Pradžia » Aktualu » Leonas Apšega: šimoniečių Žolinės atlaidai svarbūs ir mielais susitikimais

Leonas Apšega: šimoniečių Žolinės atlaidai svarbūs ir mielais susitikimais

Publikavimo data: 2019-08-16

Nepraleidęs nė vienų Žolinių

Leonas Apšega

Rugpjūčio 15 d. kvietė Šimonių Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapijos Žolinės atlaidai.
Nė vienų – kiek save atmena – nėra jų praleidęs 1997–2007 metų Kupiškio rajono savivaldybės meras, Nepriklausomybės signataras Leonas Apšega.
– Kodėl Jums svarbu juose dalyvauti? – teiravomės jo vakar sutikto tituliniuose šimoniečių atlaiduose.
– Tai mano gimtoji parapija. Aš – iš Kinderių. Bet atvažiuoju čia ir dėl susitikimų: čia dar atrandu savo vaikystės draugų, bendramokslių. Tiesa, jų vis mažiau, bet dar vis stabteliu, dar turiu su kuo pašnekėti. Ir šįkart sutikau bičiulių: Vytautą Šlapelioką, Arvydą Zubauską, mano seserų Danutės ir Stasytės gerą bičiulę Nijolę… – sakė L. Apšega, lankęs Šimonių mokyklą, pas Alzbietytę tėvai jam kampą nuomodavę.


Žolinės atlaidų niekam nepavyko sumenkinti

Šimonių žolinės skaičiuoja 350 metų. Ta proga buvo išleista knyga „Po Šimonių dangumi: Šimonių bažnyčios istorija“, sudaryta šimoniečių Gintaro Černiaus ir Renatos Misiūnienės.
Net tarybiniais laikais į Šimonių Žolinę žmonių susirinkdavo taip gausiai, kad net sovietų valdžia nedrįsdavo jų vaikyti ir atlaidų nedraudė.
– Žinoma, būdavo stebinčių, fiksuojančių, ir jei koks aukštesnes pareigas užimantis žmogus būdavo bažnyčioje pastebėtas, kviesdavo jį partijos sekretorius Tamošiūnas „ant kilimėlio“. Vis dėlto nei svarba, nei gausumu Žolinės atlaidų niekam nepavyko sumenkinti, – teigė kandrėnietis, jau daug metų Kupiškyje gyvenantis L. Apšega.
Ir šiemet Šimonių Žolinė buvo gausi.


Po Mišių jungdavosi į „smotrą“.

Arkliais žmonės į Šimonis traukdavo, dviračius mindavo: suvažiuodavę čia iš plačių apylinkių artimesni ir tolimesni giminaičiai.
– Mobiliųjų nebūdavo. Sūnų ir dukterų, jų vaikų ar vaikaičių nė kviesti nereikėdavo: per Žolinės atlaidus – visi į Šimonis. Su geru dėmesiu būdavo sutiktas ir tolimesnis giminaitis – niekas nebūdavo išprašytas pro duris, prie stalo visiems vietos užtekdavo, – pasakojo L. Apšega.
Po Mišių žmonės namo neskubėdavę: jungdavosi į „smotrą“. Tai tarsi toks apsižiūrėjimas einant ratu apie aikštę, ta gatve, kuria tapo tradicija rengti kermošiaus mugę. Taip ir bendraudavo atlaidų dalyviai, ką iš toliau atvykusį pamatę pamodavo ar pereidavo į kitą „smotro“ vietą susitikti, pabendrauti, prisiminti įvykius ir žmones. Vaikštynės trukdavo apie dvi valandas – tai būdavęs laikas vieni kitų dėmesiui.


Pakermošius – kiekviename kieme

O paskui kiekvienas kiemas imdavo skardėti juoku, kalbomis – prasidėdavo pakermošius. Anot L. Apšegos, darydavo žmonės alaus, pokariu įgaliotinis Gromakovas tikrindavo, ar juodalksnyne prie „skerdimo“ nevaro Jonas naminukės. Jonas varydavo. 
L. Apšega pasakojo:
– Mes, vaikai, nulįsdavome į alksnyną pažiūrėti, kas kaip. Kartą dešimt bačkų suskaičiavome. Žmonės žinojo, kad ateidavo čia ir Gromakovas įvertinti „samagono“. Sakydavo: „Gana, gana…“, o pirštu mušdavo per butelio kaklelį, kad Jonas nepamažintų įpilti. Ne taip labai Jonas ir bijojo valdžios.


Laukė gimtieji Kandrėnų namai

L. Apšegos šiųmetis pakermošius – gimtieji Kandrėnų namai, bendru šeimos sutarimu atitekę seseriai Danutei, slaugiusiai ir prižiūrėjusiai mamą. 
Išlikusi tradicija suvažiuoti visiems per Žolinę. Tik brolis Vladas iš Utenos negalėjo šiemet atvykti. Atvažiavo abu Leono ir Palmiros Apšegų sūnūs Virginijus ir Audrius. Ir jų vaikai. Ponas Leonas gyrėsi turįs keturis anūkus.
– Labai man brangi šita šimoniečių susitikimų tradicija. Jau vien sutikti sau artimą žmogų yra atlaidai.

Rita Briedienė
Emilijos Briedytės nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *