Pradžia » Aktualu » Kas atsitinka, kai grybai daro mus laimingus?

Kas atsitinka, kai grybai daro mus laimingus?

Kas atsitinka, kai grybai daro mus laimingus?

Publikavimo data: 2013-11-12

Miško pasakorius usūrinis šuo sekė istoriją, paremtą tikrais faktais.

Papasakosiu, kas kartą nutiko toli Vakaruose. Ten augo giria, kuri dėl vienos įdomios priežasties buvo vadinama Linksmuolynu: čia augo grybukai, darantys poveikį. Jų užvalgęs be jokių pastangų tapdavai laimingas. Net visiškai nieko džiuginančio aplink nevykstant, vien šio grybo užkrimtus džiugu darės.

Kaip nudžiugo miško žvėrys tokį linksmuočio poveikį atradę.

– Te pavydi mums visos girios! Liūdesio daugiau nebepatirsim, džiaugsmo nepritrūksim! – visokiais balsais skambėjo giria.

Taip giedojo ir sakalas, virš miško sklęsdamas. Aišku, neseniai grybuko atsikandęs nešė jis per savo kraštą žinią, kaip gyvenimo rūpesčius bei problemas tirpdyt.

Greitai visi sužinojo apie šį turtą, miško subrandintą. Kiekvienas susigundė pamėginti tai, kas dyką be darbo laimingu gali padaryti. Visi rūpesčiai ir negandos Linksmuolyne tarsi išgaravo…

Vilkas, radęs grybus, tuoj nusprendė: nuo šios dienos gana medžioti.

– Nebereiks kasdien mankštintis, stiprint raumenis, vikrumą ir grakštumą ugdyti… Vien linksmuočio užkandęs galiu būti laimingas.

Tapo Vilkas vegetaru, tiksliau, „grybataru“ – tuo, kuris grybais tiktai minta. Laimingas alkio nebejaučia, grybais sotus.

Lapė kailį glosto, grobio nebeuosto. Gudruolė nusprendė:

– Grybataru tapti daug lengviau ir paprasčiau, o, svarbiausia, džiaugsmingiau.

Kiškiams rojus prasidėjo: niekas į jų kailį nebesikėsina. Be to, nebereikia urvų gilinti ir slaptų tunelių kasti. O dar grybuką užkrimtus šokiai, dainos ir dūkimas prasideda – diena naktis be jokios ramybės.

Gerai gyvenantys kiškiai stipriai mist ir daugintis pradėjo… Linsmuolyne žengti žingsnio negalėjai ausies kokiam linksmuoliui nenumynęs.

Šitaip visas miškas dūkt pradėjo. Visi gyviai džiaugėsi dyku buvimu. Net keistu pradėtas vadinti tas, kuris darbo kokio bandė imtis. Kaip užsitarnauti tikrą laimę, žvėrys greit pamiršo.

Tačiau niekam juk ne paslaptis – dykas ilgai nebūsi. Lapei ėmė vitaminų trūkti: vien grybukai triušio neatstoja. Vilkas sulyso, ėmė kaulų skausmais skųstis. Kiškių nuovargis didino širdies ir kraujagyslių ligų skaičių. Be to, didelis jų vislumas grasino maisto trūkumu: badas ėmė žvelgti į akis.

Visokie negalavimai išvirto į tikrą chaosą, net grybukų keliamą džiaugsmą jis ėmė temdyti.

Išmintingoji miško pelėda sušaukė gyvūnų susirinkimą. Nors nuo grybų kiek apsvaigus tarė toji išdidžiai:

– Mielieji mano bendražygiai, žinau, kad pastaruoju metu gyvenome labai linksmai, bet visgi stipriai nusiritome. Nors ir laiminga, bet netruks išnykti mūsų girios tauta, neliks kas grybų galia galėtų džiaugtis. Reikia kažką keisti, sprendimą rasti, kaip toliau gyventi.

Susirinkime buvo rastas sprendimas. Negalima tik džiaugtis gyvenimu, reikia dar bent šiek tiek ir dirbti. Visiems pasitarus pelėda išsakė verdiktą.

– Kiekvienas kasdien privalome dirbt po keturias valandas. Liks laiko ir toliau linksmuočių pagalba gyvenimu džiaugtis.

Jau kitą dieną visi ėmė uoliai nutarimo laikytis: vilkas su lape vėl mėsėdžiais tapo, kiškiams sunkesnės dienos grįžo – jų svoris sumažėjo, ligos atsitraukė. Viskas vėl lyg ir į senas vėžes stojo.

Tik vienas dalykas Linksmuolyno neramino: keturių darbo valandų buvo per daug.  Dirbti, kai gali linksmintis, – tikra kankynė. Tą laiką, kai nevalgydavo linksmuočių, žvėrys dejavo, keikėsi, plūdo  pelėdą…

– Kvaila pelėda. Ko ji mums nurodinėja? Geriau jau mirti, negu tokias kančias kęsti, –  kalbėjo visi.

Žvėrys nerado džiaugsmo darbe. Jie buvo pajutę linksmuočių galią, tikėjo tik juos padedant atsipalaiduoti ir laimę rasti. O juk taip ir buvo: pabaigę darbus visi vėl linksmi skrajodavo.

Pyktis augo ir stiprėjo. Atsirado gudruolių, kurie ėmė išnaudoti kitus, vertė juos dirbti ne po keturias, o po aštuonias valandas – taip kompensuodami savo laiką, praleistą linksmybėms.

Žvėrys skirstėsi į stipresnius ir silpnesnius ne tik pagal prigimtinius skirtumas, bet ir pagal užimamą padėtį, nuovoką. Gudresnis kiškis sudarydavo sandėrį su vilku: jis prisiekdavo šiam tarnauti kasdien po keturias valandas už tai, kad plėšrūnas gąsdins jo gentainius ir vers juos vergauti skeltalūpiui.

Pelėda sužaidė gudriausiai: ji įtikino visą Linksmuolyną, kad tapusi miško valdove, ji sutvarkys visus reikalus. Tereikia už ją balsuoti. Gavusi miško vairą, ji dar padidino privalomų darbo valandų skaičių…

Klausiat, kaip jai tai pavyko?

Tie, kurie darė viską, kad išlaikytų pelėdą valdžioje, galėjo nedirbti. Tokia buvo akiniuotės slapta ir gudri strategija. Artimiausi jai žvėrys nevaržomi džiaugėsi grybų galia, o kiti dar daugiau dirbo ir dar labiau nekentė gyvenimo.

Atsirado tokių, kurie linksmučiais galėjo pasidžiaugti tiktai savaitgaliais. Visą kitą gyvenimo tarpsnį jie sunkiai dirbo ir vos galėjo tverti. Savaitgalio laukė kaip išganymo. Buvo ir tokių, kurie neatlaikydavo, žudėsi…

Taip pinklės ir žabangai miške prasidėjo. Kiškis kiškiui, vilkas vilkui akį išdurt galėjo, kad tik arčiau pelėdos sparno atsidurtų. Penkias savaitės dienas kentėti niekas nenorėjo. Kiekvienas savo planus rezgė, niekuo nebepasitikėjo.

– Jeigu dabar jo neapgausiu, vėliau jis mane apgaus, ir man reiks ilgiau kentėti, – taip mąstė dažnas.

Jokių vertybių Linksmuolyne nebeliko.

Paskendęs tamsoje miškas dar gyveno ilgą laiką. Visi užmiršo, kad galima gyventi ir kitaip.

Daugelis gyvūnų, ėmė manyti: pasaulis kančia, ir jo pareiga – ištverti.

Tokia mąstysena atrodė vienintelė teisinga.

Vieną naktį gimė kiškis, kuris grybukų vartoti negalėjo. Nuo linksmuočių jį apimdavo dideli galvos skausmas, jokio džiaugsmo jie jam nesuteikdavo. Svarstė kiškis: prakeiksmą miško dievai jam siuntė, ir manė, kad gyvenimu džiaugtis jis niekada negalės. Dėl to jis buvo baisiai nelaimingas.

Tačiau, gyventi vis tiek reikėjo. Atlėpausis su draugais darbavosi po 10 valandų per dieną: dirbti buvo privaloma, o ir kiurksoti namuose nesinorėjo – kai esi nelaimingas, vienatvė tik gilina liūdesį.

Kiškis nuolatos aplink save girdėjo skundus.

– Nekenčiu pirmadienių, visa savaitė – prieš akis. Neteisingas šis pasaulis. Kodėl aš turiu dirbti, o miško valdžia gali tinginiauti? Gyvenimas sumautas, aplink – tik skausmas, net savimi nebegali pasitikėti, jaučiu, tuoj palūšiu. Greičiau penktadienis: pagaliau galėsiu atsipalaiduoti, – tokias kalbas ir tegirdėjo Atlėpausis.

Iš pradžių kiškiui buvo liūdna, kad jis net penktadieniais, jam nieko gero neatnešančiais, negali pasidžiaugti. O ir liūdnas pastoviai būti negali, ima galvą skaudėti kaip nuo grybų.

Ilgainiui kiškis ėmė džiaugtis kitais dalykais. Dirbdamas jis mėgavosi draugais: kartu su jais našta lengvesnė.

Greitai šiuo grybų nevartojančiu žvėreliu ėmė draugai stebėtis: juk jis ne tik savaitgaliais šypsosi, bet ir darbe; kai kiti keikia ir burnoja likimą, kiškis juos ragina džiaugtis.

Toks Atlėpausio elgesys  vis labiau domino kitus. Tiesa, kai kas jį laikė pamišėliu, bet dažnam jo elgesys patiko. Gyvūnai ėmė triušiui simpatizuoti, aiškintis, kas jam padeda taip gerai jaustis. Greitai jie ėmė suprasti, iš kur ta stiprybė kiškio.

Ėmė kurtis būreliai, draugijos, partijos, palaikančios triušio gyvenimo būdą. Žinia ėmė sklisti po mišką.

– Linksmuočiams – ne! Mes ir be jų galime būti laimingi! – net tokių plakatų miške atsirado.

Žvėrys nuvertė nuo sosto pelėdą, panaikino visus jos įstatymus ir pamažu ėmė gyventi pagal Miško darnos dėsnius…

Paulius Briedis

Komentarai (1)

  1. Skaitytoja parašė:

    Perskaiciau, kaip pasaka, o juk cia tikra tiesa surasyta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *