Jau treji metai Utenoje veikia Laisvės kovų muziejus. Tai Utenos kraštotyros muziejaus padalinys. Muziejus, įsikūręs buvusioje siaurojo geležinkelio stotyje, yra šiuolaikinis, modernus. Jame pateikiama mažo Aukštaitijos kampelio istorija, o daugiausia dėmesio skiriama 1940–1965 metų įvykiams.
Ekspozicija pasakoja apie 1940 m. mitingus, paženklintus privaloma sovietine simbolika, „tautų vado“ Stalino portretu, apie prievartinį lietuvių dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare, apie tremčių vergiją, kolūkių baudžiavą, pokario rezistenciją, pateikiama paskutinio Utenos krašto partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, 1965 m. apsupus sovietinio saugumo darbuotojams pasirinkusio laisvo lietuvio mirtį, biografija.
Muziejų jau aplankė apie 4 000 žmonių. Nemaža jų dalis – užsieniečiai, daug vilniečių, kauniečių, panevėžiečių, kitų miestų ir miestelių gyventojų. Daugeliui vis dar reikia padėti atrasti šį muziejų, todėl čia vyksta nemažai renginių.
Sonetų ir dainų popietė, pavadinta poeto Sigito Gedos žodžiais „Tavoji siela Lietuvon atėjus“, nebuvo planinis muziejaus renginys. Idėja gimė po to, kai muziejų lyg netyčia, lyg koks slaptas pirkėjas aplankė Kamajų Šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Andrius Šukys, garsėjantis savo netradiciniu požiūriu, įdomia renginių režisūra. Iškart neprisistatęs ir neatpažintas, bendro rengino idėją jis pasiūlė tik vakare. Susirašinėjant internetu buvo aptarta renginio vizija, renkami sonetai, iš jų dėliojama kompozicija. Pasirinkti sonetų autoriai – skirtingų epochų, skirtingų likimų žmonės. Tai Vincas Kudirka, sukūręs sonetą „Valerijai“ (Valerijai Kraševskai – aut. past.), 1895 m. išlaisvinusiai jį iš kalėjimo; 1944 m. atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros pakirstas poetas Vytautas Mačernis; 1952 m. žuvęs poetas partizanas Bronius Krivickas; pasaulio lietuviai Jonas Aistis, Venancijus Ališas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Antanas Jasmantas (Maceina), Tomas Venclova, į JAV išvykęs tik 1977 m.; mums gerai žinomi Lietuvoje gyvenę poetai Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Janina Degutytė bei kiti.
Dainininkų atsirado iškart ir daug. Tai Utenos meno mokyklos jaunių choras UT RE MIO. Jo vadovei Virginijai Šeduikienei teko nelengva užduotis – parinkti dainas, savo turiniu ir idėjomis derančias prie sonetų.
Skaitovų daug neatsirado. Teko ir kunigui, ir muziejaus vadovei skaitovais tapti. Dar du jaunus ir labai užsiėmusius, bet visur suspėjančius, Utenoje augusius žmones, Vilniaus universiteto studentus Dovilę Bikelytę ir Simą Narkūną visai nesunkiai pasisekė prikalbinti dalyvauti šioje sonetų ir dainų popietėje.
Ir štai lauktoji diena atėjo.
Choras vaikščiojo: niūniavo lauke lyjant lietui, perėjo per visas muziejaus sales, padainavo ir ant laiptelių tarp stoties keleivių bei žiūrovų didžiojoje laukimo salėje ir vėl išėjo į lietų. Jautriai ir gražiai skambėjo choro atliekamos dainos apie kalnelį, sauliūtę, apie gražią brangią tėvynę, gandrelį, kviečiamą skristi Lietuvėlėn, apie gyvus, skaidrius gintarų lašus. Kažką nepaprasto, nekasdieniško pajusti padėjo Zitos Lukošiūnienės grojami M. K. Čiurlionio kūriniai.
Klebonas kun. Andrius Šukys
Sonetai skaitovų lūpomis kalbėjo apie žmones, tvirtus kaip kalnai granito, bet neatpažintus motinų, apie prieblandą vaikystės gimtą, kuriai vietos nebeliko, apie rudenį, lietų, aukštą ramybės dangų, apie žmogaus sielą, jo širdį, prisisunkusią aistros ir aitraus ilgesio, apie didžiulę vienatvę, irstančią tikrovę, medį, paukštį, šleikštų melo pieną, purpurinius tiesos spindulius, užmarštį ir atmintį, apie šaltą svetimą namą, apie benamius gatvėse, apie žodžius, kurie tikisi neklysti, bet nėra atsargūs, apie dieviškumo ir žmogiškumo santykį. Žiūrovai nejuto, kaip eina laikas, rodos, nė nekvėpavo, tik klausėsi…
Kompozicija bandyta atskleisti sudėtingu laiku gyvenusių lietuvių jausmus, išgyvenimus, būsenas. Bandymas pavyko. Muziejaus durys atviros. Užeikite. Atraskite mus. Mes atviri kitoniškumui, ieškojimo galimybėms.
Regina Zapolskienė
Laisvės kovų muziejaus vadovė
Arūno Katino ir Valdo Mintaučkio nuotraukos