Kupiškėno Klaudijaus Valintėlio kelionė po pietryčių Aziją užstrigo Laose

 

  Klaudijus Valintėlis

 


Jau daugiau nei pusmetį kupiškėnas Klaudijus Valintėlis kas mėnesį lankosi Laoso sostinės Ventiano migracijos departamente.
– Dabar nuolatos gyvenu rūpesčiu, ar pavyks vėl prasitęsti Laoso vizą. Pagal taisykles, ją galiu gauti mėnesiui, o prasitęsti – du kartus. Ventianoje aš jau esu nuo kovo; visas pasas prištampuotas. Aišku, migracija supranta: kur man dėtis, jei skrydžių nėra, net ne visos šalys įsileidžia… – pasakojo Klaudijus, į pietryčių Aziją išvykęs 2019-ųjų rugsėjį.
Pradinį jo planą – pakeliauti – pakoregavo pandemija. Vis dėlto prieš įstringant Laose, jis dar spėjo aplankyti Tailandą, Vietnamą bei Kambodžą.

– Kaip apskritai sugalvojai išsiruošti į tokią kelionę?
– Prieš išvykstant į pietryčių Aziją dirbau programuotoju Vilniuje. Ėmė kirbėti mintis pagyventi užsienyje. Svarsčiau mesti darbą ir pusei metų kažkur išvažiuoti, pavyzdžiui, – į Ispaniją. Apie tai vis užsimindavau draugams bei artimiesiems. Vieno pokalbio metu brolis pasiūlė: „Pabandyk dirbti nuotoliniu būdu.“ Ši idėja manęs nebepaleido: lioviausi atidėlioti planus ir paklausiau darbdavio, ar būtų tokia galimybė. Jis sutiko, ir nepraėjus nė trims savaitėms aš – jau lėktuve!

– Tave vadovas taip lengvai ir išleido?
– Aš ir jam buvau užsiminęs, jog noriu pakeliauti. Vadovas truputį nustebo, jis manė, kad planuoju visai išeiti iš darbo. Dirbti nuotoliniu būdu – geras kompromisas abiem pusėms. Be to, įmonėje jau buvau dirbęs trejus metus; darbdavys mane neblogai pažinojo.

– Kaip galiausiai išsirinkai kelionės kryptį ir kokius dėliojaisi jos planus?
– Kadangi galėjau ir keliauti, ir dirbti, laikas manęs neberibojo. Dėmesys krypo į egzotiškus kraštus. Aišku, įtakos turėjo ir pasakojimai apie pigų gyvenimą Azijoje bei noras praleisti žiemą šiltai.
Pirma stotele tapo Tailandas, nes jo sostinė Bankokas – pagrindiniai vartai į pietryčių Aziją, be to, nesunku rasti patogius skrydžius.
Prieš kelionę kas vakarą ieškojau informacijos apie Tailandą, Vietnamą, Kambodžą… Bandžiau pasiruošti. Truputį smulkiau buvau suplanavęs tik pirmas savaites, visa kita dėliojosi jau atvykus.

– Papasakok apie kelionės pradžią: kaip tave pasitiko Tailandas?
– Didžiuliu karščiu – prie jo taip ir nepripratau. Pirmą dieną Bankoke buvau truputį pasimetęs: nesuvokiamo dydžio miestas, svetima kalba, aplink burzgia motociklai, per gatvę eiti baisu – vairuotojai visai nestoja… Be to, nors ir daug buvau visko skaitęs, vis tiek pakliuvau į spąstus turistams…

– Kokius?
– Gatvėje mane užkalbino žmogus: pasirodė draugiškas, siūlė pažintinį turą. Tiesa, kai iškvietė „Tuk tuk“ taksi, o šis iškart išlindo iš už kampo, supratau, kad kažkas čia ne visai gerai. Galiausiai buvau nuvestas į kostiumų parduotuvę kažkokiame skersgatvyje. Teko įtikinėti pardavėjus, kad nežadu nešioti kostiumo tokiame karštyje, ir apskritai – kam man tas kostiumas?

– Ir nenusipirkai nė vieno?
– Ne. Nors juos siūlančiųjų Bankoke daug. Juokinga, bet pardavėjai net kalba tomis pačiomis frazėmis. Paskui pripratau: jei prieina žmogus ir paklausia: „Kuo tu vardu? Iš kur esi?“, gali iškart atsakyti „Ačiū, nereikia.“

– Bankokas – didelis miestas, turi ką pasiūlyti. Ką spėjai pajusti, patirti, išbandyti šiame mieste?
– Praleidau jame apie savaitę ir tikrai nepasakyčiau, kad spėjau viską aplankyti. Tai buvo pirma mano patirtis Azijoje, norėjosi priprasti prie žmonių, kultūros. Pradėjau nuo turistinių objektų – šventyklų, senamiesčio. Šiek tiek teko pabūti ir moderniuose rajonuose bei didžiuliuose prekybos centruose.
Bankokas nėra viso Tailando atspindys. Aplankius vien jį galima susidaryti klaidingą įspūdį apie pačią šalį. Mieste daug kvapų, retai – malonių, žmonės skuba, draugiškumas dažnai netikras, turistinėse vietose prekeiviai labai įkyrūs. Į šį miestą vis dėlto dar mielai sugrįžčiau.

Bankokas  


– Kur keliavai iš Bankoko?
– Judėjau į šiaurę. Tailandas suskirstytas į provincijas, jos visos turi savo sostines. Taip ir keliavau iš vienos sostinės į kitą.

– Ką įdomaus pamatei?
– Man norėjosi pamatyti, kaip gyvena tikri tailandiečiai, tačiau greit supratau: turistų mažai lankomuose miestuose net valgyti sudėtinga užsisakyti, jei nemoki vietinės kalbos. Veikti taip pat nelabai yra ką. Pradėjau ieškoti įvairių nacionalinių parkų, gamtos objektų. Iš pradžių stengiausi apžiūrėti kuo daugiau lankytinų vietų, bet paskui viskas pradėjo atrodyti labai panašu. Net ir draugai pajuto, kad mano siunčiamose nuotraukose užfiksuoti kriokliai, džiunglės, šventyklos, kalnai jiems įspūdžio nebedaro. Bet man labai patiko tiesiog eiti ir grožėtis gamta. Supratau, kad visai gerai jaučiuosi keliaudamas vienas, be jokių įsipareigojimų.

– Keliautojai pasakoja, kad apžiūrėti Tailandą nemokant važiuoti motociklu sudėtinga…
– Keliavau visaip – autobusais, taksi, taip pat ir motociklu. Būtent Tailande jį vairuoti ir išmokau.

– …bet ši šalis pirmauja motociklų avarijų skaičiumi.
– Ir suprantu, kodėl: visi čia labai mėgsta greitį, o rodyti posūkius ar žvilgčioti į veidrodėlį – nelabai. Iš pradžių vietinių vairavimas labai erzino, bet paskui kažkaip perpratau jų nerašytas taisykles. Aišku, teko matyti turistų apibintuotomis alkūnėmis, keliais…

– O pats nė karto nepatekai į avariją?
– Pargriuvęs keliskart buvau, bet tik dėl savo paties nemokšiškumo. Atsipirkau keliais nubrozdinimais.

– Ar dažnai lepinaisi nuostabiuose Tailando paplūdimiuose?
– Prasitęsiau vizą ir šioje šalyje praleidau du mėnesius, bet taip ir nepabuvau prie vandens. Tikrai daug kas stebisi: ką aš veikiau tame Tailande, jei nė karto nepabuvau nė viename paplūdimyje? Bet šiaurinė Tailando dalis savo kalnais mane sužavėjo. Truputį ilgiau apsistojau Čiangmajuje – turistų pamėgtame didžiausiame šiaurės Tailando mieste. Kai čia atvykau, jau buvau nemažai apkeliavęs, taigi nusprendžiau pailsėti. Aplankiau ir aukščiausią Tailando viršūnę Doi Inthanoną. Tik nereikia įsivaizduoti, kad į ją kopiau: ten nėra kur lipti, galima (ir reikia) užvažiuoti iki pat viršaus.

Čiangmajaus provincija


Beje, džiaugiuosi, kad savo kelionę pradėjau būtent Tailande: turistų čia nemažai, todėl daug kur galima susikalbėti angliškai. Be to, ir informacijos internete gausu. Gera pradžia norint pažinti pietryčių Aziją. Va, jei būčiau pradėjęs nuo Laoso…

– Tai iš Tailando – į Laosą?
– Taip. Iš pradžių man labai nepatiko ši šalis. Apie Laosą visai nieko nežinojau. Pirmas įspūdis: Laosas – labai skurdus kraštas. Atvykęs į sostinę Vientianą jaučiausi nesaugiai. Prie viešbučių – užrašai, įspėjantys prirakinti motociklą ar įvaryti jį į vidų, per naktį lauke geriau jo nepalikti. Be to, dėl važiavimo motociklu jau pirmą savaitę turėjau aiškintis policijos pareigūnams: turistus jie labai stabdo. Jei iš Laoso būčiau išvykęs po savaitės, nuomonė apie šią šalį tikrai būtų likusi ne kokia.

– Bet neišvykai?
– Ne. Savo nusistatymą pakeičiau keliaudamas. Laoso gamta man patiko net labiau nei Tailando: čia ji ganėtinai laukinė, mažiau paliesta žmogaus ir turistinės veiklos. Tikriausiai tai galima pasakyti apie visą pietryčių Aziją, bet laosiečiai tikrai šilti ir draugiški. Daug kas sako, jog Tailandas – atsipalaidavusių žmonių šalis, tačiau Laosas – visai kitas lygis: pagalbos čia sulauksi net neprašydamas.

Laosas

– Kadangi turistų mažiau, tikriausiai ir susikalbėti sunkiau?
– Įmanoma. Jei neklausi kažko labai neįprasto, gali susikalbėti. Tik truputį juokinga skaityti angliškus kelio ženklus su gramatinėmis klaidomis, jau nekalbu apie klaidas kavinių meniu…

– Ar kelionėje nepasikeitė įspūdis, kad Laosas – skurdus kraštas?
– Na, ne. Minimalus mėnesio atlyginimas Laose – apie 100 Eur, o dirbti šešias dienas per savaitę yra normalu. Mažos pajamos lemia, kad ir užaugę vaikai lieka su tėvais jų skurdžiose medinėse trobelėse. Keliai tragiški – didžiulės duobės net pagrindinėje magistralėje. Tiesa, labai nustebau pirmą kartą pamatęs tais keliais lekiantį „Ferrari“ – socialinė žmonių atskirtis čia nemaža.

– Ar daug Laoso apkeliavai?
– Vėl patraukiau į šiaurę. Keliones čia truputį apsunkina jau minėti prasti keliai, kalnuotos vietovės ir tai, kad per šalį eina tik vienas pagrindinis kelias. Autobusu nuvažiuoti nuo vieno didesnio miesto į kitą paprastai užtrunka apie 4 valandas, o ir keliauti kartais reikia susigrūdus: teko važiuoti net su vištomis!
Didžiąją dalį laiko vėl praleidau šiaurinėje šalies dalyje. Jau buvo gruodis, o aš – visai nepasiruošęs atšalusiam orui. Viešbučio kambario temperatūrai nukritus iki 3–4 laipsnių, keletą naktų miegojau apsivilkęs visais savo drabužiais.

Laoso šiaurėje

– Vadinasi, Kalėdas bei Naujuosius šventei Laose?
– Taip, prieš šventes grįžau į Ventianą. Bet čia Kalėdos niekam neįdomios. Aišku, kai kurie restoranai pasipuošia dėl turistų. Tokioje aplinkloje ir man pačiam kalėdinę nuotaiką pajusti buvo sunku. 
Nauji metai – kitas reikalas. Nors pagal vietos tradicijas Naujieji – pavasarį, bet ir sausio 1-osios naktį gatvės pilnos žmonių, rengia koncertus, šaudo fejerverkus…Apskritai laosiečiai mėgsta pašvęsti. Per vestuves ar net laidotuves žmonės kartais užtveria pusę gatvės, ir niekas dėl to nepyksta. Tik turistai ar naujakuriai piktinasi, jei pirmadienio naktį kas nors įsilinksminęs kelia triukšmą. Bet jiems greitai paaiškinama: čia – Laosas; žmonės nori švęsti ir švenčia.

– Kokia kita buvo kelionės kryptis?
– Vietnamas. Čia labai daug turistinės infrastruktūros, daugiau nei Tailande. Šalyje gyvena apie 100 mln. žmonių, ir jų tankumas labai jaučiasi: sunku atrasti vietą, kad pasijustum nuklydęs, nuo visų atitrūkęs. Atvykęs į Halongo miestą nemaloniai nustebau: čia – vien viešbučių ir restoranų dangoraižiai; atrodė, kad nėra nė vieno vietinio gyventojo.

– Turistams įspūdžius gadina turistai?
– Šiek tiek erzino turistaujantys rusai: Vietname ypač pastebėjau jų aroganciją. Pavyzdžiui, buvo labai nemalonu matyti nepasitenkinimą demonstruojančią rusę blondinę, kai padavėja jai atnešė ne tokias sultis. Toks jų elgesys labai kontrastuoja su azijiečių paprastumu ir kuklumu.
Bet – pagaliau! – pirmą kartą per visą kelionę apsilankiau prie jūros. Peizažai čia – kaip iš filmo. Kai Halong Bay pamačiau iš jūros kyšančias uolas, supratau, kodėl ši vieta turistų tokia pamėgta. Grožis neapsakomas.

Halong Bay

Truputį nepasisekė Hošimine. Jau prieš atvykstant buvau girdėjęs patarimų atydžiai rinktis nakvynės vietą: daug viešbučių yra įsikūrę palei turistinę gatvę, šalia įvairių kazino. Iki paryčių vyksta šokiai, garsiai skamba muzika. Nuvykęs į savo viešbutį supratau, kad būtent į tokį ir pataikiau. Gerai bent, kad mano kambario langai buvo į priešingą pusę, į vidinius kiemelius. Bet vis tiek vieną naktį pabudau nuo keisto šamaniško niūniavimo, būgno mūšimo. Kartais pažadindavo gaidžio giedojimas…

– Gaidžio giedojimas šalia turistinės gatvės?
– Azijoje tokio kontrasto daug, ir jis kažkuo yra žavus: vienas posūkis iš dangoraižių rajono, ir tu – jau turguje ar nutriušusių pastatų apsuptyje. Kartais ir išvis nereikia niekur nusukti: šalia judrios gatvės, ant šaligatvio, rūksta lauželis, narvelyje lesinamos vištos.
Ir Hošimine tai labai jautėsi: tarsi persipynę modernus miestas ir užmieščio kaimas. Tikriausiai taip yra dėl didžiulio žmonių skaičiaus – Hošimine gyvena apie 9 mln. žmonių.

  Hošiminas

– Vietnamas vis dar asocijuojasi su karu. Ar ten būdamas tai jautei?
– Vienam klaidžioti po Vietnamo džiungles nelabai galima – dar užtaikysi ant nesprogusios bombos, likusios čia nuo karo laikų. Kelis kartus iš vietinių teko girdėti, kad pagrindinė jų skurdo priežastis – būtent prieš kelis dešimtmečius vykes Vietnamo karas su amerikiečiais. Ir iš tiesų šalis karo buvo labai nualinta. Teko lankytis ir keliuose muziejuose. Ypač patiko „Karo reliktų“ muziejus Hošimine. Tiesa, nuotraukos kraupios. Liūdniausia sužinoti ir matyti, kokią ilgalaikę žalą turėjo cheminiai ginklai.
Vis dėlto Viename išgyvenau didžiausią visos kelionės įspūdį. Užsisakiau dviejų dienų ekspediciją į Hang En urvą. Tai – trečias pagal dydį urvas pasaulyje. Atsidūręs jame ir bandydamas suvokti jo dydį tikrai pajunti savo nereikšmingumą… 
Ir dar. Man labai patiko vietnamietiška kava. Ypač jos patiekimas: kava per specialų indą laša į puodelį, o tu sėdi ir lauki bent 10 minučių, kol prilašės. Tokia kava būna stipri. Prie jos – net neprašant – dažnai patiekiamas kondensuotas pienas. Vietnamiečiai tikrai mėgsta šį gėrimą; rasti geros kavos čia – ne problema.

– Paskutinė šioje kelionėje tavo aplankyta šalis – Kambodža.
– Taip, vėl persikėliau iš turistinio kraštovaizdžio į ganėtinai skurdžią aplinką. Kambodžos miestai – tikri skruzdėlynai.
Labiausiai šioje šalyje patiko Koh Rong sala. Ji yra mažai apgyvendinta, be jokių didžiulų viešbučių, net kortele niekur negali atsiskaityti. Čia praleidau savaitę tiesiog mėgaudamasis geru oru.
Žinoma, negalėjau neaplankyti Ankor Vato šventyklos – Kambodžos simbolio. Nors visose šalyse tų šventyklų jau buvau matęs nemažai, bet Ankor Vatas visai kitoks. Tai lyg atskiras miestas.
Kambodžoje buvau trumpai – dvi savaites. Visą kelionę sujaukė pandemija.

Kambodža

– Kaip viskas klostėsi toliau, prasidėjus pandemijai?
– Kelionėje planavau aplankyti daugiau šalių: norėjau vykti į pietus, Australijos link. Būnant Kambodžos sostinėje Pnompenyje gavau pranešimą apie atšauktus skrydžius. Situacija pasikeitė labai greitai ir netikėtai. Nusprendžiau grįžti į Laosą.

– Buvo nerimo?
– Daugiausiai streso patyriau keliaudamas iš vienos valstybės į kitą.
Nusipirkau paskutinį neatšauktą skrydį į Laosą. Paprastai vizą įsigydavau atskridęs į šalį, oro uoste, bet buvo skelbiama, kad jų nebeišduos. Pavyko vizą nusipirkti internetu. Kai oro uoste muitininkams parodžiau dokumentus, jie man pasakė, kad internetinė viza negalioja ir išstūmė mane iš eilės. Įrodinėjau, kad turiu teisę skristi. Galiausiai kažkaip pavyko juos įtikinti.

– Kaip į pandemiją reaguoja vietiniai?
– Čia, Laose, visi jaučiasi pakankamai saugiai. Aišku, gal ir negalima pasitikėti statistika, kurioje skelbiama, kad per visą šį pademijos laikotarpį šalyje užfiksuoti tik 26 COVID-19 ligos atvejai. Bet kokiu atveju, Laoso nelanko labai daug turistų, šalis nėra tankiai apgyvendinta. Tik labai liūdna matyti užsidariusius Ventiano restoranus ir viešbučius-vaiduoklius. Keli viešbučiai, kuriuose ir pats dar neseniai buvau apsistojęs, dabar jau parduodami.

– Panašu, kad truputį įstrigai?
– Truputį. Pagal visus planus, kelionė jau turėjo pasibaigti.Skrydžiai į Lietuvą jau lyg ir įmanomi, bet tektų skristi kažkur per Korėją – „ratais, kvadratais“… Palauksiu, kada grįžimas taps paprastesnis. Kol kas dar didėlės skubos nėra.

– Tampi lyg ir nebe turistu? Kur ir kaip dabar gyveni?
– Pandemijos pradžioje atvykęs į Ventianą išsinuomojau aptarnaujamus apartamentus, pasirašėme sutartį ilgesniam laikotarpiui.
Į kelionę vežiausi tiek daiktų, kiek tilpo į kuprinę. Norėčiau tiek ir parsivežti, bet jau kaupiasi visokie nauji šaukštai, puodai… Didžiausias pirkinys – „Kolao“ motociklas, kainavęs 300 dolerių. Tikriausiai už jį šiek tiek permokėjau, bet prieš išvykstant žadu parduoti.
Tikrai nebejaučiu, kad esu kelionėje: dirbu, karts nuo karto išeinu į miestą. Jau nusistovėjo ir normali darbo diena, nebereikia prie nieko derintis. Po truputį dėliojuosi kelionių įspūdžius.

– Ar aplankytos šalys labai skiriasi viena nuo kitos?
– Manau, kad jos ganėtinai skirtingos, bet tie skirtumai labai subtilūs. Kartais net sunku tiksliai juos įvardinti, tik jauti, kad viskas truputį kitaip. Dabar tie įspūdžiai man šiek tiek susipynę.

– Tikriausia sutikai daug įdomių žmonių?
– Vieną įdomesnių istorijų papasakojo sutiktas amerikietis: jis dirbo marihuanos plantacijose ir nelegaliai šiuos narkotikus gabeno į Kaliforniją. Iš pradžių nepatikėjau, nes ir pokalbis vyko prie bokalo alaus, bet paskui jis man parodė nuotraukas. Dabar tas vaikinas gyvena Tailande: Amerikoje jo ieško policija.
Kelionėje, ypač jei keliauji vienas, su kažkuo susipažinti nesunku. Prisėdi bare, ir kas nors užkalbina. Dažniausiai daliniesi pasakojimais su kitais keliautojais. Nemažai sutikau žmonių, kurie dirba tokį pat darbą kaip aš.

– O lietuvių sutikai?
– Lietuvius sutikau tris kartus, visus – Vietname. Nors, tikriausiai, su tautiečiais esame prasilenkę ir daugiau kartų.
Kelionėje link Han Tieno miestelio autobuso vairuotojas keleivius išlaipino likus 10 km iki galutinio tikslo. Keturiese stovėjom sutrikę ir bandėme suprasti, kodėl čia taip nutiko. Išsikvietę taksi išsiderėjome, kad mus pavežtų nemokamai. Važiuodami pabendravome, ir sužinojau, kad viena bendrakeleivių – lietuvė.

– Ar sunku buvo priprasti prie tenykščių žmonių mentaliteto, šitokio taisyklių nepaisymo?
– Tikrai reikėjo prie to pratintis. Tailande kartą buvau išlaipintas ne vietoje apie devintą valandą vakaro, o mano telefonas baigia išsikrauti, žmonės angliškai nekalba… Galiausiai pavyko surasti taksi, ir tąkart taksistui sumokėjau daugiau nei įprasta.
Erzina ir nepunktualumas. Ypač Laose. Kartais skubu, nebevalgau net pusryčių, kad tik spėčiau į autobusą, o atvykus tenka dar valandą laukti.

– O prie maisto jau pripratai?
– Mano skoniui azijietiški patiekalai gal kiek per aštrūs: „no chilli“ dažniausiai reiškia „vis tiek truputį chilli“. Ragavau ir gatvės prekeivių patiekalų, pagamintų ne visai sanitarinėmis sąlygomis. Bet dėl maisto kažkokių nepatogumų nebuvo, tik kartą Vietname skrandis šiek tiek sustreikavo. Šiuose kraštuose žmonės mėgsta įvairias salotas, dažnai – su jūros gėrybėmis. Laosiečiai salotoms naudoja neprinokusius vaisius. Kartais man atrodo, kad pusė lėkštėje esančių dalykų nevalgomi. O populiariausias maistas, žinoma, ryžiai ir ryžių patiekalų variacijos.
Man labiausiai patiko tailandietiška khao suay – kokosų ir vištienos sriuba su makaronais.

– Išties, beklausydama kelionės įspūdžių net primiršau, kad tu ne atostogauji. Kaip pačiam pavyko neužsimiršti?
– Pradžioje, kad kažką padaryčiau, tikrai reikėjo savidisciplinos; viskas įdomu, tiek daug norisi pamatyti. Daug laisvės davė penkių valandų laiko skirtumas. Aš galėjau dirbti anksti ryte arba vakarais, kartais naktimis. Ir darbo specifika tokia: nėra fiksuoto darbo laiko, svarbu, kad būtų įvykdytos užduotys, o jei reikia kažką suderinti, paskambinti galiu iš bet kur. Žinoma, jei yra ryšys.

– Ar yra tekę pavargti gaudant interneto ar telefono ryšį?
– Na, džiunglėse jo tikėtis neverta. Paprastai žinodavau, kada vyks darbui svarbūs nuotoliniai susitikimai arba teks kažkam skambinti. Pagal tai derinau ir dienotvarkę. Pagrindinis kriterijus renkantis nakvynės vietą – galimybė joje pasinaudoti internetu. Ne visada ryšys būdavo stabilus, bet didelių problemų nesukėlė. Be to, vos atvykęs į šalį oro uoste nusipirkdavau telefono kortelę, leidžiančią naudotis mobiliu internetu.

– Kaip atrodo tavo darbo vieta?
– Dažniausiai, kaip ir šiuo metu, tai būna viešbučio ar nuomojamo buto kambariai. Keista, bet visai nepasigedau didelių monitorių, kokius turėjau ofise. Kavinės man nelabai „prilipo“, nors bandžiau daug kartų: jose lengva užsimiršti, blaško žmonės.

– Kaip manai, kada grįši?
– Seku naujienas ir laukiu patogios galimybės.

– Gal grįši į Kupiškį? Juk dabar tau nesvarbu, iš kur dirbti?
– Pirmiausia – tikrai į Kupiškį: aplankysiu tėvus. O po to… Žiūrėsim.


Kalbėjosi Emilija Briedytė