Kupiškėno dailininko Antano Kalvelio džiugi nuotaika prilygo jo supratimui: gyvenimas yra gražus. Apie tai, kad jis dirba Panevėžio lėlių vežimo teatre pas režisierių Antaną Markuckį, dailininkas kalbėjo kaip apie didžiulį gyvenimo pokytį arba lūžį, nuo kurio viskas ims keistis į labai gerą.
– Su žmona Gražina buvome pakviesti į premjerą „Anderseno sapnas“. Man sunku apsakyti, kaip viskas buvo gražu. Aš ne tiek ir daug prisidėjau prie spektaklio – dariau keletą mažyčių detalytčių, bet tas darbas toks mielas… Ar žinote, kad 2003 m. režisieriui Markuckiui buvo įteikta danų Hanso Kristiano Anderseno premija už šio rašytojo kūrybos puoselėjimą ir propagavimą? Visoje Europoje tai vienintelis vežimo teatras. Jei matytumėt, kokie gražūs tie kareivėliai ir pats spektaklis! Reikia pamatyt, – susižavėjęs kalbėjo A. Kalvelis.
Dailininkas svarstė, kažin ar visi žino, kad „Anderseno sapną“ vaidino ukrainiečiai.
– Stebuklų stebuklas – jie kalbėjo lietuviškai. Per metus išmoko kalbą. Kaip spauda rašė, juntamas akcentas, bet tai spektakliui suteikia savitumo, – kalbėjo jis.
– Kaip teigia spauda, režisierius A. Markuckis norėtų, kad akcentas išnyktų: juk vaidinama vaikams, o jie turi girdėti švarią lietuvių kalbą, – įsiterpiau.
– Man atrodo, nėra jokio akcento… Tik pats spektaklis dabar pristabdytas. Vienas iš pagrindinių aktorių ruošiamas inksto persodinimui. Atvyksta motina, ji ir bus donorė… – sakė A. Kalvelis.
Kalbėjo dailininkas tarsi ne apie teatro, o apie viso gyvenimo vežimą, kuris priglaudė ukrainiečius aktorius ne todėl, kad jie pigiau vaidina, o dėl to, kad už mažesnę kainą pavyktų pastatyti dar vieną spektaklį; vežimą, kuris kažkam apskritai įžiebė viltį gyventi, kuriame kupiškėnas dailininkas vėl pajuto savastį, prilygusią supratimui: gyvenimas yra gražus.
Kupiškio kultūros centrui A. Kalvelio atiduota 17 gyvenimo metų. Spektaklių dekoracijos, scenos apipavidalinimas, šiaudinės skulptūros, degintos festivalių ir švenčių kulminaciniais momentais – tai vis darbai, susiję su A. Kalvelio vardu. O paskui – 2015-ųjų lapkrityje – apsispręsta išeiti. Buvo visokių vertinimų, bet paskui – tyla. Šių metų Vasario 16-ąją Kupiškio Krantinės gatvės pievelėje suliepsnojo ugnies skulptūros „Laisvės žydintys sodai“. Režisierės Vilijos Morkūnaitės projekte dailininko Antano Kalvelio šieno ir popieriaus skulptūros nuo karščio raitėsi ir iš tiesų sklaidėsi tarsi tikri žiedai – įspūdis buvo neįtikėtinas. Po to – vėl tyla… Ir štai – Panevėžio lėlių vežimo teatras.
– Mano darbas čia baigiasi, nes baigiasi Panevėžio darbo rinkos mokymo centro praktika. Labai patiko čia dirbti, bet, norint likti, reikia ateities, – kalbėjo dailininkas.
Gruodžio 11 d. A. Kalvelis laikys Mokymo centro egzaminą: kurs puokštę, teks atsakyti į 100 klausimų.
– Šiems metams tai – ypatingas skaičius: jei viskas gerai, tapsiu floristu, – sakė dailininkas A. Kalvelis ir, rodės, tuoj pridurs: „Gyvenimas yra gyvenimas.“
Rita Briedienė
Panevėžio lėlių vežimo teatro nuotraukos