Kalvių duona – be stipriklių, puriklių, saldiklių ir be konkurentų

Elvyra Tumienė

Pakalbinti Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Kalvų kaimo duonos kepėją Elvyrą Tumienę, paskatino ne tik tai, kad ji kepa juodą, pilno grūdo naminę duoną, bet ir dėl to, kad labai rūpėjo sužinoti, kaip žmogus nebijo imtis tokios veiklos, kuri Rokiškio krašte ir taip labai populiari.

– Kada pradėjote kepti duoną?
– Visus leidimus įsigijau pernai, rugsėjo pabaigoje.

– Kodėl ėmėtės tokios Rokiškyje labai paplitusios veiklos?
– Kaip čia ir pasakius… Ateina laikas, ir pradedi labiau vertinti tikrus dalykus. Parduotuvėse imi skaityti maisto produktų etiketes, imi vengti sintetikos – visokių maisto priedų: skonio stipriklių, puriklių, saldiklių… Norisi natūralių produktų.
Sau duoną kepu jau apie 10–15 metų. O prekiauti ja labiausiai paskatino bei padrąsino vaikai. Mačiau: mano duona žmonėms patinka. Vieną, kitą draugą pavaišinau, ir ėmė jie prašyti jos iškepti. Tada ėmė prašyti draugų draugai…

– Iš kur sužinojote duonos kepimo paslaptis?
– 
Duoną kepė ir mano mama, ir anyta. Esu kilusi iš Duokiškio, o dabar gyvename Kalviuose – mano vyro tėviškėje. Sodyboje yra likęs pastatas ir krosnis jame. Čia duoną kepdavo anyta, dabar – aš.

– Kokia jūsų duona?
– Natūrali, be mielių, raugo duona. Į tešlą dedu labai mažai cukraus. Tai – pilno grūdo rūginė duona. Didžiulius, 4–5 kg kepalus kepu specialiose formose.

– Tik vienos rūšies duoną kepate?
– 
Taip, tik vienos. Nededu jokių priedų – jokių saulėgrąžų, sėmenų ar dar ko nors. Būna, paprašo kartais ją paįvairinti, bet man kažkaip visai nesinori.

– Kuo pasižymi pilno grūdo duona?
– 
Tokios duonos miltams sumalamas visas grūdas, niekas nuo jo neatskiriama, net sėlenos. Pilno grūdo miltai daug vertingesni: lieka visos grūdų gerosios medžiagos. Miltai, pagaminti iš apdirbtų grūdų, mažai vertingi, nors ir atrodo gražiau, neturi priemaišų.

– O pats rugio grūdas iš kur? Auginate ar perkate?
– 
Rugiai – mūsų ūkio. Dirbame apie 20 ha žemės. Nuo pat žemės iki kepinio – mūsų pačių darbas: patys auginame rugius, patys juos malame, patys tešlą minkome.

– Rankomis ir minkote tešlą?
–Taip.

– Sunku?
– 
Man neatrodo sunku. Užtrunku apie 30–40 minučių. Galvojau nusipirkti tam skirtą mechaninį įrankį, bet skaičiau, kad jie tinkamesni kvietinei ar maišytų grudų tešlai. Ruginės tešlos juo taip gerai neišmaišysi, kaip rankomis išminkai. Kol mano tik tokie gamybos kiekiai, galiu minkyti ir pati.

– Kokie jie?
– 
Kepu kartą ar du per savaitę. Vienu kartu iškepu maždaug 25 kg duonos.

– Kaip ir kur ją parduodate?
– 
Kaip minėjau, iš pradžių reklama sklido pati. Kai pasiskelbiau feisbuke, atsirado naujų pirkėjų. Dabar jie pastovūs. Pasiskaičiuoju: savaitė praėjo – duona jau tikriausiai bus suvalgyta. Paskambinu vieniems, kitiems, pasiteirauju, ar norės duonos. O kartais ir patys skambina: „Suvalgėm.” O jei kartais duonos lieka, parašau feisbuko Rokiškio ar Kamajų grupėse.

– Ar brangi Jūsų duona?
– 
Pinigais vertinant – 3 Eur už kilogramą. Tai nėra mano pragyvenimo šaltinis. Dirbu Anykščių rajono kaimo turizmo sodyboje „Barono vila“. Duonos kepimas man – labiau hobis, bet atnešantis ir materialinės naudos.

– Ar nežadate plėstis?
– 
Kol kas ne. Man tai maloni veikla. Rokiškio rajono vietos veiklos grupei rengiau projektą. Gautomis lėšomis susiremontavome seną namą, statytą dar 1926-aisiais. Jis jau nebegyvenamas, virtęs sandėliu ir labai prašėsi remonto. Žinia, maisto gamybos patalpos turi atitikti visus reikalavimus, ir tik projektas padėjo juos įvykdyti. Namelį puikiai atnaujinome. Dar įsigijau malūnėlį rugiams malti, šildymo krosnelę. Be projekto pinigų tiek duonos nekepčiau.


– Ar yra norinčių išmokti kepti Jūsų duoną?
– 
Tik raugu teko dalintis. Namuose sau kepančiųjų duoną yra daug, bet kepa ją specialiose duonkepėse, kurių galima įsigyti prekyboje. Mano duonos vienas pagrindinių ,,ingredientų” – malkomis kūrenama krosnis, kurią labai retai kur berasi, todėl niekas dar ir neprašė pamokyti kepti maniškę duoną, nepareiškė noro persiimti manuoju ritualu. Tai labai raminamai veikla: žiūrėdama į ugnį užmirštu visus skubėjimus, bėgimus, dingsta visi stresai, o šviežios, šiltos duonos kvapas – kažkas nenusakomo. Tai gali tik patirti, pajausti, mėgautis.


Kalbėjosi Rita Briedienė
Elvyros Tumienės nuotraukos