Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) tinklalapis www.lsa.lt apžvelgia Asociacijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) ir Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos (NRMLLA) atstovų susitikimą, kurį surengti paskatino keletas dalykų: susiklosčiusi situacija žiniasklaidoje; regionuose kylančių problemų sprendimo paieška bei 2013-ųjų pabaigoje gautas LSA  pirmininko Dainiaus Radzevičiaus raštiškas prašymas aptarti savivaldybių ir regioninės žiniasklaidos bendradarbiavimą bei kitus su šia problema susijusius klausimus.

Susitikime dalyvavo LSA viceprezidentas, Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, direktorė Roma Žakaitienė, LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, jo pavaduotoja Audronė Nugaraitė, valdybos narys Tautvydas Vencevičius ir NRMLLA direktorė Rasa Navickienė.

Ir LSA  atstovė viešiesiems ryšiams Simona Žadvidaitė, ir LŽS pirmininkas D.Radzevičiaus paneigė spėjimą, jog susitikime buvo kalbėta apie konkrečių rajonų savivaldybių bendravimo su vietos žiniasklaida ypatumus.

– Buvo bendrai aptartos savivaldybių ir regionų žiniasklaidos bendradarbiavimo aktualijos ir problemos. Konkrečių situacijų nenagrinėjome, –  sakė S.Žadvidaitė. Tą patį patvirtino ir D.Radzevičius.

Vis dėlto susitikimo būtinybę skatino keletas konkrečių įvykių:

Druskininkų savivaldybė per  savo įstaigą VšĮ ,,Druskininkų švietimo centras“  įsteigė laikraštį ir jį nemokamai platina savivaldybės gyventojams;

Anykščių rajono savivaldybė patvirtino informacijos teikimo tvarką: žurnalistų klausimai ir savivaldybės administracijos darbuotojų atsakymai teikiami raštu, atsakymams  nustatytas 5 dienų terminas;

Kupiškio rajono meras žurnalistei išreiškė įsakmų patarimą nedalyvauti administracijos Švietimo skyriaus posėdyje. Tiesa, meras už tai atsiprašė ir jos, ir visuomenės.

Siekdama visapusiškai išsiaiškinti susidariusią situaciją bei reglamentuojamą darbo su žiniasklaida tvarką LSA organizavo savivaldybių apklausą. Paaiškėjo: 90 proc. savivaldybių, dalyvavusių apklausoje, Tarybos posėdžius transliuoja internetu – juos galima stebėti nė neišeinant iš namų; visos be išimties savivaldybės rengia pranešimus apie vykusius Tarybos posėdžius, svarstytus klausimus, priimtus nutarimus ir sprendimus; 50 proc. respondentų yra turėję ar turi tam tikrų problemų, ar konfliktinių situacijų su vietos žiniasklaida.

LŽS pirmininkas D.Radzevičius, kalbintas temainfo.lt, sakė, jog reikalui esant jis visada gins spaudą, net geltonąją.

Ko gero tokia pozicija yra teisinga: kur besikreipti, jei Žurnalistų sąjunga negintų savų.

Šiandien sunku suvokti, kas atsitiktų, jei būtų sunaikinti rajoniniai laikraščiai: žmogui taptų sunku susiorientuoti savivaldos struktūroje, rajono tarybos koalicijos darbe; patys savaime susinaikintų vietos politikų vertinimo kriterijai…

Vis dėlto  dabartinę situaciją apžvelgiant net pačiais bendriausiais bruožais nesunkiai gali įžvelgti rajono laikraščių ir savivaldybių bendravimo krizę.

Savęs nepanorėjęs įvardinti Rokiškio rajono savivaldybės atstovas teigė, jog viešinimui per metus savivaldybė išleidžia apie 60 tūkst. litų. Tokie pinigai yra mokami tik už būtinas savivaldai skelbti žinias. Kiekvienas kv. cm kainuoja nuo 1,40 iki 2,40 Lt. Ar labai plačiai gali būti nušviečiama savivaldos veikla už tokius pinigus?

