Pradžia » Aktualu » Kamajų „Kino pusryčiai“ patiktų net gurmanams

Kamajų „Kino pusryčiai“ patiktų net gurmanams

Kamajų „Kino pusryčiai“ patiktų net gurmanams

Publikavimo data: 2014-01-31

Kamajų Antano Strazdo gimnazijos „Kino pusryčiai“ kvepėjo „barankomis“. Buvo jauku ir šilta: prie stalelių moksleiviai ir suaugusieji gėrė arbatą, šnekučiavosi: visi laukė kažkada jau patirto įspūdžio – netrukus ekrane sušmėžuos Kamajų kinematografo dokumentinė ir meninė kūryba.

A.Strazdo gimnazijos mokiniai jau visai rimtai yra užsikrėtę kinu: pernai spalio mėnesį, šventės „Kuc kuc Kamajuos!“ metu jie rengė „Kino naktis“, lapkričio pabaigoje – „Kino dieną“. Ir štai – „Kino pusryčiai“.

– Kamajų kinematografas pasigenda tik žurnalistų dėmesio. Vaikų pastangos sutelkti mokyklos ir miestelio bendruomenę tokios sėkmingos, jog papasakoti apie tai platesnei visuomenei, rodos, turėtų būti įdomu ir patiems laikraščiams… – sakė ekonomikos ir technologijų mokytoja, gimnazijos projektų iniciatorė ir vadovė Daiva Mickūnienė.

Žiūrovų prisirinko pilnutėlė antro aukšto fojė, tačiau trumpametražių filmukų demonstracijos pradžią gimnazistai vis delsė. Ko gero tyčia: leido susirinkusiesiems apšilti, be to, į susitikimą atvykę ir nakvynei likę Obelių vaikų globos namų auklėtiniai po filmukų demonstracijos išvažiuos – bičiulių atsisveikinimas niekada nebūna skubotas…

Beribis dangus ir snieguota viršūnė. Dar truputis pastangų ir – kalnas įveiktas! Toks trumpas filmuko „KAS gi“ siužetas, labai prasmingas netgi savo sarkazmu: nutolinta kamera atskleidžia kalnuotų sniegynų paslaptį – vaikinukas ropščiasi į didžiulę sniego pusnį, sustumtą prie senos daržinės.

Yra toks dėsnis: iš pradžių pilietinės iniciatyvos atrodo neišjudinamu dalyku, nelengvu kopimu į kalną. Betgi Kamajų A.Strazdo gimnazijai šis dėsnis neveikia: jos auklėtiniai nė nebegali pasakyti, kada buvo visokių iniciatyvų pradžia…

Per Kalėdas, Motinos ir Tėvo dieną vaikai rengia mažytes, tačiau dvasiškai brangias dovanėles: vienai šventei jie lipdė porceliano angeliukus, kitai gamino žemuoges, kūrė tekstus, prašė kitų juos sukurti, rašė dailius atvirlaiškius ir per šventes dovanojo juos visiems parapijiečiams, arba – tik tėčiams, arba – tik mamoms… Ir dar: Kamajų bažnyčios klebonas Andrius Šukys turi tradiciją palaiminti kiekvieną tėvą, motiną. Palaimintajam moksleiviai įteikia dovanėlę.

– Žmonės eina bažnyčion išgyventi ir šio bendrystės jausmo, – sakė į „Kino pusryčius“ atėjusi Kamajų gydytoja Romualda Šniokienė.

„Visadu man kvepėsi žemvagem,
Tėva prakaitu, žemes ilgesiu.
Kai dungaus pakraščiai aptemį,
Man kvepėsi letum ir smilgam…“ – šią Juozapavos eilėraščio ištrauką dažnas tėvas tebesaugo savo maldaknygėje. Kas ta Juozapava? Gimnazistai nesako. Neišduoda jie ir autoriaus, jų laikraštėlyje „Kamajų strazdukų giesmės“ rašančio dvasinėmis temomis ir pasirašančio „Aš – ša“…

Aktyviems Kamajų gimnazistams nebuvo sudėtinga 2013-aisiais įsitraukti į projektą „Kuriame Respubliką: visuomenės pilietinio veikimo kompetencijų ugdymas“, inicijuotą Pilietinės visuomenės instituto ir partnerių, finansuojamą Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ priemonę „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“. Net 120 mokyklų tais metais subūrė komandas, o šios – savo programas, galinčias padėti atsikratyti patyčių, sutelkti bendruomenę mokyklos aplinkai sutvarkyti, sustabdyti emigraciją, įtikinti mažus ir didelius rinkti senelių pasakojimus…

Kamajiškių projektas „Renkame publiką – rodome Kamajų Respubliką“ padėjo gimnazijai plėtoti ankstesnes ir naujas iniciatyvas: imta leisti laikraštį, kurti filmukus, organizuoti renginius, susibūrė Neformali jaunųjų gidų grupė „KAS gi“… Jaunuoliai gavo programos „Veiklus jaunimas“ priemonės „Jaunimo iniciatyvos“ finansavimą ir galimybę tęsti projektą.

– Sakiau vaikams: „Nebenoriu, pavargau…“ O jie man: „Dar vaizdų! Mes norim. Darysim patys!“ Ir tikrai: dabar tesu komandos narys; gimnazistai projektą rengė ir jį vykdo patys, – šypsojosi mokytoja D.Mickūnienė.

Septynių – Paulinos Lašaitės, Linos Bimbaitės, Vaidos Mickūnaitės, Evaldo Steputaičio, Arno Zolubos, Mariaus Mickevičiaus ir Ligitos Andriūnaitės – komanda ėmėsi projekto ir sėkmingai jį vykdo.

Štai tokia trumpo – 26 sek. – filmuko „KAS gi“ ne tokia ir trumpa priešistorė. Filmuko režisierius – devintokas Arnas Zoluba. Jis – ir scenarijaus bei montažo autorius, ir operatorius.

Iš V.Mickūnaitės ir A. Zolubo nuotraukų Arno ir jo sesės Indrės sukurtas filmukas „Aš matau gyvenimą“ sužavėjo plastiškumu ir estetika. Vienatvė, liūdesys, netobulumas, pilnatvė, grožis, jaukumas, šiluma – visa tai pajausta žmonių, sakytum, jau nugyvenusių ilgą gyvenimą. Vaidos ir Arno nuotraukos, patekusios į filmą, buvo eksponuotos ir parodose Kamajų bažnyčioje, Duokiškio kaimo bendruomenės namuose. Panevėžio vyskupijos vyskupas Lionginas Virbalas SJ bene pirmasis ją aplankė ir negailėjo šiltų žodžių: „Ačiū! Matykite visada grožį, gėrį ir net tai, kas nematoma, ką pastebi tik širdis“, – atsiliepimų knygutėje įrašė Jo Ekscelencija.

„Antras dublis“ – tai operatoriaus A.Zolubo įamžintos „Kino naktys“. Surengtos jos buvo „Kuc kuc Kamajuos!“ šventės metu, nors pradžioje tebuvo nuoga idėja. Sprendimas irgi neatrodė daug žadantis: nuotraukomis ir siužetais vaikai turi papasakoti apie savo kaimus – Duokiškį, Verksnionis, Kalvius, Aukštakalnius, Kamajus. Ir štai – septyni filmukai ir 28 vietų kino salė! Susirinko per 200 žmonių. Niekas nesitikėjo tokio žiūrovų antplūdžio. Tilpo apie 60. Teko rengti dar vieną naktinį seansą.

„Antrajame dublyje“ ir buvo įamžintos anos „Kino nakties“ susižavėjimo kupinos akimirkos. Žmonės neslėpė jausmų vertindami filmukus, kuriuose – jų kaimai ir žmonės, prisiminimus žadinantys pasakojimai… Šiandien ir mažam aišku, koks puikus buvo sumanymas „Kino naktį“ įamžinti filme…

Nuotaikingas ir moksleiviškai kerintis, meniškai dokumentinis ir istoriškai svarbus Vaidos Mickūnatės filmukas „Gimnazijos diena“ įgauna stiprų siužetą su jausminga įvykių atodanga. Jaunoji žurnalistė moksleivė Jurgita Mackutė kalbina gimnazistus ir mokytojus. Jų vardai tikri, jie atsakinėja į klausimus: „Kodėl gimnazija savo gimtadienį švenčia spalio 15 dieną?“ „Kuo patiko ir kuo nepatiko šventė?“ Atsakymo į pirmąjį klausimą daugelis nežino, o gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Olivija Saranienė dar ir puikiai suvaidina nežinančią. Girdi, o kada švęsti? Žiemą – Kalėdos, pavasarį – Velykos, vasarą – atostogos, rugsėjį – bulviakasis… Spalį geriausia.
– Juokauju, – prisipažįsta ji. – Tą dieną mokyklai buvo suteiktas gimnazijos vardas.

Pirmokams labiausia patiko šokiai, penktokams – šokiai, vyresnių klasių moksleiviams – šokiai, informacinių technologijų mokytojui Vytautui Paviloniui – irgi šokiai… Supranti, jog žurnalistė intriguojančiai kažkur tave veda, tačiau tik tuomet, kai filmuko siužetas nukelia į kiemą, o čia – linijiniame gatvės šokyje – siaučia visa mokykla, supranti, jog ir pats kitaip į šį klausimą neatsakytum.

Meniniai filmukai „Meilės kvadratas“ ir „Palikta po pamokų“ – projekto „Mokausi iš kino“ dalis. Šiuos filmus kurti padėjo režisieriai – Andrius Blaževičius (2012 m. už geriausią trumpametražį vaidybinį kino filmą „Dešimt priežasčių“ jis apdovanotas „Sidabrinės gervės“ statulėle) ir Dovilė Šarutytė (Sidabrinė gervė jai buvo įteikta 2011 m. už geriausią trumpametražį filmą „Nesiseka šiandien“).
„Meilės kvadrato“ aktoriai Asta Nakaitė, Aida Juknaitė, Saulius Venslovas ir Erika Baltrušaitytė bei filmo „Palikta po pamokų“ – Liepa Glinskaitė ir Paulius Vaštakas, ko gero, buvo tarp visų, susirinkusiųjų į „Kino pusryčius“. Jie nesilankstė publikai, jiems niekas neįteikė gėlių. Tačiau nė kiek nebūtų nuostabu, jei kamajiškiai geriausiems kino meno specialistams imtų dalinti Sidabrinius strazdus.

Filmuką „Liuks“ inicijavo Lietuvos televizijos reportažas apie Kamajų gimnazijos plastikinių maišelių drakoną. Tikrai būtume „liuks!“, jei rūšiuotume šiukšles – tokia filmuko idėja.

Gimnazistai negalėjo atsakyti į klausimą, kur paskui iškeliavo milžiniškas kalnas maišelių: žinoma, – ne į mokyklos katilinę, greičiausia – į konteinerį plastmasei.

Desertui buvo paliktas filmukas „Nepabėgsi“. Tai L.Bimbaitės ir E.Steputaičio nuotaikingas filmukas apie vaikiną, ne vietoje numetusį tuščią – lyg ir Coca Colos – skardinę. O ši buvo iš tų, žinančiųjų savo vietą, ir persekiojo gimnazistą tol, kol šis įmetė ją į konteinerį, prieš tai gerai išsianalizavęs, į kurį ji labiausiai tinka – popieriaus, stiklo ar plastmasės…

„TEmos“ inform.

„KAS gi” komandos nuotraukos


Komentarai 4 komentarai

  1. Kinas parašė:

    Kinas dabar tampa žiauriai populiarus. įdomu kiek filmų per metus sukuriama?

  2. Ji parašė:

    Iš tikrųjų, kodėl kažkas sako,kad mažuose miesteliuose nieko nevyksta? Pasidarot tai ir vyksta. Ar ne taip ir turėtų būti?

  3. Unė parašė:

    Šaunuolė mokytoja, kad moka suburti ir motyvuoti jaunimą. Puikus ir jaunimas, kad netingi, stengiasi, kuria ir dar sutraukia nemažai bendruomenės… Nesustokite!! Galbūt, kada nors jūsų pavardes ir veidus didžiuosiuose kino ekranuose matysime… “Juk svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti”

  4. Fifi parašė:

    Bendruomeniškumas ir tegali išgelbėti Lietuvą. Kurkit, darykit, bendraukit… smagu!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *