Latvijos Kuoknesė lietuviams dvejopa: vieniems ji – neatrastas, kitiems – atrastas miestas

Trys dienos kelionei po Latvijos Žiemgalą – trumpas laiko tarpas, tačiau aplankyti Kuoknesės, Rundalės, Jalgavos, Lielplatuonės, Vilcės, Abgunstės ir kiti dvarai ir parkai padovanojo tiek įspūdžių, sakytum, čia viešėta kur kas ilgiau. Ši kelionė – dalis „2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projekto Nr. LLI-313 „Įspūdinga kelionė dvarų parkais visus metus“ („Four Seasons Exciting Journey in Manor Parks” / „4SeasonsParks”.


Kuoknesė – Latvijos širdis

Kuoknesė – beveik pats Latvijos centras, todėl latviai šį miestą vadina šalies širdimi, ir nesvarbu, kad vietovė teskaičiuoja vos per 2 tūkst. gyventojų. Vietos turizmo ir informacijos centro duomenimis, Kuoknesę, jos parką, rūmų bei pilies griuvėsius, beje, ir modernų Turizmo centrą per metus aplanko apie 60 tūkst. turistų, ir tai – tik oficialus skaičius.


Dovanų Tyzenhauzui – Kuoknesė

 – Ja ja! – šūktelėjo gidė. – Tyzenhauzas! Rokiškis! Kupiškis!
Pačioje XIII a pradžioje Vokiečių riterį Engelbertą Tyzenhauzeną į Latviją atvedė Kryžiaus žygis. Jis ir jo palikuonys labai narsiai kovėsi prieš Lietuvą: nė nesapnuota jų, kad po kelių šimtų metų Tyzenhauzenų giminės vardai labai sulietuvės, sutrumpės pavardė – taps Tyzenhauzais, rasis giminėje ir katalikas dvasininkas…
Bet anuomet būtent už nuopelnus Livonijos Ordinui Jonui Tyzenhauzui buvo padovanota Kuoknesė.
1279 m. J. Tyzenhauzas nešė Livonijos riterių vėliavą į Lietuvą, siekė net Kernavę. Traidenio pulkai juos sumušė, ėmė persekioti. Bėgant iš Lietuvos ne taip toli nuo Rokiškio, prie Aizkrauklės, J. Tyzenhauzenas žuvo…


Lietuviams labai reikėjo Kuoknesės

Birželio 23-ąją Kuoknesėje galėtume švęsti lietuvių pergalės prieš švedus dieną: tądien 1601 m. Vilniaus vaivada Kristupas Radvila juos atrėmė mūšyje prie Kokenhauzo – tokiu vardu mūsų protėviai vadino šią vietovę. Vėliau Radvila taip sumušė Karolį, kad net atgavo kitas pilis už Dauguvos.
Lietuvos didžioji kunigaikštystė visomis išgalėmis saugojo Lietuvos ir Lenkijos valdomas Livonijos žemes. Negavę Kuoknesės lietuviai nebūtų galėję plėstis toliau į šiaurę: tuokart prie Anykščių net buvo koncentruojamos karinės jėgos mūšiui dėl Kokenhauzo. Taip teigė istorikas Antanas Tyla.
Kuoknesės parkas tebesaugo iš švedų atimtas ir išlikusias dvi patrankas.
Livonija buvo skaldoma, Tyzenhauzų užsitarnautos žemės – irgi. XVII a pirmoje pusėje Gotardas Jonas Tyzenhauzas persikelia į Lietuvą, kompensacijos gauna Širvintų, Kupiškio žemių… Įsikuria Tyzenhauzai ir Rokiškyje.
Lietuvos didžiajai kunigaikštystei Kuoknesė priklausė 1602–1609 m., bet, reikia pripažinti, per 400 metų lietuviai šią vietovę primiršo, dažnas, apie ją paklaustas, sako nė negirdėjęs tokios.


Kur susijungia Dauguva ir Pėrsė

Toje vietoje, kur susijungia Dauguvos ir Pėrsės vandenys, – ten ir boluoja Kokenhauzas – tarsi laivo pirmagalys virš plačių vandenų. Pilis pastatyta vyskupo Alberto, paskui kurį į Latviją ir ėjo riteriai Tyzenhauzai, 1209 m. įsakymu. Iškilo ji ant 40 m aukščio uolos, latvių medinės pilies vietoje. Papėdėje kūrėsi Kuoknesės gyvenvietė, skaičiavusi apie 2 tūkst. gyventojų – kaip ir dabar…
Dauguva ir Pėrsė ties Kuoknese nebuvo plačios, bet 1966 m. ant Dauguvos pastačius Pliavinių hidroelektrinę – galingiausią Baltijos valstybėse – upių vanduo ėmė kilti. Po vandeniu liko daugybė sodybų, gražusis Pėrsės krioklys… Vanduo pasiekė aukštai ant kalvos stūksančių pilies griuvėsių pamatus.
– Ar vandens platybė žmones džiugina, ar graudinamasi dėl to, ko netekta? – teiravomės gidės.
– Viena turistė net atsisakė eiti artyn vandens. Sakė norinti atmintyje išsaugoti buvusį vaizdą, krioklio grožį… Bet įkalbėjau. Kai ji išvydo Dauguvos ir Pėrsės žiočių platybę, sustingo nuo reginio. Sakė: „Gražu…“ – pasakojo gidė.
Pernai Kuoknesės parke atkurtas Pėrsės krioklys. Jis perpus mažesnis už aną, pasiglemžtą užtvankos vandenų, ir yra 5,6 m ilgio ir 1,5 m aukščio. Kaskados – kaip ir originalaus krioklio – išdėstytos skirtingais lygiais – vanduo, naudojamas vietos tvenkinio, bėga net šniokšdamas. Šis krioklys ir pastatytas „2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projekto Nr. LLI-313 „Įspūdinga kelionė dvarų parkais visus metus“ („Four Seasons Exciting Journey in Manor Parks” / „4SeasonsParks” lėšomis. To paties projekto pinigais įrengti parko nurodomieji ženklai, suoleliai.


Kuoknesės ir Kupiškio raganų teismai

Turistai skuba gėrėtis apylinkėmis, nenoriai įsijungia į mūšio lauką, o paskui išplėšti iš jo negali: šaudo lankais, į taikinį mėto karo kirvukus, galynėjasi ir juokiasi iš tų, kurie didžiojo kirvio nė pusės atstumo nenusviedžia. Paskui kiekvienas nori revanšo…
Budelio kambarį irgi reikia apžiūrėti. Išlikusioje rūsio patalpoje nepagailėta pinigų atkurti, nukaldinti, sumeistrauti kankinimo įnagius, įrankius ir prietaisus. Nukaldintas ir narvas, į kokį sodindavę moteris raganas: nuleisdavę jas į vandenis: nepaskendo – ragana, tokią sudegindavo; paskendo – ne ragana…
Neįtikėtina: 1641 ir 1646 metais, kuomet Kupiškio seniūnijai vadovavo Vilhelmas Tyzenhauzas, vyko raganų teismai: kankintos moterys, labai panašu – raganos, buvo sudegintos. Ar ne iš Kuoknesės ši tradicija?


Sužavi augmenija, skulptūromis ir legendomis

Kuoknesės parkas buvo įkurtas 1900 m. Užimantis 18 ha jis gražus ne tik augmenija ir skulptūromis: čia pastatyta aukščiausia Latvijoje –11 m aukščio Girtso Burviso medinė skulptūra „Amžinybei“, yra paminklas Dauguvos gyventojui Šamui, fontano skulptūrėlė „Fauno galva“, arbatos pavėsinė, iš kurios atsiveria nuostabus pilies griuvėsių ir ją supančių vandenų reginys…
Betgi parkas bei visa Kuoknesė įspūdingi ir legendomis: Fauno ragai, jei nepamiršai jų paliesti, išpildo norus – buvo galimybė įsitikinti, ar tai tiesa. Parke vaidenasi Pėrsės mergaitė. Tai vieno pilies valdovų dukra, pamilusi sodininką. Turtuolis tėvas, nenorėjo sodininkui atiduoti dukters, jį užmušė. Tai pamačiusi mergina nušoko nuo bokšto… Daugeliui ji vaidenasi, sėdinti ant akmens prie upės, besišukuojanti plaukus: eini artyn – pradingsta, bėgi tolyn – vejasi. Sustingusią akmenyje dabar mato ją dažnas…
Šiame parke skaičiuojami rekordiniai šamai. Didžiausias kol kas – 2,45 m ir svėrė 100 kg. Gegužę čia vyksta Šamo šventė.
Teigiama, jog būtent Kuoknesės pilyje gyveno latvių epinio herojaus Lačplėsio, XIII a. kovojusio su vokiečiais kolonizatoriais, mylimoji Laimdota. Lapkričio 11 d. latviai švenčia Lačplėsio – Latvijos atminimo – dieną. Latvijos nepriklausomybės diena minima lapkričio 18-ąją.


Sodas kuriamas žmonių aukomis

Negali iš Kuoknesės išvažiuoti neapsilankęs Likimo sode. Parkas įkurtas Kuoknesės pusiasalyje, apjuostame Dauguvos vandenų. Iki nepriklausomybės paskelbimo čia buvo vietos gyventojų kolektyviniai sodai. Sakė, geriausiai čia augdavusios bulvės: joms užtekdavę dirvožemio sluoksnio ant klinčių klodų. Kokenhauzeno pilis ir pastatyta iš klinčių.
2008 m. pradėtas kurti Likimo sodas. Jo vizijai buvo paskelbtas konkursas. Tarptautinės komisijos nariams nebuvo lengva ir dėl to, kad buvo gauti net 207 projektai, ir kad nebuvo skelbiamos jų autorių pavardės. Ir tik tada, kai apsispręsta dėl geriausio darbo, paaiškėjo, kad jis priklauso Japonijos architektui Shunmyo Masuno. Štai kodėl sodas kupinas japoniškos estetikos, tik planuotas sakuras pakeitė obelys.
Sodas tapo visos Latvijos laisvės paminklu, XX amžiuje prarastų šalies gyventojų – ištremtų, nukankintų dėl savo pažiūrų – pagerbimo vieta. Pradėtas jis kurti 200 m ilgio ir 8 pločio Obelų alėja, vedančia į Didįjį kalną. Trinkelėmis ją kloja patys latviai, už kiekvieną mokėdami po 15 Eur. Ant trinkelės išrašyti aukotojo vardas ir pavardė – visas sodas kuriamas žmonių aukomis. Įspūdingajai alėjai dar daug trūksta trinkelių – tai lieka ateičiai, kiekvienai ateinančiai dienai.


Čia – Latvijos praeitis, dabartis ir ateitis

Per 100 metų Latvija neteko 600 000 žmonių. Kiekvieno atminimas – Didžiojo kalno akmenyse, suneštuose pačių latvių.
Nepriklausomybės dieną į Likimo sodą važiuoja žmonės iš visos Latvijos. Čia – visi šalies kovų už laisvę akcentai, čia – Latvijos praeitis, dabartis ir ateitis.
Kartais lapkričio 18 d. čia įvyksta stebuklas: už miško kitame Dauguvos krašte besileidžiančios saulės spinduliai nutįsta per upę ir besidriekdami Obelų alėja paliečia metalinę laiko rodyklę, kurioje išpjaustyta „Novembrī 18“.
– Ne kaskart tai gali pamatyti, nes lapkritis nėra saulėtas mėnuo. Bet išgyvenusieji šį reginį jo nebepamirš niekada, – pasakojo gidė.


Pakeliui į Bauskę

Prieš išvykstant iš Kuoknesės dar teko padainuoti latviškai, patrepsėti ratelio, pasivaišinti latviškais kepiniais amatų centre „Baltainė“. Ir vietos gyventojai, ir turistai čia užsuka pasigrožėti latviškais rankdarbiais, pasimokyti jų, įsigyti. Benzino kolonėlės pastatą nusipirkusios vietos moterys čia įkūrė dainų, žaidimų, visokiausių dirbinių ir kulinarinio paveldo namus. Ekskursijos čia užsuka papietauti. Siūloma svečiams žirnių kukulių su spirgučiais ir kefyru, tirštos guliašinės sriubos, obuolių pyrago, bandelių su šonine – niekur kitur to neparagausi…
Atsisveikinome su Kuoknese, lietuvių vadinama dvejopai: vieniems ji – neatrastas, kiti – atrastas miestas.
Autobusas skrodė tamsą Bauskės link, vežė žurnalistus nakvynei.– Sienos atviros – lankytojams siūloma tiek daug ir įdomių objektų, ir patirčių. Iškyla žinomumo ir prieinamumo problema – prarandami potencialūs lankytojai. Todėl labai svarbu suvienyti ir koncentruoti turimus išteklius, juos vystyti, lankytojams pateikti patrauklius objektus. Projektu planuojama atnaujinti keturis – latvių Elėjos ir Koknesės, lietuvių Rokiškio ir Pakruojo – dvarų parkus.
Dar laukė dvi nuostabios dienos po Žiemgalos dvarus ir parkus…


Rita Briedienė
Emilijos Briedytės nuotraukos

2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas Nr. LLI-313 „Įspūdinga kelionė dvarų parkais visus metus“ iš dalies finansuojamos Elėjos (Latvija), Koknesės (Latvija), Rokiškio ir Pakruojo r. savivaldybių.
Projektą finansavo Europos regioninės plėtros fondas „Interreg V-A“ pagal 2014–2020 m. Latvijos ir Lietuvos programą.
Europos regioninio plėtros fondo lėšos – 588 409,75 Eur. Bendras projekto biudžetas – 692 246,78 Eur.
Projektas prasidėjo 2018 m. kovo 1 d. ir pasibaigs 2020 m. vasario 29 d.
Šis straipsnis yra Europos regioninės plėtros fondo finansinės paramos rezultatas. Jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad straipsnis atspindi oficialią Europos Sąjungos nuomonę.

Užsk. nr. A19-44