Menininkė Morta Tursė: paveldas atgyja, kai ima kalbėti vidinė – etninė – žmogaus savastis

Menininkė Morta Tursė

Su anykštėne menininke Morta Turse susitikome pakalbėti apie paveldą. O su ja įdomu kalbėti apie viską – susipažinti ir keliauti jos gyvenimo vingiais – nuotykis veriantis žmogaus vidinio pasaulio kerteles.


– Papasakokite apie save. Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas iki atvykstant į Anykščius?

– Nuo gimimo iki pabaigiau kaimo pradinę mokyklą, po pamokų, laiką leisdavau lauke. Aplinkui mane gyveno mažai bendraamžių, tad veiklos dažnai tekdavo prasimanyti pačiai, gamta buvo smagiausia žaidimų aištelė. Nuo vaikystės mėgau konstruoti ir plokštumoje kurti formas: pelkėje, medžiuose įsirengdavau būstines, buvau kelių kambarių butą pastačiusi, pačios pasigaminta meškere žvejojau visose užtiktose balose, po lietaus suformavusi mažus upelius, „laisvindavau“ ir padėdavau jiems kuo greičiau pasiekti ežerą. O žiemą iš plastilino lipdydavau nematytus pasaulius ir jų gyventojus. Kartą gavusi naują lentyną ten įrengiau plastilininių žmogeliukų daugiabutį, su pačios instaliuotu, tikru apšvietimu.
Kita svarbi vertybė man buvo laisvė, kai su geriausia drauge pasileidavome ilgus plaukus ir jos šeimos arkliais jodinėdavome po apylinkes. Ši patirtis vėliau naujai sugrįžo baigus mokyklą ir kreipė tinkama linkme studijų metu. Mokiausi plastinio stiklo amato tuometinėje Kauno meno mokykloje (dabar Kauno kolegijos menų ir ugdymo fakultetas), vėliau VDA pradėjau studijuoti fotografiją ir medijos meną. Studijuodama sutikau būsimą vyrą, su kuriuo po kelerių metų priėmėme sprendimą, kad didmiestis – ne mums, norėjosi grįžti prie gamtos. Gyvenome kitame Aukštaitijos rajone, toli nuo miesto, vienkiemyje, kur įkūrėme – dabar jau su buvusius vyru – mažą šeimos verslą „Kitokie amatai“. Gaminome unikalias, personalines dovanas šeimų šventėms – įkurtuvėms, vestuvėms, palankynoms, krikštynoms, gimtadieniams ir verslo dovanas įmonėms. Kūrėme ir gaminome simbolines rankų darbo skrynias, angelus, medinius papuošalus, žaislus, inkilus. Dirbinius kurdavome netradicinius, pritaikytus kliento būdui, jo asmenybei ir poreikiams.


– Ir suprasdavote, kokia dovana žmogui tiks?

– Turiu duotą gebėjimą: moku prakalbinti žmogų ir išgirsti, ko jis iš tikrųjų nori. Pasitaikydavo, klientus atkalbinėdavau nuo savo darbų, jei netikėdavau, kad dovana žmogų džiugins. Tarkim, paskambina užsakovas, giria mūsų darbus, bet sakosi, kad jam šiuo metu nieko nereikia, tik nori rasti gerą dovaną draugui. Girdžiu jo balse abejonę, jis nėra tikras, ar mūsų gaminiai tiks žmogui, kuriam šis užsakymas skirtas. Imu klausinėti apie dovanos gavėjo pomėgius, įpročius, namų interjerą, mėgstamas pokalbių temas, laisvalaikį. Suprantu, jog jo namuose mūsų kurtas gaminys tik rinks dulkes.
Tada sakau: „Padarom taip: kad patenkintumėte savo norą, iš mūsų įsigykit kokią mažą smulkmenėlę sau, o aš padėsiu išrinkti dovaną, kuri džiugins jūsų draugą. Galiausiai mano užsakovas nusipirkdavo dovaną parduotuvėje arba pas kitus gamintojus. Po kurio laiko, skambina, sako draugas buvo sužavėtas, labai dėkojo, nes gavo tai, ko norėjo. Kai gauni dovaną siurprizą, atitinkantį širdies norus, supranti, kad dovanojusysis ilgai galvojo, svarstė, kaip tave nudžiuginti. Tokios yra tikrosios dovanos, nesvarbu didelės jos ar mažos.


– Etniniais motyvais kūrėte Anykščių miesto papuošimus – sodus, mėnulius. Ar žmonėms dar reikia dovanų, puoštų liaudies meno elementais?

– Kokiu nors konkrečiu liaudies menu iki šiol domėjausi mažai, tik tiek, kiek reikdavo studijų metais ar vėliau – įkvėpimui, ieškant meninės išraiškos priemonių. Mane labiau domino unikali kiekvieno žmogaus savastis, t. y. jo vidus, kur glūdi jausmai, išgyvenimai, patyrimai, svajonės. Kurdama dovanas gilinausi į asmenybę, ieškodama simbolių, spalvų, tekstų, kurie teigiamai veikia žmogų, jį džiugina, įkvėpia ar stiprina sunkiu metu. Šiuos žmogaus gyvenimą formuojančius „mygtukus“ vadinu jo etninės savasties bruožais.


– Galėtumei plačiau apibūdinti, kas yra etninė kultūra?

– Man ji aiškiai pradėjo skleistis tik atvykus į Anykščius. Mano viduje kažkas pradėjo tarsi judėti, kunkuliuoti ir busti. Nors gimusi aš ne Anykščiuose – buvusi santvarka, paskyrimai: tėvai būdami jauni privalėjo išsikelti į kitą rajoną, tačiau žinojau, kad mano šaknys – čia. Važiuodavome į Anykščius pas abi močiutes (senelių, deja, man neteko pažinti), giminių kapų aplankyti, su artimaisiais susitikti.
Pradėjau labiau gilintis, klausinėti tėvų apie savo šaknis. Man jie priminė, kad esu ketvirtos kartos Anykščių krašto palikuonis, mano proseneliai, seneliai ir tėvai gimė šiame krašte. Mano tėtis nuo Šimonių girios, o mama – iš Trakinių. Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad esu namuose. Manyje vyko tokie didžiuliai vidiniai pokyčiai, kuriuos jaučiau net fiziško skausmo pavidalu, o Anykščiuose praleisti penkeri metai patirtimi prilygtų 50-mečiui.
Tai šiuo metu mano suvokime etninė kultūra yra žmogaus prabudusios ar bundančios savasties ryšys su protėvių žeme, patirtimis, buvusia jų kasdienybe, darbais, menu, papročiais ir apeigomis.


– Prieš penkerius metus šis miestas išgyveno didelius pokyčius: Menų inkubatorius, Lajų takas – mieste ėmė gausėti turistų. Kaip Jūs matėte šį virsmą?

– Į gyvenimą atėjus vaikams, dėl patogumo nusprendėme keisti gyvenamą vietą ir ieškoti namų arčiau civilizacijos. Norėjome įsikurti ten, kur miestas ir gamta būtų šalia, todėl labai natūraliai mus pakvietė Anykščiai. Mes tai padarėme beveik prieš šešerius metus, kai šiame mieste prasidėjo stiprus virsmas. Kadangi iki tol Anykščius pažinojau mažai, tad priėmiau kismą taip, lyg tai vyko nuolatos.

2016-aisiais pradėjau reziduoti Menų inkubatoriuje, kur vysčiau minėtą šeimos verslą. 2017 metais inkubatoriuje buvo organizuojamas stiklo festivalis „Glass fest“. Kadangi studijuodama Kaune pamilau stiklo unikalumą, o jau daug metų nebuvau prie jo prisilietusi, kilo noras pagal turimas galimybes kažką sukurti. Bene 15 metų, nuo studijų laikų, su savimi visur vežiojausi stiklo vamzdelius. Seniai brendo idėja iš jų supinti stiklinį sodą – geresnės progos tai įgyvendinti nerastum. Daug negalvodama sukonstravau truputį netvirtą dirbinį, pakabinau jį inkubatoriaus mažojoje salėje, kurioje jis liko ir po festivalio. Tuo tarpu Anykščiuose buvo kuriamas naujas miesto sezoninis įvaizdis, kuriam įkvėpimo buvo semiamasi žydinčiuose obelų sodose ir namuose kabinamų šiaudinių sodų tradicijoje. Inkubatoriuje lankėsi Savivaldybės darbuotoja ir pamatė mano stiklinuką sodą, mintyse jai kažkas susisiejo, ir netrukus su manimi susisiekė miesto Architektūros skyriaus darbuotoja, pasiūlė sukurti šventinį miesto aikštės papuošimą sodų tematika.
Taip gimė didžiulis noras imti ir iš širdies sukurti kažką prasmingo, kas puoštų miestą ir džiugintų jo žmones.


– Taip gimė miesto šviečiantys sodai?

– Taip, tada prasidėjo intensyvus kūrybinis procesas ir sodų gimimas. Man pasakė, kad tai yra kalėdinės dekoracijos miesto centrui, o projektui sukurti turiu dvi savaites. Sėdau prie darbo stalo ir tarsi studijų metais dirbau dieną ir naktį: braižiau, piešiau, kūriau, skaičiavau – reikėjo parinkti tinkamas lauko sąlygoms medžiagas, nuspręsti, koks turi būti sodų dydis ir kiekis, kaip kompoziciškai juos išdėlioti Antano Baranausko aikštėje, kaip instaliuoti šviesą juose ir, svarbiausia, – kaip suspėti viską atlikti laiku. Tradicinių sodų gyvenime nebuvau rišusi, todėl turėjau sugalvoti savo unikalų būdą vamzdeliams jungti.

Susikoncentravau į tai, kad kuriu papuošimus miesto aikštei, kurie privalo būti estetiški, šiuolaikiški, traukti akį ir širdį. Tačiau labai svarbu tapo ir sodų sakralioji pusė. Jo tobula geometrija juk ne mano sugalvota, tai unikali forma, pasak mūsų etnologų, tai – sakralią, šventą prasmę turintis mūsų protėvių palikimas, sutvarkytos Visatos, Pasaulio medžio simbolis. Tradicinis sodas yra oktaedras – dvi bendrą pagrindą turinčios piramidės, pasak vieno iš etnologų, tai lyg mūsų tautinis Fengšui. Ir išties, sodų rišimas – man pati geriausia meditacija ir harmonizavimosi procesas. Mintyse įsivaizduokite šią figūrą: ji prasideda nuo viršūnės smaigalio, didėja leidžiantis žemyn, centre yra plačiausia, toliau ima trauktis, kol apačioje vėl koncentruojasi į tašką. Tarsi gyvenimas, kuris prasideda nuo mažų žingsnių, laikui bėgant didėja, svarbėja, įgauna formą, pasiekia savo piką ir tada… ima nykti, blėsti, irti, kol galiausiai visai išnyksta.
Todėl norėjau, kad sodai kabotų medžiuose, ir kviestų žmogų arčiau gamtos bei savasties. Viliotų žmones nužengti ant žolės, atsistoti po šviečiančiu sodu, pakelti akis į viršų ir tyrinėti besisukančią jo formą. Galbūt net pajusti, ką juose matė mūsų protėviai, kurie kabino sodus savo namų garbingiausiose vietose šalia šventųjų paveikslų.


– Šiuo metu aikštės medžiuose kabo kiti įdomūs Jūsų darbai – šviečiantys mėnuliai. Kokias gelmes jie atskleidžia?

– Gavusi tik vieną užuominą – mėnuliai – kelias savaites vaikščiojau niekaip nepagaudama įkvėpimo, o dirbtinai nieko negaliu padaryti. Mano kiekvienas kūrinys – tarsi savas vaikas, aš galiu apie jį ilgai kalbėti, pasakoti, todėl, kol nežinau, ką ir kodėl darau, nepajudėsiu iš vietos. Galų gale Kūrėjas manęs pasigailėjo: pokalbyje su bičiule apie pasiklydusią mūzą truktelėjo ją už liežuvio: „Žinai, šiais metais yra trylika pilnačių?“ „Aleliuja!“ – toptelėjo man.

Ėmiau googlinti, ką gali pasakyti internetas apie tryliką pilnačių. Suradau informacijos anglų kalba, tada ėmiau ieškoti lietuviškai. Skambinau etnologams Libertui Klimkai, Jonui Vaiškūnui, klausiau, ką patartų skaityti ir kur galėtų mane nukreipti ieškoti informacijos.
Nusikėliau į dangaus kūnų, etnokosmologijos, mėnulio fazių formuojamą žmogaus pasaulį. Aš tik truputį lyžtelėjau šią temą, nes laiko nebuvo daug: jeigu nerti gilyn, tai visam gyvenimui informacijos pakaktų.
Sunorminti mėnesių pavadinimai mums yra įprasti, kartojame juos kasdien. Tačiau ankstesniais laikais, mėnesiai Lietuvoje turėjo begalę pavadinimų. Pagal gamtos vyksmą bei metų laikų darbus žmogus dėliojosi savo kalendorių, kuriame vietą rado tokie pavadinimai, kaip paukštlėkis, rudugys, pagrūzdis, vilkų, kiškiakojis… Pradėjus girdėti ir suprasti kitus laiko matavimo vardus, pasaulis nustoja būti savaime suprantamas ir baigtinis. Įprastas ir sunormintas gyvenimas gauna naujas prasmes, atsiranda daugiau spalvų.

Iš surinktos medžiagos išsirinkau mėnesių pavadinimus, kurie man buvo stipriausi ir jais vadovavausi kaip įkvėpimu.
Daug apie šį procesą rašiau savo feisbuko paskyroje, ten galima pasiskaityti daugiau: https://www.facebook.com/mortaturse/posts/10221502552572023


– Kai kviečiausi Jus susitikti, minėjau, kad norėsiu pakalbėti apie paveldą. Šio pokalbio metu kalbėjome apie kultūrą, etnologiją, vidinį pasaulį, savastį. Kur šiame kontekste randasi vieta paveldui?

– Aš jaučiu paveldą kaip juostą iš daug gijų, kuri keliaudama iš kartos į kartą nuolat keičiasi ir transformuojasi, kiekvienai kartai ten įpinant vis po naują giją.
Pasensta tėvai ir savo dvasinį bei materialųjį turtą, kurį per gyvenimą sukaupė, uždirbo ar sukūrė, perduoda vaikams. Atžala perima jų kraitį su pagarba ir tęsia pradėtus darbus, tačiau jau savaip, sklęsdama per savo laikmetį, spręsdama šių dienų problemas. Tėvai mums perduoda tik formą, kurią privalome užpildyti savo idėjomis ir įkvėpti jai naujos gyvybės, tada vėl paleisti į apyvartą – atiduoti savo vaikams.
Kurdama ir rišdama šviečiančius sodus gavau stiprią formą su universalia žinute. Sakralią ir trapią šiaudinę jo konstrukciją padariau tvirtą, nebijančią vėjo, saulės ir lietaus, įtaisiau šviesą ir pritaikiau miesto erdvėms. Šviečiantis sodas naujomis priemonėmis apie pasaulį pasakoja tą patį, ką kalbėjo mūsų protėviams. Mano didžiausia svajonė, kad ateis žmogus ir pasakys: „Tavo sodai buvo puikūs, mane įkvėpė, tad turiu idėją, kaip miestą papuošti naujai.“


Kalbėjosi Paulius Briedis
Mortos Tursės asmeninio archyvo nuotraukos