Londono olimpiados bronzos medalio laimėtojas Aleksandras Kazakevič savaitę dirbo Anykščiuose

Visą savaitę Vilniaus Ozo sporto gimnazijos jaunių ir jaunučių graikų-romėnų imtynių treniruotės vyko Anykščiuose. Su auklėtiniais – jų treneriai Olegas Antoščenkovas ir Londono olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas Aleksandras Kazakevič. Anykščiuose viešėjo olimpiečio žmona Greta Lebedeva, kūno rengybos trenerė, ir sūnus Eldaras.

Kas rytą – prie Laimės žiburio

Kol pokalbiui laukėme olimpiečio trenerio, iš jo kolegos Olego Antoščenkovo sužinojome, kokios nelengvos imtynininkų treniruotės: rytinė mankšta – kopimas į Liudiškių kalvą, žinomą Laimės žiburiu, kasdienis krosas Jono Biliūno gimnazijos stadione…
– Kodėl krosas stadione? – teiravomės.
– Vilniuje bėgiojame krosą ir mums buvo didžiausias klaustukas, kodėl kai kurie netobulėja. Tad Jono Biliūno gimnazijos stadione turėjome galimybę stebėti kiekvieną sportininką, – šypsojosi O. Antoščenkovas.

Aplankė jauniai ir jaunučiai imtynininkai Rubikių pirtį. Treneris sakė, jog jam „žiauriai“ patinka Anykščiai, jis dar vaikystėje dalyvaudavo „Puntuke“ rengiamose sporto stovyklose.
– Man čia pati aplinka teikia pozityvios energijos. Aš čia smagiai jaučiuosi. Be to, nuo 1996–97 metų labai pasikeitė miestas, – sakė treneris.

Talentingiausiais stovyklos auklėtiniais treneris paminėjo Roką Čepauską, Vilių Adomavičių, Demjaną Matveiko. Stovykloje dalyvauja ir penki anykštėnai.

Pokalbis su A. Kazakevič, Londono olimpiados bronzos medalio laimėtoju

– Kuo Anykščiai geriau už Vilnių? – teiravomės olimpiečio A. Kazakevič.
– Dabar nepaprastas laikotarpis visame pasaulyje: planai buvo visai kitokie, tačiau juos koregavo COVID-19. Ruošiamės jaunių ir jaunimo Europos, Pasaulio čempionatui, bet salės uždarytos. Nusprendėme treniruotis ne Vilniuje. Rinkomės Anykščius, nes geras draugas yra anykštėnas, jaunas ir perspektyvus treneris Renatas Puikis. Jis mus patikino: miesto gera infrastruktūra – stadionai, yra imtynių salė. Ir tikrai: sąlygos mums čia labai tinka ir patinka. Be to, Anykščiai jau atgijęs, gyvas miestas. Čia upės, ežerai – vaikinams yra kur pakeisti aplinką. Mums labai svarbu, kad nedingtų jų motyvacija, nes namų sienos atsibosta.
Labai džiugina vietos trenerių pastangos. Tai parodo ir Anykščių imtynių salė: ji dar plėsis, rasis daugiau treniruoklių. Be to, Anykščiuose labai stiprios imtynių tradicijos: čia ir anksčiau buvo stiprių imtynininkų, gerų pavyzdžių. Jie uždega kitus.

– Iki karantino taip ir nepaaiškėjo, kas ant imtynių kilimo Lietuvai atstovaus Tokijuje…
– Viskas nusikėlė vieneriems metams. Situacija tokia: vėl neramumai dėl sportininkų atrankos, Tarptautinis olimpinis komitetas svarsto, ar kitais metais Olimpiada apskritai įvyks.

– Ji gali ir neįvykti?
– Dar ilgiau laukti nebebus galima, nes 2022-aisiais – žiemos Olimpiada. Kol kas planuojama, kad lygiai po metų bus atrankos turnyras: Olimpiadoje tikimės Lietuvos atstovų imtynininkų. Labai to tikimės. Juolab Lietuva priprato: Rio de Žaneiro olimpiadoje vicečempionu tapo Mindaugas Mizgaitis, 2012 –ųjų Londono olimpiadoje – mano medalis, neblogai pasirodė Edgaras Venckaitis. Tikimės nenuvilti Olimpinio komiteto.

– Ar dar skauda širdį, kad per anksti baigėte imtynininko karjerą?
– Taip, tokių kalbų yra. Tada kalbėjau su kolegomis, kurie irgi pasitraukė iš didžiojo sporto. Mindaugas Ežerskis man taip ir pasakė: „Aleksandrai, truputį per anksti 30-ies išeiti iš imtynių sporto…” Buvo dar vilčių, buvo noro, bet taip jau yra: šeima, situacija. Beje, savita tuomet susiklostė situacija, ir nusprendžiau ieškoti savęs kitur. Vis dėlto Rio olimpines žaidynes buvo sunku žiūrėti per televiziją.
Porą metų jaučiau sportinį alkį: jėgos taip greit nedingsta, patirtis lieka visam gyvenimui – ilgėjausi imtynių kilimo. Bet eina laikas, ir prarandi formą, aktyvumas nebe tas, išsibalansuoja reguliarų treniruočių grafikas. Padarius tokią ilgą pauzę sugrįžti į didįjį sportą būtų labai sunku.

– Koks Olimpinių žaidynių medalininko receptas? Kaip save pateikiate auklėtiniams?
– Aš visada jaunimui pateikiu savo pavyzdį. Esu iš paprastos šeimos, gyvenome prie stoties – ne pačiame geriausiame Vilniaus rajone. Pagundų būna daug, nes pinigų visada norisi uždirbti kuo greičiau. Bet viskas ateina savo laiku. Sakau: „Jei išmoksite kentėti, dirbti, tai rezultatas anksčiau ar vėliau tikrai bus.“ Žinoma, visi negali būti olimpiniais medalininkais, bet treniruotėse ugdomi ir kiti dalykai – motyvacija, charakteris. „Jūs išeisit į gyvenimą su charakteriu, dori ir tvirti. O mes, treneriai, turėsime galimybę didžiuotis jumis“, – sakau savo auklėtiniams.Imtynės – labai visapusiška sporto šaka: kilojame štangą, bėgame krosą, žaidžiame jundrius žaidimus, kovojame ant kilimo. Tai nėra komandinis žaidimas, bet vykstame į stovyklas, vaikai bendrauja tarpusavyje ir su kitų šalių vaikais, įgyja kontaktų – tarsi ambasadoriai važinėja po visą pasaulį. Gal kai kurie taps biznieriais, save suras kitose valstybėse, bet sieloje kiekvienas jų visada bus imtynininkas, kovotojas.Mūsų darbas toks ir yra – ugdyti dorą pilietį, naudingą Lietuvai. Dirbame ir ieškome perliukų. Žinoma, būtume labai talentingas kraštas, jei kiekvienoje kartoje išaugintume bent vieną olimpinį medalininką.

– Labiau jaudindavotės pats, žengdamas ant imtynių kilimo, ar kai kovai ruošiasi jūsų auklėtinis?

– Jausdavau jaudulį prieš varžybas, bet išėjus ant kilimo ir paspaudus ranką varžovui jis dingdavo. O dirbdamas treneriu išgyveni kiekvieną situaciją: jų yra tokių buvę! Pergyveni dėl kiekvieno taško, jaudiniesi iki paskutinės sekundės. Su savo auklėtiniu eini į kovą, kaip pats eitum. Vis dėlto jaudulį privalau valdyti: mano auklėtinis neturi jo pastebėti, taip jis pats drąsiau jaučiasi.

– Kur po Anykščių?
– Imtynių stovyklos dalyviai savaitėlę atsipalaiduos, ir išvykstame į Liepoją. Labai tikimės, kad metų pabaigoje bus surengtas Europos čempionatas. Turime ruoštis, jei jis ir neįvyktų. „Gyvenimas tęsiasi, o jūsų aukščiausias tikslas – olimpinės žaidynės!“ – taip sakau savo auklėtiniams.

– Dėkui Jums už pokalbį. Geriausios sėkmės siekiant tikslų!

Paulius Briedis

Autoriaus nuotr.