Kijevas: iš jo dar neišvykus, jau norisi sugrįžti

Seniai svajojau nuvykti į Ukrainą. Nors dažnai girdėdavau bauginimus: šiuo metu šalyje neramu, žmonės čia gyvena skurdžiai, giliai įsišaknijusi korupcija, gali būti nesaugu. Tačiau šie dalykai manęs negąsdino, galbūt net kurstė susidomėjimą. Smalsumą skatino ir žinios, jog tai labai pigi šalis: net su lietuvio atlyginimu čia gali pasijusti oriai. Tačiau svarbiausia priežastis – jausmas, jog Ukraina ir Lietuva yra panašaus likimo šalys. Ukrainiečių noras ištrūkti iš Rusijos glėbio, išsikovoti visišką nepriklausomybę, gyva pokyčių nuotaika, viltis, kad greitai šalyje viskas susitvarkys, – tarsi sąsajos su lietuvišku Sąjūdžiu. Norėjosi pamatyti Ukrainos žmonių gyvenimą iš arti.

Sužinojus, kad Ukrainą svajoja aplankyti ir kupiškėnas mano klasiokas Dainius, nebebuvo apie ką svarstyti: nusipirkome lėktuvo bilietus į Kijevą, ir mums teko vyti visas baimes ir nuogąstavimus šalin – nebeliko kur trauktis.

 

Pirmas įspūdis – čia tikrai pigu

Pirma paslauga, už kurią turėjome mokėti, – metro. Bilietas – tik 4 grivinos, arba 14 euro centų (1 Eur – maždaug 30 grivinų).

Kijevo metro stebino savo gyliu. Teigiama, jog tai vienas giliausių metro, o Archangelsko stotelė – 100 metrų po žeme. Vietiniai pasakojo, kad metro yra įrengtas buvusių bunkerių šachtose, kurios turėjo apsaugoti kilus branduoliniam karui. Net bunkerio reliktų yra išlikę: matosi, kokie stori buvę praėjimų vartai, turėję apsaugoti nuo bombų poveikio.

Žmonės čia sukasi taip, kaip gali. Ukrainiečio minimalus atlyginimas – vos 50 Eur per mėnesį. Prie algos reikia kažkaip prisidurti – susidūrėme su daugybe pinigų prašinėtojų.

Vos tik pakilome iš metro, prie mūsų pribėgo jaunuoliai, apsivilkę įvairių gyvūnų kostiumais. Jie sveikinosi, linksmai mus kalbino, klausė, iš kur mes. Visi puikiai kalbėjo angliškai, pasiūlė pasidaryti nuotrauką. Jie visaip išsidirbinėjo, ir mes fotografavomės su jais savo mobiliuoju telefonu. Netikėtai jie pateikė kainą – 100 grivinų (per 3 EUR) už nuotrauką. Ėmėm prieštarauti: tai labai brangu, be to, mes nebuvome perspėti…

 Pagrindinis mus „užpuolusiųjų” argumentas – negi jums gaila; europiečiams 3 Eur – ne pinigai. Nepasidavėme: esame iš Lietuvos – irgi ne turtuoliai, juolab nuotraukų padaryta ne tiek ir mažai – susidarytų nemenka suma…

Nuo tų „žvėriukų” atsikratėme, sumokėję jiems po 100 grivinų.

Tokių prašinėtojų Kijeve apstu: nuo persirengėlių ar žmonių su beždžionėlėmis iki močiučių ir jų įvairių istorijų.

Ukrainoje daugelį darbų, kuriuos Lietuvoje jau senokai automatizavome, vis dar atlieka žmonės. Pavyzdžiui, jei norite gatvėje pasistatyti automobilį, būsite „aptarnauti“ – mašinų vietas saugo signaliniais kūgeliais apsiginklavę darbuotojai. Jei nepavyks tinkamai prisiparkuoti, jie rankomis mosikuodami parodys, kiek dar galima pavažiuoti atgal. Sukčiauti metro ar autobusuose irgi nepavyks. Čia bilietus tikrina konduktoriai. Jei ne konduktoriai, tai bent jau „budėtojai“, stebintys, ar visi susimokėjo už kelionę. Kitaip tariant, nėra jokios elektroninės sistemos, jos funkciją atlieka akys. Mums šios darbo vietos atrodo nereikalingos, modernizavus sistemą būtų galima sutaupyti daug pinigų. Bet yra ir kita medalio pusė – daugybė žmonių netektų darbo.

 

Sukuria slogią įvykio atmosferą

 

Prieš kelionę susiplanavome, ką aplankysime Kijeve. Kelionių vadovai rekomenduoja būtinai aplankyti Černobylio muziejų. Tad pirmiausia jį ir aplankėme.

Muziejus kuria išties slogią 1986 m. įvykio atmosferą. Kai susipažįsti su šios katastrofos faktais, supranti tikrąjį tragedijos – sprogusio atominės elektrinės reaktoriaus – mastą.

Vien tik Ukrainoje katastrofos padarinius patyrė daugiau nei 3,5 mln. žmonių. Černobylio avarijos likvidavime dalyvavo per 600 tūkst. kareivių ir civilių. Apie 2600 kv. km plotas, prilygstantis Liuksemburgui arba šešiems Vilniaus dydžio miestams, buvo uždarytas nesankcionuotiems lankytojams ir tapo negyvenamu.

Sukrėtė muziejaus žemėlapis, rodantis, kaip slinko radioaktyvus debesis: jis siekė tai Švediją, tai Vokietiją, o virš Lietuvos kabojo visada…

 

Naktinis Kijevas

Pirmą nakvynę susiradome per „Couchsurfing`o” puslapį. Tai internetinė svetainė, kurioje registruojasi žmonės iš viso pasaulio, galintys suteikti nemokamą „sofą“ savo namuose.

Agnes butas senamiestyje didelis ir erdvus, aukštos lubos. Už jo nuomą mergina moka 400 Eur. Bet ji – Austrijos ambasados Ukrainoje darbuotoja, gaunanti austrišką atlyginimą. Nuoma jos negąsdina, tačiau paprastam ukrainiečiui tai neįsivaizduojamai brangu.

Austrė Agnes sutiko mus ne tik priimti nakvynei, bet ir supažindinti su miestu.

Grožėjomės naktiniu Kijevu. Tai intensyvių spalvų miestas. Pavyzdžiui, Kijevo nacionalinis universitetas, apšviestas ryškiais prožektoriais, net akį rėžia savo raudonumu.

Spalvotų pastatų labai daug. Ką bekalbėti apie cerkves, kurių stogai švyti ryškiai geltona, žalia ar netgi mėlyna spalvomis.

 

Zuoko klipas rodomas ir Kijeve

Negali nepastebėti kijeviečių ydos – statyti automobilius kur papuola, net ant šaligatvių. Čia tai daroma taip įžūliai ir taip masiškai, tartum Kijevo vairuotojai neturėtų nė menkiausios pagarbos kitiems miesto gyventojams. O apie dviračių takus galima tik pasvajoti.

Agnes prisipažino, kad ją sužavėjo 2011 m. Artūro Zuoko klipas, kuriame demonstruojama kova prieš neteisėtą transporto statymą Vilniuje: tuometinis sostinės meras tankete sutraiško ne vietoje pastatytą mašiną.

 

Nebrangūs ir Kijevo kotletai

Agnes mus nusivedė į ukrainietiško maisto restoraną. Nustebino, kad vienas populiariausių ukrainietiškų patiekalų – koldūnai, o ne Kijevo kotletai. Koldūnų jie siūlo visokių: su mėsa, grybais, virtomis bulvėmis, kopūstais ir žirneliais… Jų porcija kainuoja šiek tiek daugiau nei euras. Nebrangūs ir Kijevo kotletai.

Kitas tradicinis ukrainiečių virtuvės perlas – degtinė su krieno šaknimi, bet taip ir neišdrįsome jos paragauti.

 

Vienintelis pasaulyje – tualetų muziejus

Kitą dieną vėl pradėjome kelionę po miestą. Aplankėme tualetų muziejų. Ukrainiečiai sako, jog toks – vienintelis pasaulyje, bet, rodos, nebe: ir čekai jau tokį turi.

Nedidelis tualetų muziejus pasakoja jų vystymosi istoriją ir pristato įvairių epochų ir šalių klozetus. Čia daug linksmų, juokingų eksponatų.

Tarkim, piratų laivo kapitono tualetas primena lobių skrynią: priešai, užpuolę laivą, pirmiausia skrynią ir griebia…

Nedažnas yra matęs išmanųjį japonų tualetą, turintį daugybę funkcijų: užpakalio plovimas, džiovinimas, muzikinis fono pasirinkimas…

Negirdėtos man buvo istorijos ir apie senovės Romoje  buvusius bendrus vyrų tualetus kaip susitikimų ir posėdžių vietą. Čia vykdavo reikalų aptarimas: vyrai niekur neskuba, sėdi šalia vienas kito ir šnekučiuojasi…

Klausėme, ar tiesa, kad buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus, 2014 m. nušalinto nuo pareigų už antikorupcinius veiksmus, namų tualetas buvo auksinis? Gidė pripažįsta, tai – ne visai tiesa: tualetas buvo ne auksinis, o – tik! – paauksuotas. Tačiau apskritai auksinių daiktų pas prezidentą buvo rasta labai daug. O to paties laikotarpio Kijevo aukščiausio administracinio teismo vyriausio teisėjo net kompiuterio klaviatūra buvusi auksinė. Tai puikiai atspindi, kokia korumpuota ir savanaudiška buvo Ukrainos valdžia Euromaidano įvykių fone.

 

Kijevas gerbia turistus

Stebino daug kas: gausybė gražių cerkvių (kai kurios įtrauktos į UNESCO saugomų objektų sąrašą), puošnių pastatų ansambliai. Kijevas labai kalvotas, todėl dažnai atsiveriantis nuostabiausiomis panoramomis.

Pribloškė Karo muziejaus teritorijoje stovinti Motinos Tėvynės statula. Šis įspūdingas statinys yra daugiau nei 100 m aukščio; statula aukštesnė už Niujorko Laisvės statulą, siekiančią 93,4 m su postamentu.

Aplankėme aviacijos, paskui – garsaus rašytojo Michailo Bulgakovo muziejus.

Visų muziejų gidai, net ir nekalbantys angliškai, stengėsi mums visokeriopai padėti. Pasakojo kuo paprastesne rusų kalba, kai ką rodydavo telefone. Viename muziejuje anglų kalbą mokanti gidė vedė ekskursiją vietiniams mokinukams. Mums atėjus muziejaus darbuotoja jos paprašė baigti ekskursiją vaikams ir eiti pasakoti mums, užsieniečiams. Taip ir būtų buvę, tik mes patikinome galintys palaukti. Ir čia, ir vėliau pastebėjome, kad ukrainiečiai labai džiaugiasi turistais, stengiasi jiems būti itin paslaugūs.

Tiesa, stebino ir muziejų kainos: dažnai bilietai nekainuoja nė euro.

 

Aplankėme į žymųjį Maidaną

Aplankėme ir žymųjį maidaną – Nepriklausomybės aikštę. Pakliuvome į ją netyčia – ieškodami Informacijos centro. Šiuo metu centriniame Maidane ramu, bet buvusių įvykių aura tarsi tvyro ore.

Kitas naktis nakvojome hosteliuose. Juos rinkomės pačiame centre, tačiau net ir tokių kainos tesiekė apie 5 Eur už parą. Čia irgi labai pastebimas darbuotojų draugiškumas: keliautoją jie pasitinka, palydi, negaili laiko paaiškinti, jei ko klausiama.

 

Mes jautėmės saugūs

Paskutinį vakarą leidome „Dream House“ hostelio kavinėje, į ją mėgstama rinktis dėl stalo žaidimų.

Buvo tiek daug žmonių, jog neradome, kur prisėsti. Mus, beieškančius vietos, pastebėjo kavinės barmenė. Ji pati mūsų pasiteiravo, ar norėtumėme, kad ji paieškotų mums laisvų vietų.

Netrukus atsirado staliukas ir dvi kėdės.

Prisėdę ėmėme planuoti, kaip ir su kuo susipažinti. Žinojau įdomų žaidimą kortomis, todėl ėmiau klausinėti, gal kas jas turi. Ilgai ieškoti nereikėjo: viena į hostelio barą užsukusi ukrainiečių kompanija pasiūlė atsisakyti kortų, prisiėsti prie kompanijos. Prisėdom, žaidėm linksmą stalo žaidimą: vienas pasiūlo sakinio pradžią, o kiti iš turimų atsakymų išrenka juokingiausią jo pabaigą. Laimi daugiausia juoko sukėlusios sakinio pabaigos autorius. Kai ko nesupratome; mums vertė, o tai irgi kėlė juoką.

Netrukus puikiai susidraugavome, bet naujiems bičiuliams jau buvo laikas namo. Jie sutiko mus palydėti į naktinį barą. Kol iki jo nukeliavome, ukrainiečiai nusprendė jungtis prie mūsų ir toliau visiems tęsti vakarą.

Grįžom apie 4 val. ryto. Besišnekučiuodami truputį pasiklydome. Teko jungtis navigaciją. Aptarinėdami įspūdžius parėjome į hostelį. Nebuvo jokio preteksto jaustis nesaugiai.

 

„Sugrįžkit pas mus vasarą”

Kitą dieną dar turėjome laiko. Ieškojome suvenyrų. Buvo sekmadienis. Tą dieną uždaroma eismui viena pagrindinių Kijevo gatvių – pėsčiųjų bulvaru tampa didžiulė šešių juostų gatvė. Čia vyksta daugybė renginių: šoka kolektyvai, cirko artistai rodo triukus, vyksta gatvės prekyba.

Tuščios, be automobilių gatvės vaizdas žadina apokaliptinį jausmą: tarytum kažkas atsitiko, ir žmonės atsikvošėję po įvykio plūstelėjo iš namų.

– Jei dar nepriklausysim Rusijai, sugrįžkit pas mus vasarą, – siūlė žydas gatvės prekeivis, spėjęs mums trumpai papasakoti ir savo šeimos istoriją, per stebuklą nesušaudytą antrojo Pasaulinio karo metais.

Viešint Kijeve jausmas, kad ši netoli nuo mūsų esanti ir panašaus likimo šalis mums yra artima, tik sustiprėjo. Daug liko nepamatytų dalykų. Dar nebuvome išvykę iš Kijevo, o jau norėjosi į jį sugrįžti.

 

Paulius Briedis

Dainiaus Vanago nuotraukos