Pradžia » Aktualu » Kelionė Žiemgalos dvarų parkais: nuo naktinio pasivaikščiojimo po Bauskę iki „Nakties legendų“

Kelionė Žiemgalos dvarų parkais: nuo naktinio pasivaikščiojimo po Bauskę iki „Nakties legendų“

Publikavimo data: 2019-12-13

Projekto organizatorių nuotr.

 

Ne visi kelionės dalyviai beįstengė jungtis prie gidės Inos Jurge ir dar bent valandą skirti pasivaikščiojimui po naktinį Bauskės miestą. Tai buvo pabaiga pirmos šios kelionės dienos – dalies „2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projekto Nr. LLI-313 „Įspūdinga kelionė dvarų parkais visus metus“ („Four Seasons Exciting Journey in Manor Parks” / „4SeasonsParks”. Po ekskursijos po Kuoknesę įveiktas apie 100 km kelias beskatino norą kurtis jaukiame viešbučio vienviečiame kambaryje – niekur nebeiti…


Bauskės gatvelės

Dvi lietuviškos upės – Lūšnos ežere, 6 km nuo Rokiškio, ištekantis Nemunėlis, Latvijoje bėgantis Memelės vardu, ir Mūša, latviškai Mūsa, – Bauskėje savo vandenimis apglėbia Livonijos ordino pilies griuvėsius ir Kuršo hercogų Ketlerių prabangią rezidenciją. Upės susilieja į Lielupę ir teka išsiskirdamos prie Jūrmalos: viena atšaka – į Dauguvą, kita – į Rygos įlanką. Už kerinčiai apšviestų viduramžius ir renesansą menančių mūrų – tamsu: iš klausos spėliojame, kurioj pusėj teka Memelė, kurioj – Mūsa… Iš stipraus šniokštimo atpažįstamas Nemunėlis.
Klaidžiojome miegoti besiruošiančios Bauskės gatvelėmis, menančiomis XV a. Žibintai vienas nuo kito tolokai, tad Kalejų gatvės gale vos įžiūrime akmenį, ant kurio pietavo Rusijos caras Petras I bei Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II (Stiprusis). Valgė jie, matyt, linksmai nusiteikę: jų pokštas – po akmeniu pakišti savo sidabrinius šaukštus – gyvas ir šiandien, juk nekas dar neįrodė, kad šaukštų po akmeniu nėra.
Siauros gatvelės vedžiojo po ypatingus kiemus, įsispraudusius tarp dviaukščių namų žavingais balkonais. Giliausia senovė. Bauskė ją gaivina rugsėjo pradžioje: jau keleri metai čia rengiama Kiemų šventė, graži senaisiais amatais, dainomis, apdarais. Kai kas šią dieną jau praminė Košės švente. Bent 20 kiemų kvepia, garuoja įvairiausiomis košėmis. Lietuviai irgi važiuoja jų valgyti, kai kurie ir savo vežasi.


Bosketų labirintais, pergolių galerijomis

– Atkreipkite dėmesį, kokie patogūs laiptai, – patarė gidė lipant į Rundalės rūmų – Kuržemės hercogo Ernsto Johano Birono – Rusijos carienės Anos Ivanovnos favorito – vasaros rezidencijos centrinės dalies antrą aukštą.
Ir tikrai: jie žemi ir platūs.
– Kaip manote, kiek tilpdavo žmonių Didžiojoje galerijoje – banketų patalpoje? – neleido užsimirši gidė 1736 m. pradėtų čia kurti rūmų, projektuotų Frančesko Bartolomėjaus Rastrelio, prabangoje.
Didžiosios galerijos stalo ilgis – 30 metrų: iš abiejų pusių po pusmetrį kiekvienam žmogui – 120 mažiausiai. Žinoma, niekas neatspėjo: daug vietos užimdavo damų suknios, tad tokį ilgą stalą iš visų pusių apsėsdavo tik 60 žmonių.
Iš Auksinės salės ėjome į Baltąją, lygiagrečiai Didžiosios galerijos – tarnų koridoriais – į hercogo apartamentus, valgomąjį, miegamąjį, biblioteką, stalo žaidimų kambarį… Iš 138 kambarių aplankėme 29; į grafienės apartamentus nebeužteko laiko…
Gidė vis ragino žvilgtelti pro langus. Už jų – prancūziško stiliaus sodas, pasiruošęs žiemai, bet visada įspūdingas savo alėjų ir bosketų labirintais, pergolių galerijomis. Čia negalima neatvažiuoti skleidžiantis ir žydint rožėms…


Jelgava – studentiškas miestas

Kuršo hercogo Peterio von Birono įsakymu Jelgavoje buvo pastatyta pirma Latvijoje aukštesnioji mokykla „Academia Petrina“. XIX a. lietuviams šis miestas tapo pažįstamu Mintaujos vardu. Čia mokslus baigė būsimieji Latvijos prezidentai Janis Čakstė ir Albertas Kviesis, Lietuvos – Antanas Smetona, Lenkijos – Stanislavas Voicechovskis, būsimasis Lietuvos vyskupas Kazimieras Paltarokas ir daugybė kitų šviesuolių. Jonas Jablonskis Mintaujos gimnazijoje dėstė senovės graikų ir lotynų kalbas, Jelgavoje vikaru paskirtas Juozas Tumas-Vaižgantas skaičiavo: apie 1893–1895 metus beveik pusė Mintaujos gimnazijos gimnazistų – lietuviai.
Jelgava – studentiškas miestas, turintis gražiausią pasaulyje studento skulptūrą, ir nuostabų studentišką ąžuolų parką prie didžiųjų Jelgavos rūmų, kuriuose 1937 m. buvo įkurtas Latvijos žemės ūkio akademijos laboratorijos korpusas, o šiuo metu čia veikia keturi iš devynių šio universiteto fakultetų. Jau daugelį metų šios įstaigos studentai sodina ąžuolus Rugsėjo 1-osios proga.
Parkas nedidelis. Laimingasis rūmų architektas F. B. Rastrelis, kurio projektuotų Rundalės, Jelgavos, Sankt Peterburgo Žiemos rūmų statinių nesugriovė net karai, matė – didelio parko čia neįkursi, galimybes diktuoja pusiasalį suformavusios Lielupė ir jos senvagė Driksna. Be to, čia planavęs įsikurti tas pats Kuržemės hercogas E. J. Bironas neteko titulų ir buvo ištremtas, o statybinės Jelgavos rūmų medžiagos išgabentos į Sankt Peterburgą. Kas beliko daryti Rastreliui? Sudėjo jis tas medžiagas į Žiemos rūmus…


Registracija į 2025-ųjų banketą

Kas žingsnis – istorija, legenda, šiandienai reikšminga informacija. Visa tai domina ir vilioja žmones: Šv. Trejybės bažnyčios bokšto septinto aukšto salė jau priima užsakymus naujametiniam 2025-ųjų pokyliui! Jelgava – ketvirtas Latvijos miestas, betgi ne Ryga ir net ne pajūris. Jelgava siekia populiarumo ledo ir smėlio skulptūrų festivaliais, regatų šventėmis, šokolado ir meilės laiškų edukacijomis rūmuose, unikaliu laukinių arklių parku, kurį gali stebėti pro bažnyčios bokšto langus. O ir paties bokšto ekspozicijos kupinos ypatingų istorijų. Štai trečio aukšto ekspozicijų salėje „Žiemgala – Latvijos prezidentų lopšys“ susižavime dar vienu pasakojimu: pirmasis Latvijos Prezidentas J. Čakstė, turėję devynis vaikus – Visvaldį Ernstą Nikolajų, Mintautą Fridrihą Andrėjų, Janiną Leontinę Margaretę, Janį Karlį Gediminą, Ringoldą Paulą Miķelį, Konstantiną Jekabą Margerį, Aldoną Paulą Karolinę, Maigą Elizabetą Mariją ir Dailą Idą Vilhelminę, – suko sau galvą: sūnums jis pavardę dovanojo, o ką dukterims palikti? Ir padovanojo jis joms po auksinį žiedą, išgraviruotą Čakstės pavarde. Keliauja žiedai iš kartos į kartą, o šių žiedų valdovai susieina į giminės šaknų pradžią – Jelgavos žemę – ypatingomis giminės ir valstybės progomis. Kalbama, jog vienas žiedas pasimetė. Betgi ne latviams tokį daiktą prarasti: netruks gimti istorija, kur ieškoti Čakstės auksinio žiedo, kur lėkti pažiūrėti paminklo latvių žiedų valdovams, ar dar kažin kokių įdomybių rasis, kad važiuotų žmonės dairytis, ieškoti ir atrasti.


Elėja: „Nakties legendos“ – latvių sumanymas

Legendų kūrimas – jau kelerių metų kuo rimčiausia latvių turistinė programa. Pasaulis turi Turizmo naktis, Muziejų naktis. „Nakties legendos“ – latvių sumanymas.– Taip mes suteikiame dėmesį parkams ir dvarams, kurių dažnas neturi muziejaus statuso, yra nutolęs nuo turistinių maršrutų, – pasakojo projekto „Įspūdinga kelionė dvarų parkais visus metus“ („Four Seasons Exciting Journey in Manor Parks” / „4SeasonsParks” koordinatorė Aelita Prokopenko.Žiemgala, jungianti 92 dvarus ir parkus, į projektą „Legendų naktys“ įsijungia spalio paskutinį šeštadienį Negalima kartoti legendų, jei renginiui tikiesi gauti finansavimą.
Leidosi sutemos, kai įžengėme į Elėjos dvaro parką. Pasitiko turizmo vadybininkė Kristina Jankoviča-Zumentė, pasipuošusi fėjos skraiste su gobtuvu. Ji pati kaip legenda: pamilusi šią vietą ir nebeskaičiuojanti laiko – kad tik sudominti turistus Elėja. Bet Kristina tik pasisveikina su žurnalistais iš Lietuvos ir nuskuba kalbėti latviškai: prisirinkę žmonių į „Legendų naktį“ šiame kunigaikščio Christopho Johano Friedricho von Medemo įsakymu XVIII a. sukurtame klasicizmo stiliaus parke, žaviame tvenkiniais ir rotondomis.
Projekto „Įspūdinga kelionė dvarų parkais visus metus“ („Four Seasons Exciting Journey in Manor Parks” / „4SeasonsParks” lėšomis čia pastatytas tvenkinio krantus jungiantis lieptas, pildantis norus ir užgaidas, sutvarkyta ir įrengta želdinių danga, atnaujinta veja ir nutiesti žvyro takai, pastatyta suolų, šiukšliadėžių, informacinių stendų, du mažosios architektūros statiniai. Vienas – per pailgą tvenkinį nutiestas vamzdis pasikalbėti dviem – tėvui ir sūnui, mamai ir tėčiui, draugams ar mylimiesiems… Kalbasi juo net nepažįstami žmonės. Antras architektūrinis įspūdis – skulptūra „Meilei“. Teigiama, jog Elėjos dvaro 16-metė grafaitė Dagmara Medem nelemtai įsimylėjo arklininką. Belikę dvaro griuvėsiai, bet vietiniai dar atsimena geresnius jų laikus, žino, kuriame gale buvęs vaikų kambarys, pro kurio langą iš trečio aukšto iššokusi Dagmara, susižalojusi į akmenį galvą ir mirusi. Tai jau lyg ir ne legenda, bet ypač vėjuotu metu žmonės mato žirgą ir ant jo skriejančią jauną raitelę. Šiurpu? Lankytojui priartėjus prie paminklo „Meilei“ grafaitės suknelės klostė staiga užsidega raudonu ažūru: jutiklis nustebina, sužavi ir įtikina.Paskui visi ėmė iš krepšio lapiūkščius ir skaitė latviškas patarles ir priežodžius, metams nulėmusius gyvenimo kokybę: ką pasėjai, tą ir nusipjausi, auksas net „pelni“ žiba… Panašių ir mes pastebėjimų-palinkėjimų turime, juos perpratę, jais pasitikime, o čia, žvakių apsuptyje, tai dar ir kaip lemtį juos priimi. Parko dalis ir alėja Arbatos namelio link žiburiavo žvakelėmis – šimtai jų buvo išdėliota ant žemės. Tokį reginį nedažnai pamatysi. O ir pats namelis – didumo, kad savyje sutalpintų ir kamerinį orkestrą, ir klausytojus, – žavi savo istorine vieta: Medemai mėgo arbatą gerti parke, Arbatos namelyje. Kažin ar anoji arbatinė buvo gražesnė, ar buvo jaukesnė už šią…


Tikima, jog ir mažutė Vircava turi ateitį

Vircava – vos 1 000 gyventojų skaičiuojanti gyvenvietė. Legendų naktį pavaikštinėti po dvarvietę tamsoje, pajusti Peterio von Birono rezidencijos senųjų statinių – mūrinio virtuvės namo, dvaro valdytojo būsto, Kavalierių statinio, kur šiuo metu veikia Vircavos mokykla – autentikos kuriamą įspūdį, pasigrožėti parku, apkabinti Prezidento Karlio Ulmanio1937 m. sodinto ąžuolo važiuoja žmonės iš aplinkinių vietovių, iš Jalgavos, iki kurios – 13 km.Kroņvircavos dvarą įsigijusi jauna Aigos ir Marcio Zommerių šeima mano, jog verta čia kurtis: Vircava turi ateitį, jei pavyks privilioti turistų, jei čia dažniau bus organizuojamos latvių ir tarptautinės konferencijos, jei bendruomenė užsispyrusiai sieks tų pačių tikslų.
Legendų naktį“ antrame dvaro aukšte Aiga ir Marcis įkūrė piratų laivą. Šmaikšti vircavietė ir puiki kapitonė netruko surengti protmušį: lietuviai žurnalistai vos spėjo rinktis dovanas – „Dobilės“ miltus, vietinių šeimininkių keptus sausainius – beje, piratė vadino juos senais, ir negalėjai suprasti, ar senovinio recepto, ar senų miltų, betgi labai skanius.
Žmonių buvo sausakimša. Latviai mokė ir mokėsi makramė ir dekoro, vaišino, vaišinosi, dainavo ir… aukojo. Mums gal kiek ir neįprasta tradicija – Turizmo centruose, bendruomenių ir privačių iniciatyvų renginiuose – visur statomos aukų dėžutės. Nežinia kiek žmonės suaukoja, bet, matyt, apsimoka.
– Taip telkiama visuomeninė iniciatyva bendroms, kad ir nedidelėms užduotims išspręsti, – teigė gidė I. Jurgė.


Lielplatuonės „Vešūziui” – pirma vieta

Šešėliai dengia šimtmečius menančio baronų Hansų šeimai priklausiusio Lielplatuonės dvaro parko takus, septynių ąžuolų – mirtinai užplaktų vergų, kažin ar kada nors neprabusiančių kerštui, – rotondą, kelis šimtmečius trypiamus laiptus į pusrūsį, kuriame – XVIII amžius: čia garuoja troškinti kopūstai, iš juodos keramikos čenakinių kabliuojami tokie pat juodi virti žirniai su bekonienos spirgais, trakši smeigiamos dešrelės… – tai „Legendų nakties“ įspūdžiai, kokie ilgai nepasimiršta.
Nuo lietaus slepiamės autentiškame name „Vešūzis”. Tai 2018 m. atkurta dvaro skalbykla, tokia bene vienintelė pasaulyje. Garuoja, šutinasi skalbiniai, į medines skalbimo lentas moterys trina lininius rankšluosčius ir pasakoja muilų, jų kvapų, net balinimo priemonių istorijas. Niekas neįminė XVIII a. „baliklio“ paslapties – gi žmogaus šlapimu iki akinamo baltumo būdavo mirkomi dvariškių baltiniai ir paklodės.2019 m. kovą „Latvijos Metų statybos apdovanojimų“ konkurse Lielplatuonės projektas „Vėšūzis” pelnė pirmą vietą „Restauracijų“ kategorijoje. Apdovanojimas įteiktas už gyvenimo pažinimui prikeltą trijų aukštų autentišką pastatą: pirmame jo aukšte – skalbimo ir lyginimo patalpos, muziejinės šių procesų vertybės, edukaciniai reikmenys, antrame – skalbinių pastoginė džiovykla, o trečiame – skalbėjos kambarėlis, kuklus tokio sunkaus ir kruopštaus darbo atstovei. Dvaro „Legendų naktyje“ viešpatavo Vorų moters tvarka. Šio titulo jau kelinti metai imasi jauna rašytoja Ingūna Pranka, šiemet išleidusi detektyvą „Tylos riksmas“.
Vorų moters valdose – visi kambariai: ir sausakimša menė, kurioje spektaklį rodė baroko rūbais pasipuošęs „Senvederės“ šokių kolektyvas“, ir rūsys, ir didžiulė palėpė, kurioje nejauku atsidurti vienam: čia – „po biesų!“ – iš tikrųjų vaidenasi…


Vilioja Vilcės kraštovaizdžio giria

Ogi trečią ir paskutinę kelionės dieną pasiekėme dvarą, kur vaidenasi iš tikrųjų. Turizmo vadove dirbanti Elisa Priedniecė pasakojo istorijų, kai likusi pastate, kuriame, be turizmo centro, dar yra ir mokykla, girdi aiškius garsus, dunksėjimus, žingsnius, atodūsius. Vaiduoklių slampinėjimą ji jautusi keturis kartus – ir ne tik Elėjos dvaro grafams Medemams priklausiusios medžioklės dvarvietės rūsiuose, bet ir mokyklos patalpose.– Girdi ir kiti. Tik vieni bijo, o kiti ne. Aš – prie pastarųjų, – pasakojo centro darbuotoja.Kiek leido laikas, E. Priedniecė aprodė nuostabų dvaro parką, jaukų vaikų ir suaugusiųjų žaidimų aikštelėmis, pavėsinėmis, ūksme. Baigiasi jis ties 144 ha plote plytinčia kraštovaizdžio giria. Derėtų čia sugrįžti ir pajusti nupasakotą gamtos žavesį: pamatyti ypatingą ir Žiemgalai nebūdingą kraštovaizdį, Vilcės ir Rūkūzės upių slėnius bei jų atodangas, Barono taką ir Kiškių pievą…


Jaunų žmonių likimu tapęs Abgunstės dvaras

– Apsivilkau patį gražiausią savo paltą, ryškiai pasidažiau lūpas ir Abgunstės dvaro aukcione drąsiai kėliau kainą. Turėjome šiek tiek savų, daugiau – skolintų 70 tūkst. eurų. Ir kai ištariau šią sumą, kurios peržengti nebegalėjau jokiu būdu, aukcionas baigėsi. Pajutau – tai likimas: mes nusipirkome namus, – pasakojo Asnate Avotniece.Paskui vyko teismai: buvęs savininkas nesutiko su aukciono suma, bet teismų nelaimėjo: 2016 m. Asnate ir Janis Avotniecai iš Rygos persikėlė į 1780 m. statytą dvarą, vėliau gerokai apdegusį, restauruotą, tarpukario nepriklausomybės laikotarpiu atiduotą mokyklai, atkūrus Latvijos nepriklausomybę pripažintą nacionalinės reikšmės kultūros paminklu.Asnate – turizmo, Janis – verslo vadybininkai, besilaikantys principo „Vienas euras uždirba penkis.“– Mums sakė: „Milijonų čia neužteks.“ Taip, reikia nemažų pinigų, bet ne tiek daug, – pasakojo A. Avotniece.Ir vos tik įsikėlusi į apleistą dvarą šeima pradėjo uždirbti pinigus: pradėta organizuoti edukacijas, plenerus, rengti turizmo, kultūros, paveldosaugos projektus. Per trejus metus įgyvendinta per 30 projektų, kurių vertė – apie 320 tūkst. eurų.
„Abgunstes muižą“ patys latviai vadina kūrybine rezidencija visų rūšių meno, kultūros ir kūrybos procesams, šiuolaikiniam dizainui ir gyvenimo džiaugsmui.
Čia pastatyta didžiausia Pabaltijyje šamoto degimo krosnis, čia vyksta Europos šamoto plenerai. Išdėliota daugybė dirbinių, kurie – nuo mažyčio paukštuko ir iki didžiulio katino – turėtų išsirikiuoti 40 metrų šamoto dirbinių alėjoje.Auksinis katinas – Avotniecų šeimos herbe. Vos pradėjus kurtis atklydo toks aristokratiškas katinas į Abgunstės jaunos šeimos dvarą ir liko talismanu. Dabar jau aštuoni čia katinai, neskaitant šamotinių.Dvare ir bičiuliškai, ir projektiškai dirba puikūs restauratoriai, ir pačių darbščios rankos ne ant kelių sudėtos.
Viršutiniame aukšte ir palėpėje įrengti viešbutėlio ir hostelio kambariai. Čia apsistoja dailės plenerų ir muzikinių festivalių dalyviai, konferencijų ir privačių švenčių svečiai.Pirma vestuvių šventė – jų pačių dešimtosios bendro gyvenimo metinės. Taip ir skelbta: pirma – mes, o jau tada kviečiame jus; savimi išbandytos galimybės pokyliams. Jaunavedžiai netruko rikiuotis į eilę, o Avotniecų šeimai teko paplušėti – išliuobti senąsias dvaro arklides ir čia įrengti pokylių salę. Rezultatas pateisino, gal net pranoko lūkesčius, atskleidęs neįtikėtiną šeimos kūrybingumą, Janio kalvystės talentą, Asnatės subtilų skonį.„Abgunstes muižą“ žino ir lietuviai: čia važiuoja žmonės pažinti meniško funkcionalumo.


Dalintis gerąja patirtimi

Su kaimynais latviais turime 588 km sienos. Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas „Įspūdinga kelionė dvarų parkais visus metus“ padeda pažinti įspūdingas vietas, tiesti turistinius maršrutus, atnaujinti dvarų parkus, organizuoti mokymus turizmo srities specialistams ir parkų prižiūrėtojams-valdytojams, dalintis gerąja patirtimi. Tai puiki galimybė parodyti, ką patys turime unikalaus.Rytoj, gruodžio 14 d., projekto dalyvius į šventę „Kalėdų šviesa“ kviečia Rokiškio krašto muziejus. Latviai turės progą pažinti Rokiškio dvarą.

   

Rita Briedienė
Emilijos Briedytės nuotraukos

2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas Nr. LLI-313 „Įspūdinga kelionė dvarų parkais visus metus“ iš dalies finansuojamos Elėjos (Latvija), Koknesės (Latvija), Rokiškio ir Pakruojo r. savivaldybių.
Projektą finansavo Europos regioninės plėtros fondas „Interreg V-A“ pagal 2014–2020 m. Latvijos ir Lietuvos programą.
Europos regioninio plėtros fondo lėšos – 588 409,75 Eur. Bendras projekto biudžetas – 692 246,78 Eur.
Projektas prasidėjo 2018 m. kovo 1 d. ir pasibaigs 2020 m. vasario 29 d.
Šis straipsnis yra Europos regioninės plėtros fondo finansinės paramos rezultatas. Jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad straipsnis atspindi oficialią Europos Sąjungos nuomonę.

Užsk. nr. A19-46

 
Straipsnis panašia tema:

Latvijos Kuoknesė lietuviams dvejopa: vieniems ji – neatrastas, kitiems – atrastas miestas »

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *