Mantas Kelečius: „Savo paprastumu ir meile Lietuvai senelis mus mokė vertybių“

Mantas Kelečius

 

Rokiškio krašto muziejaus Laisvės kovų istorijos muziejų Obeliuose globoja asociacija „Andriaus Dručkaus iniciatyva“. Apie pačią asociaciją ir jos veiklą kalbinome A. Dručkaus anūką Mantą KELEČIŲ.


– Kaip kilo mintis įkurti asociaciją „Andriaus Dručkaus iniciatyva“?
– Gana spontaniškai. Gal tai daugiau paremta emociniu suvokimu, kad amžinojo poilsio atgulė pats brangiausias ir didžiausią autoritetą mums turėjęs šeimos narys. Pirmiausia reikėtų paminėti tai, kad senelis mums visiems buvo didelis gyvenimo ramstis. Jis kiekvienam mūsų, susidūrusiam su mažais kasdieniais rūpesčiais ar ištikus nelaimei, padėdavo; buvo tas, kuriam visada galėdavome paskambinti ir pasikalbėti, bet kada atvažiuoti pas jį ir būti pasitiktiems su šypsena ir kupinu meilės apkabinimu. Savo paprastumu ir meile Lietuvai senelis mus mokė vertybių – patriotiškumo, tolerancijos, istorijos pažinimo. Visada žavėjomės jo atsidavimu kiekvienam žmogui, o ypač Lietuvai – kaip valstybei ir tautai.
Pamenu, pusbroliui Saugintui rodžiau senelio apdovanojimus ir pasakojau apie juos. Jis man uždavė, atrodytų, paprastą, bet tuo pačiu labai sunkų klausimą: „O kas bus dabar, kai senelio nebėra?“
Prisipažinsiu: nežinojau atsakymo, ir dabar pilnai jo nežinau. Buvo labai aiškus suvokimas – senelis vienas pats sugebėjo atlikti milžiniškus darbus. Turiu mintyje ne tik tuos, apie kuriuos rašo spauda: apie Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanų archyvo lakūnų Dariaus ir Girėno karstų išsaugojimą Sovietinės okupacijos laikotarpiu, Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose įkūrimą, savo kolekcijos dovanojimą Lietuvos valstybei. Turiu mintyje jo nuolatinį darbą su jaunimu ir visa plačia Rokiškio rajono ar net Lietuvos visuomene. Senelis visada priimdavo žmones, jiems skirdavo savo laiką, organizuodavo įvairius renginius, parodas.
Tad ir išlydėjus senelį amžino poilsio supratau: negalima sustoti, nieko negalima palikti praeityje, kurioje viskas lėtai ir tyliai pasimiršta. Kai po senelio mirties dar nebuvo viskas nurimę, Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vedėjas Valius Kazlauskas paklausė, ar nenoriu trumpai papasakoti apie senelio veiklą partizaniniu laikotarpiu, kaip kūrėsi Balio Vaičėno-Liubarto būrys. Taip viskas ir prasidėjo – nuo trumpo pasakojimo per 2018-ųjų „Obelinės” renginį „Partizanų kasdienybė“.
Vėliau susėdome visi, senelio artimiausieji, ir nusprendėme susiburti į „Andriaus Dručkaus iniciatyvą“. Pamenu: susirinkime nieko daug nediskutavome, net nereikėjo išsakyti priežasčių, kodėl tą turime daryti. Visi tai suvokėme, supratome, kad to, ką senelis darė vienas, mes nė vienas atskirai nepadarysime. Net ir visiems kartu tai yra labai didžiulis darbas.
Šią iniciatyvą apžvelgėme per muziejaus 20-mečio renginį, ir ji po truputį pradėjo įgauti savo pavidalą, po truputį pradėjo augti idėjos, o jų buvo ir yra labai daug. Nors jaunatviškas maksimalizmas išmokė pamoką – visko vienu kartu nepadarysi, – tačiau pradėjome eiti tinkama linkme. Pradėjau kalbinti draugus važiuoti vidury nakties į Obelius – padėti KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariams atstatyti bunkerį. Tąkart mano draugai, nuvažiavę į muziejų antrą nakties, degė noru jį pamatyti. Tai, turbūt, buvo pirma muziejuje kada nors organizuota naktinė ekskursija.


– „Ekspozicija kitu kampu“ sužavėjo žmones. Kuo ji ypatinga?
– Neužilgo muziejuje įgyvendinome ir atskirą projektą „Ekspozicija kitu kampu“. Tai buvo jau kitokia ekskursija – ne iš istoriko ar muziejininko lūpų. Tai buvo ekskursija pasakotojo, kurio nepaklausite apie istorinius įvykius ar datas, tačiau galėsite klausytis jo pasakojimų apie tai, kaip tuos ilgus sovietinės okupacijos metus buvo rizikuojama, kad muziejuje esantys eksponatai išvystų dienos šviesą. Projektas „Ekspozicija kitu kampu“ susilaukė gana daug dėmesio. Juo susidomėjo įvairūs žmonės iš Rokiškio, Kauno ir kitų miestų, į muziejų pradėjo kreiptis žmonės suderinti laikui, kada galės atvykti į muziejų. Džiaugiuosi, kad asociacijai pavyko įgyvendinti pagrindinį šiems metams išsikeltą tikslą – Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose įkurti memorialinį ekspozicinį kambarį, skirtą A. Dručkui ir jo veiklai. Šį tikslą pasiekti mums labai padėjo Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė. Pamenu, dar patys daug diskutavome, koks turi būti ekspozicinis kambarys, ir N. Šniokienei apie šią idėją negalėjome daug papasakoti. O ji su šypsena pritarė idėjai ir liepė kreiptis į ją, jei mums ko prireiks kuriant šį kambarį.
Su memorialiniu A. Dručkaus kambariu visuomenę supažindinome per senelio mirties metinių minėjimą. Susirinko daugybė žmonių: tiek daug jų muziejuje mačiau pirmą kartą nuo senelio mirties. Džiaugiamės, kad šis memorialinis kambarys sulaukia dėmesio: atvyksta žmonės, muziejuje jau buvę ne vieną kartą. Ši ir kitos naujos muziejaus erdvės traukia lankytojus, o tai įprasmina mūsų pastangas.


– Kokius tikslus sau kelia asociacija?
– Manau, pagrindinis asociacijos tikslas – A. Dručkaus darbų tąsa. Vis dėlto senelis paliko labai daug, ir norisi, kad tai būtų vertinama ir išliktų ateičiai. Pirmu numeriu kalbu apie jauną žmogų, dar tik susipažįstantį su lietuvių tautos istorija, jos bruožais ir vertybėmis, pradedantį pajusti pasididžiavimą savo gimtuoju kraštu. Tai turi būti prioritetu. Turbūt dėl to savo tikslus asociacija orientuoja į jaunimą: tiek dar mokyklinio amžiaus vaikinus ir merginas, kurių mentalitetas dar vis formuojasi, tiek į vyresnius – abiturientus ar jau studentus. Juk jaunas žmogus turi labai gerą įgimtą savybę – smalsumą. Į šią savybę ir orientuojamės.
Iš to išplaukia ir kitas asociacijos tikslas – pilietinės visuomenės stiprinimas ir bendruomeniškumas. Norisi, kad visuomenė neužsisėdėtų mažam kambarėly, bet dirbtų ir džiaugtųsi kartu. Laisvės kovų istorijos muziejus Obeliuose tam atveria plačias galimybes. Yra nuostabi Obelių ežero pakrantės aikštė, kurioje vyksta įvairūs renginiai. Jaunimas ir vyresnė karta čia susitinka: kodėl iš to neišspaudus visiems naudos? Jaunas žmogus gali tobulėti, vyresnis – atlikti mokytojo vaidmenį. Taip bendruomenė tampa aktyvesnė, pilietiškesnė, kuria bendrą visuomeninį gėrį. Yra tokia gana paprasta taisyklė: grandinė yra tiek stipri, kiek stipri silpniausia jos grandis. Ši taisyklė dažnai pabrėžiama komandiniame sporte, dabar dažnai pastebiu naudojant ją versle, tačiau ji tinka ir bendruomenei.


– Papasakokite apie asociacijos narius?
– Kalbant apie asociacijos narius pirmiausia reikia pažymėti tai, kad asociaciją sudaro A. Dručkaus šeima – keturi vaikai ir septyni anūkai. Žinoma, – ir nepamainoma A. Dručkaus bendražygė Elena Kazlauskaitė. Tikimės, kad ir paaugę penki proanūkiai įsilies į šią veiklą.
Kiekvienas mūsų esame labai skirtingi, su savo gyvenimiškomis patirtimis ir skirtingu profesiniu keliu, tačiau visus vienija senelio išugdytos vertybės ir požiūris į gyvenimą. Tad tuos skirtumus galime sutelkti į bendrą veiklą, t. y. kiekvienas atrandame, kuo galime būti naudingi asociacijai. Ir čia noriu pabrėžti, kad tie, kurie nuolat matomi mūsų ar Laisvės kovų istorijos muziejaus renginiuose, nėra vieninteliai, aukojantys savo laiką ir pastangas užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti. Dalis asociacijos narių gyvena užsienyje: kas – Jungtinėse Amerikos Valstijose, kas – Airijoje, ir jie įneša savo indėlį.
Turiu paminėti ir savo pusseserę Aną Gabrielę Sabancevaitę, kupiną daugybės idėjų ir jas įgyvendinančią Kaune. Jos dėka Kaune vystomas labai populiarus projektas „Pasaulio virtuvės“. Į mūsų partnerių B2O barą kas antrą sekmadienį kviečiami Lietuvoje nuolat gyvenantys užsieniečiai. Jau buvo rengiamos Afganistano, Meksikos, Azerbaidžano, Sirijos, Indonezijos, Filipinų ir Libano virtuvės. Tokioms gastronominėms „kelionėms“ po įvairias pasaulio šalis neabejingi tiek kauniečiai, tiek kitų miestų žmonės. O šiuo metu susilaukiame siūlymų panašią veiklą vykdyti ir kituose miestuose – Vilniuje ar Klaipėdoje. Žmonės klausinėja, tad mums – tai signalas, kad šiuo projektu neprašovėme.
Taip pat paminėtinas ir Anos Gabrielės „Projektas 23/30“, kuriuo žadinamas Kauno centro gyventojų bendruomeniškumas. Žmonės gana greitai įsiliejo ir į šį projektą. Jis unikalus tuo, kad pačiai bendruomenei duodama galimybė spręsti, teikti idėjas, siūlymus. Nuo vasaros pradžios organizuojami susitikimai su visuomene rodo, kad žmonėms rūpi, ką jie matys kiekvieną dieną eidami į darbą ar pasivaikščioti.


– Šiai aktyvių žmonių grupei teks rūpintis ir asmenine A. Dručkaus kolekcija. Apibūdinkite ją?
– Kolekcija labai plati. Nežinau, nuo ko pradėti. Senelis turėjo tokią savybę – gal daugiau savotišką protesto formą: sovietiniam rėžimui viską griaunant ir naikinant, jis siekė kuo daugiau išsaugoti daiktų, kurie lietuviui, mylinčiam savo gimtąjį kraštą, buvo labai svarbūs. Tai tautinio meno dirbiniai – tradicinės liaudies skulptūrėlės, audiniai, lietuviškos saulutės, be kita ko, – ir garsių lietuvių skulptorių darbai. Čia gal reikėtų išskirti Petro Rimšos kūrinius, kuriuos senelis ypač vertino. Kolekcijoje savo vietą užima ir iš Rokiškio krašto kilusių skulptorių brolių Leono ir Vlado Žuklių darbai.
A. Dručkus taip pat labai vertino knygas, tad nenuostabu, jog jos užima didelę dalį kolekcijos. Vien Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose jų saugoma per tūkstantį. Tai ir spaudos draudimą menančios knygnešių platintos knygos, ir pogrindinė literatūra – partizaninė spauda, ir tautiškumą puoselėjančios knygos ar vadovėliai. Kolekcijoje yra ir retų, net vienetinių knygų, kuriomis savo ekspozicijas mielai papuoštų ir Nacionalinis bei respublikiniai muziejai.
Būtina paminėti ir senelio numizmatikos hobį. Nemaža kolekcijos dalis – įvairios Lietuvos istorinių laikmečių monetos, medaliai, banknotai. Dar mažas ne kartą su seneliu nuo ankstaus ryto laukdavau eilėse, kad jis įsigytų išleidžiamą monetą. Kartais stebėdavausi: pagal išgales senelis pirkdavo vieną monetą sau, kitą – muziejui.
Dar yra reikšminga valstybinių apdovanojimų kolekcija – nuo tarpukario Lietuvos iki šių dienų Nepriklausomos Lietuvos apdovanojimų. Vieni unikalesnių – aukščiausias Tarpukario Latvijos apdovanojimas civiliams – trijų žvaigždžių antrojo laipsnio ordinas; šiuo ordinu buvo apdovanotas profesorius Mykolas Romeris (1880–1945), tuometinio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas. Dar vienas – tarpukario kariuomenės kapitono Juozo Stanišausko apdovanojimas LDK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas su dokumentais, išsaugotas iki šių dienų.
Ir žinoma, visos kolekcijos pagrindas – išsaugotas Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų archyvas, kuriame be kitų partizaninio karo dokumentų yra partizanų vado Balio Vaičėno-Liubarto testamentas, užrašai, Vyties kuopos partizanų Lietuvos trispalvė, partizanų asmeniniai daiktai, ženklai, įsakymai, laikraštėliai, atsišaukimai, laiškai, kovų relikvijos. Tai tikras pasididžiavimas, vertinant išsaugojimo sąlygas ir būtiną tam laikmečiui konspiraciją.

Andrius Dručkus

 


– Turbūt yra ir įdomių istorijų, kaip eksponatai pateko į kolekciją?
– Žinoma, laikmetis reikalavo tam tikrų, pavadinkim, nuotykių. Apie 1968 m. tuometinis Širvintų rajono Kiauklių Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios klebonas Albinas Šilkinis pasikvietė A. Dručkų pasisvečiuoti, tačiau kvietimo priežasties nenurodė. Kadangi senelis su šiuo klebonu palaikė ryšius, nieko nesitikėdamas pas jį nuvyko. Klebonas A. Šilkinis parodė, neva, 1863 m. sukilimo herbą. Tuo metu buvo sprendžiama dėl herbe vaizduojamų Lenkijos erelio, Lietuvos Vyčio ir Kijevo Arkangelo Mykolo, o dabar tikrinama versija, kad tai galėjo būti 1828 m. Tartu universitete įkurtos ir tarpukariu Lietuvoje veikusios lenkų studentų korporacijos „Konwent Polonia“ herbas.
A. Dručkus buvo pastatytas prieš faktą: herbą bažnyčios erdvėse nesaugu laikyti, be to, kleboną rengėsi perkelti į kitą parapiją, ir jis pasiūlė A. Dručkui paimti herbą ir saugoti. Herbas buvo suvyniotas į paklodę, ir senelis autobusu nuvažiavo į Ukmergę, o iš čia reikėjo grįžti į Kauną. Tuo metu maršrutiniai autobusai – vienintelė susisiekimo priemonė – buvo perpildyti, ir su šiuo kroviniu vairuotojai keleivio nenorėjo įleisti. Tik vienu paskutinių autobusų pavyko grįžti, tad naktį iš Kauno autobusų stoties iki namų A. Dručkui teko eiti pėsčiomis, nes miesto autobusai naktį nekursavo. Einant pasirodė keli milicininkai, iškart atkreipę dėmesį į neįprastą nešulį. Jie ėjo ir paskos, girdėjosi jų pokalbis, neva, reiktų nešulį patikrinti. Laimei, tuo metu priešais atėjo vyriškis, gal labiau kažkuo įtartinas. Su juo milicininkai kiek uždelsė. Pasinaudojęs proga A. Dručkus išklydo iš matomo kelio ir perlipęs tvorą pasislėpė nuo milicininkų, jau pradėjusių jo ieškoti. Namai buvo pasiekti sėkmingai. Įdomu būtų pamatyti, kokia būtų buvusi milicininkų reakcija, jei jie būtų pamatę, kas buvo įvyniota nešulyje.


– Kiek iš viso muziejuje eksponatų?
– Sunku pasakyti. Tai geriau žino patys muziejininkai, kurie sudarinėja eksponatų sąrašus ir turi visą su tuo susijusią dokumentaciją. Prieš 20 metų įkuriant muziejų Obeliuose jų buvo apie 3 000. Šiuo metu senelio paliktos septynios pilnai įrengtos ekspozicinės salės, kuriose eksponuojama tik dalis visų eksponatų. Seneliui išeinant eksponatų skaičius jau buvo perkopęs 12 000.Kolekciją galima skirstyti į tris dalis. Pirma dalis – muziejaus veikimo laikotarpiu, t. y. per 20 metų, sukaupti eksponatai. Jų gal net nederėtų vadinti kolekcija, kadangi juos A. Dručkus rinko jau muziejaus vardu. Žinoma, yra tam tikrų išimčių. Pavyzdžiui, dalį eksponatų žmonės perduodavo asmeniškai seneliui, kadangi juo pasitikėjo, tuo tarpu perduoti muziejui – ypač pastato renovacijos metu – žmonėms atrodė ne taip patikima. Tokie eksponatai priklauso Laisvės kovų istorijos muziejui Obeliuose.Antra kolekcijos dalis – 2009 m. Lietuvos valstybei senelio dovanota kolekcija. Tai vieni vertingiausių šios kolekcijos eksponatų. Juos dovanodamas senelis iškėlė aiškią sąlygą – ši kolekcija turi išlikti Obeliuose, eksponatai nedalomi, nebarstomi po kitus muziejus. Ši sąlyga turi savotišką reikšmę. Pradžiai reikia prisiminti: prieš įkuriant muziejų Obeliuose A. Dručkus gyveno Kaune, buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, aktyvus visuomenės veikėjas. Tuo metu, o ir dabar, dalies kolekcijai priklausančių eksponatų neturi kiti Lietuvos muziejai, tad buvo visos galimybės kurti muziejų Kaune – Vytauto Didžiojo karo muziejus tikrai būtų suteikęs patalpas. Tačiau buvo pasirinkti Obeliai. Čia – gimtas jo kraštas, ir didžioji kolekcijos dalis – būtent šio krašto istorija. A. Dručkus buvo įsitikinęs: kitur kolekcija bus eilinė, niekuo neišsiskirianti ar netraukianti akies, o Rokiškio krašte ji atliks prasmingesnę funkciją: šio krašto žmogui primins, o jaunajam papasakos sunkią, bet tuo pačiu prasmingą kovą, kurią kovojo kraštiečiai, siekę susigrąžinti Lietuvos laisvę. Būtent meilė Lietuvai ir gimtajam kraštui buvo tas varikliukas, vedęs senelį. Nenuostabu, kad šias vertybes jis ir norėjo perduoti jaunimui.
Trečia kolekcijos dalis daugiau asmeniška. Ją sudaro giminės istoriją menanti eksponatų dalis. Juk Balys Vaičėnas-Liubartas iš Vaičėnų kaimo kartu su senelio broliu Baliu Dručkumi ir subūrė šio krašto vyrus į partizanų būrį, labai greitai peraugusį į Vyties kuopą.
Tad mūsų giminės istorija ir Rokiškio krašto partizaninio karo istorija yra persipynusios tarpusavyje. Visada norisi, kad tą istoriją galėtume pasakoti iš kartos į kartą. Norisi turėti nuotraukas, išsaugotus laiškus, dokumentus. Pavyzdžiui, senelio brolio B. Dručkaus yra išlikusi vienintelė nuotrauka, daryta prieš pat prasidedant partizaniniam karui. Jei ne ši nuotrauka, mes giminėje net nežinotume, kaip jis atrodė. Būtent tai ir svarbu išsaugoti. Ši kolekcijos dalis šiuo metu yra saugoma Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose, nors galutinai nėra perduota. Ir nors šiuo metu mūsų santykiai su Rokiškio krašto muziejumi ir Laisvės kovų istorijos muziejumi Obeliuose yra itin šilti, niekada negali žinoti, kas bus ateityje. Gal žmonės keisis, gal dar kas bus. Greičiausiai, kolekcija niekada nepaliks Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose. Ją čia tokią paliko senelis, ją čia norime palikti ir mes.


Kalbėjosi Rita Briedienė