Kita vertus, ar viešinimo kaina galėtų būti mažesnė? Laikraščio leidyba irgi nėra pigi: neracionalu daryti nuolaidas įstaigai, skaičiuojančiai 80 mln. litų metinį iždą. Be to, rajono laikraščiai nemokamai pasakoja apie kai kurių biudžetinių įstaigų veiklą. Į šį sąrašą patenka švietimo ir kultūros įstaigos, pastarosioms duok bent kelis puslapius viešinti švenčių ir festivalių repertuarams; savo iniciatyva spauda informuoja apie savivaldybės uždarųjų akcinių bendrovių, seniūnijų veiklą, skelbia sporto renginių datas ir rezultatus… O kiek dar viešųjų įstaigų, klubų ir asociacijų, neturinčių pinigų reklamai ir prašančių nemokamo viešinimo?!

Iki kriziniu laikotarpiu rajono spauda gyveno neblogai: kai kurie laikraščiai net iki 40 proc. pigino savo paslaugas savivaldybei. Jau nekalbant apie tuos rajonus, kuriuose yra du ar keli laikraščiai.

Krizė ėmė diktuoti kitas taisykles. Savivaldybės skelbimai tapo nemenka spaudos pelno dalimi. Dėkingumo už tai negali būti jokio: žiniasklaida ir valdžia neturi ir nekuria jokių bendradarbiavimo taisyklių. Juolab pastaraisiais metais ėmė šmėžuoti kaltinimai – vietos žiniasklaida pavaldi vietos valdžiai.

Ir mes, rajonų žurnalistai, pradėjome nebesuvokti, kas yra valdžia ir kas yra savivalda.

Kai Europos Komisijos atstovybė Lietuvos laikraščiams ėmė siūlyti tekti paraiškas Europos Sąjungos struktūrinės paramos projektams viešinti, leidinių savininkai tik tarpusavyje pasičiauškėjo, jog spaudinio puslapį teks atiduoti už penktadalį kainos. Vadovaujantis principu – geriau tiek, negu nieko – niekas ir neatsisakė teikti paraiškos. O juk patiems tenka rinkti ir rengti medžiagą, apie ją periodiškai teikti ataskaitą. Tai nepalyginama su savivaldybės neįpareigojančia, jokių laiko ir materialinių sąnaudų nekainuojančia reklama. O pastarosios kaina, kaip rodo šis pavyzdys, neturi atskaitos taško: ji priklauso nuo primestų arba susikurtų bendravimo ir bendradarbiavimo tradicijų.

Siūlymas teikti paraiškas atskleidė didžiulį vietos laikraščio ir savivaldybės atotrūkį: be sausų ir neįdomių pranešimų, savivaldybė nieko daugiau ir nepateikia apie vykdomus projektus, nevertina jų sėkmių ir nesėkmių, gyvybingumo ir naudos, tęstinumo svarbos ir sąveikos su kitais projektais, integracijos į privačią veiklą; gi spauda apie juos neturi nė menkiausios nuovokos. Net besibaigiant tam tikram viešinimo kampanijos periodui kai kurie korespondentai taip ir nesuvokė, kokio fondo indėlis lėmė jo aprašomo projekto sėkmę… Niekada apie tai nieko nerašiusiam žurnalistui neįdomi ir Regiono plėtros programa, jį tapo sunku išvaryti toliau už miesto vartų

Savivalda ėmė nepasitikėti vietos spauda:  informaciją ji teikia netikslią, jos nesistemina, neanalizuoja, finansavimo šaltinius apibendrindama vienu pavadinimu – Europos Sąjunga –  neformuoja atskirų savivaldybės administracijos skyrių indėlio kuriant rajono gerovę, projektuose pasitaikančios klaidos suplakamos su kurio nors politiko neveikla – taip kuriamas neigiamas savivaldos įvaizdis.

– Savivaldybės specialistus spauda painioja su politikais. Pastarieji ateina ir išeina, o administracijos skyriuose dirbantys žmonės planuoja, rengia ir vykdo sudėtingus, brangius ir rajonui labai reikalingus projektus,  – Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje ir Finansų ministerijos debatuose „Anykščiai: verslo ir užimtumo perspektyvos“ kalbėjos Anykščių rajono savivaldybės Investicijų ir projektų skyriaus vedėja Lina Blažytė.

Dar blogiau, kai vedina asmeninių paskatų spauda ima tyčiotis iš valdišką atlyginimą gaunančių žmonių: viešai kreipiasi į visuomenę ir apie kai kuriuos asmenis prašo rinkti duomenis, siųsti juos redakcijai; atsakymus raštu suredaguoja taip, jog informacija vis tiek lieka pašiepianti.

Žurnalistų sąjunga šiais klausimais nekomunikuoja. Ji neatsakė į Anykščių rajono savivaldybės specialistės ryšiams su visuomene Virginijos Ros Garcia laišką, kuriame ji išdėsto savo ir laikraščio bendravimo ypatumus, neapžvelgė ir susitikimo su Savivaldybių asociacijos atstovais detalių. Ilgainiui tai tampa žurnalistinės praktikos pavyzdžiais, galimais taikyti ir kitiems.

– Leidinio reikalingumą lemia jo prenumeratoriai. Jei laikraštis eina, vadinasi, jis žmonėms reikalingas; kai bus nebereikalingas, jo nebeprenumeruos, – temainfo.lt sakė D.Radzevičius.

Tad kas šiandien išdrįstų užsirištomis akimis pasverti savivaldybės ir spaudos tarnystės visuomenei nuoširdumą?

2012-aisiais Seimą pavyko įtikinti, jog esame artimiausi knygnešių giminaičiai, ir spaudai buvo sumažintas PVM mokestis: belieka neįkliūti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, kad tavęs nesugrąžintų į pradinę –  21 proc. – mokestinę situaciją.

Didelė žiniasklaidai vertybė – Televizijos, radijo ir spaudos rėmimo fondas. Jo parama rajoniniam laikraščiui siekia iki 50 tūkst. litų. Tačiau ir Fondo iždas užsivers, jei laikraščiui nepavyks įrodyti, jog einamaisiais metais jis nepažeidė kažkieno garbės ir orumo. Galima, žinoma, įsteigti viešąją įmonę ir paraišką fondui teikti jos vardu: neteko skaityti, kad už tokius dalykus kas nors baustų.

Tačiau pati dildžiusia vertybė – skelbimai: išspausdinai ir pasiėmei pinigus. Neigti šiuos dalykus yra beprasmiška: prarasti apie 100 tūkst. litų per metus yra tolygu dvigubai finansinei krizei – imi stipriai justi ir savo valstybės, ir savo  laikraščio nepriteklių.

„… konfliktai su vietine žiniasklaida dažniausiai kyla savivaldybei sumažinus ar visai atsisakius iš vietinės žiniasklaidos perkamų paslaugų bei žiniasklaidai šališkai palaikant tik radikalius opozicijos atstovus“, – teigia LSA.

Teisybės dėlei reiktų pridurti, jog ši savivaldos svarbą įprasminanti organizacija spaudos į savo posėdžius neįsileidžia.

Beveik trečdalis apklausoje dalyvavusių savivaldybių turi nusistačiusios vienokią ar kitokią informacijos teikimo žiniasklaidai tvarką, kuri galbūt ne visada atitinka teisinius aktus. Anykščių rajono savivaldybės susikurtam modeliui priekaištų kol kas neįstengia pareikšti niekas.

„Savivaldybių asociacijos ir žurnalistų sąjungos atstovų susitikime nuspręsta bendromis pastangomis, remiantis ir pasauline bei europine praktika, paruošti rekomendacinį informacijos teikimo bei gavimo tvarkos aprašo projektą, kuris bus aptariamas LSA Valdybos posėdyje.

Gausėjant vietos savivaldos ir regioninės žiniasklaidos atstovų konfliktams Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija sėda prie vieno stalo, ieškodama galimų bendrų sprendimų, kad informacija būtų pateikiama objektyviai, o žurnalistų taikomos priemonės ir veiksmai atitiktų profesinės etikos normas“, – skelbia LSA svetainė www.lsa.lt.


Rita Briedienė