toks nelietuviškas žodis, bet suprantamas ar bent nesunkiai paaiškinamas. Praėjo 30 dienų po žurnalisto Rimanto Urbono mirties: laikas pasimelsti, pabūti Šv. Mišių aukojime už mirusįjį, su jo artimaisiais pasidalinti skausmu – tebe gyvu netikrumu, kad jo nebėra.
Rugsėjo 28 d. į Kupiškio viešąją biblioteką rinkosi „Lėvens balsų“ literatai ir rajono žurnalistai: tris valandas bendrauta, kalbėta, prisiminta… Iš nuotraukos R.Urbono akys šypsojosi: jei iš tiesų jis dabar pasirinkime – į rojų ar į pragarą, – turėjo pajusti susirinkusiųjų bendravimo šilumą. „Mūsų susiėjimas jam patiktų“, – taip manė bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Matiukaitė. Taip manė ir kiti.
Buvo graudumo prisimenant aną, Rimo paskutinįjį šeštadienį: jo žmona Eugenija papasakojo jo išėjimo anon pusėn detales. Buvo rimties klausantis šiam, keturnedėlio šeštadieniui skirtų eilių. Buvo šypsnių įsismaginus dalintis prisiminimais apie darbą ir po darbo… Buvo gražiausias vakaro baigties akordas – jauniausios Rimanto dukters Veronikos pasakojimas apie tėvą.
O paskui visi išėjo į vėjuotą, jau tamsų vakarą… Gedimino gatvės pradžioje bolavo prožektorių apšviesti bažnyčios bokštai: vakarinių Šventų Mišių auka buvo skirta Rimantui.
Rita Briedienė