Iškilmingo minėjimo dalyviai ir svečiai,
esu vienas iš jaunų žmonių, prisilietusių prie ypatingos mūsų šalies istorijos. Mūsų tautos istorija visiems, čia susirinkusiems, puikiai žinoma, tačiau leisiu sau priminti keletą jos fragmentų.
Prieš 72 metus pradėjus masines represijas, kurias prieš lietuvių tautą vykdė Sovietų Sąjunga, vien pirmosiomis dienomis buvo ištremta 17 tūkst. Lietuvos gyventojų. Per 11 skaudaus trėmimo metų iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 150 tūkst. žmonių. Mums, šiandienos lietuviams, vis dar be galo sunku įsivaizduoti ir suprasti tokį šių įvykių mastą. Natūraliai kyla klausimas, ką tokie skaičiai ir šie tragiški lietuvių tautos įvykiai reiškia dabartiniam jaunam žmogui.
Esu atstovas kartos, kuri užaugo jau nepriklausomoje, laisvoje, svetimų jėgų nesuvaržytoje Lietuvos valstybėje. Esu vienas tų, kurie apie tragiškiausius lietuvių tautos įvykius žino, tačiau tik iš savo giminaičių, istorijos vadovėlių, bei kitų įvairių šaltinių. Esu tas, kuris nežino ką reiškia būti prievarta išvežtam iš savo gimtosios žemės. Taip dažnai girdime, kad esame nepilietiški, nepatriotiški, vangiai dalyvaujantys valstybinių švenčių minėjimuose, nesiekiantys gerovės ir darnos savo valstybei. Girdime, kad esame tik pragmatikai ir materialinės gerovės siekianti karta. Drįsiu sau leisti teigti, kad taip nėra. Dar 2005 m. Lietuvos jaunimo organizacijos tarybos asamblėjoje, priimtoje rezoliucijoje dėl jaunimo patriotiškumo, išties pripažįstama, jog Lietuvos jaunimas yra patriotiškas, tik patriotiškumą suvokia kiek kitaip, nei prieš tai buvusios kartos, todėl jam nėra galimybių tai parodyti visuomenei suprantamomis, tradicinėmis priemonėmis. Taip gimė jaunimo patriotiškumo ir pilietiškumo ugdymo projektas „Misija Sibiras“. Projektas skatina istorinę atmintį bei tautinį patriotiškumą, kartų dialogą, formuoja teigiamą patriotiško ir pilietiško jaunimo įvaizdį visuomenėje.
Kiekvienas metais į skirtingas buvusias tremties teritorijas vyksta keliolikos jaunų žmonių ekspedicija. Per septynerius projekto gyvavimo metus, lietuvių tremties įkalinimo vietose Sibire, jau apsilankė 11 jaunimo ekspedicijų, sutvarkė apie 90 lietuviškų kapinių, ir susitiko su ten dar tebegyvenančiais lietuviais. Ką tik išvardijau faktus, tačiau svarbiausia misija visai ne jie, ne skaičiai, datos ar kartai. Svarbiausia išgyvenimai, emocijos ir jausmai, kuriuos teko pajusti.
Pamenu, kai 2012 m. dalyvaujant ekspedicijoje Rusijos Federacijos Chakasijos Respublikoje, netikėtai susitikome su 84 metų ten gyvenančiu lietuviu Eduardu Zagolskiu. Žengiant per slenkstį į namo vidų, nesitikėjau, kad galiu išgirsti Eduardą šnekat lietuvių kalba. Buvau apstulbęs, kai Eduardas sklandžiai, raiškia, dzūkų tarme prakalbo lietuviškai. Pasikalbėjome su juo, įteikėme iš Lietuvos atvežtų lauktuvių ir matėme, kaip Eduardo akyse kaupėsi ašaros. Vos bepaeinantis Eduardas mus lydėjo iki pat savo kiemo vartelių, o jau įsėdus į automobilį, jis ištarė: „Sėkmės vyrai!“ Tai atrodė kaip gražus, simboliškas atsisveikinimas, po kurio visi nutilome ir supratome, kad greičiausiai būtent šie žodžiai yra paskutiniai Eduardo ištarti žodžiai lietuviškai. Akyse susikaupė ašaros, ir būtent tokiomis akimirkomis supranti ir pajauti, ką bet kuriam žmogui reiškia jo tėvynė, gimtoji kalba, bei šeima. Tokių dalykų negali perskaityti vadovėliuose, pajausti skaitydamas žmonių prisiminimus ar suprasti tiesiog būdamas Lietuvoje.
Grįžus iš ekspedicijos man buvo užduotas klausimas, ar tai gyvenimo kelionė? Atsakiau, kad vienareikšmiškai taip. Tiek supratimų, vienu metu užplūstančių skirtingų pojūčių ir jausmų neįsivaizduoju, kur dar galėčiau patirti. Toks buvo mūsų prisilietimas prie skaudaus mūsų šalies istorijos tarpsnio. Vos akimirka, tačiau paprasta ir nuoširdi.
Nepretenduojame ir nesiekime įsijausti į buvusių tremtinių gyvenimą, buitį, išgyventi tai, ką jiems teko patirti, atplėštiems nuo savo šalies, bei nuo savo šeimos. Siekiame prisiliesti prie gyvos istorijos, siekiame ją suprasti bei pajausti savo protu ir širdimi. O po to, tai – perduoti kitiems. Ne veltui projektas vadinasi „Misija Sibiras“. Ekspedicija į lietuvių tremties ir kalinimo vietas yra tik įrankis, tikroji misija prasideda grįžus iš jos, kada ekspedicijos dalyviai važinėja po visos Lietuvos mokyklas, įvairius renginius, dalinasi savo patirtimi ir supratimais su jaunosios kartos atstovais, kuriems šis laikotarpis dar labiau nesuvokiamas ir atitolęs.
Kiekvienais metais didėjantis norinčių dalyvauti ekspedicijose jaunų žmonių skaičius. Įžymių visuomenės veikėjų prisijungimas prie projekto rodo, kad jauniems žmonėms svarbi mūsų istorinė atmintis. Svarbus patriotiškumas ir pilietiškumas, tik reikia pasirinkti ir atrasti tinkamą formą jam parodyti. Visų mūsų bendras tikslas yra, kad skaudžiausi praeities istorijos puslapiai nenugrimztų užmarštin, kad jaunoji karta žinotų savo tėvų, šalies istoriją, ir galėtų iš jos mokytis. Manau, kad tremčių laikotarpis – tai pats tragiškiausias puslapis Lietuvos istorijoje. Tačiau turime didžiuotis tais, kurie ištremti už kelių tūkstančių kilometrų, išlaikė tapatybę, užaugino stiprius ir sveikus vaikus, statėsi tvirtus ir iki šiol tebestovinčius namus, išliko savimi, ir svarbiausia, išliko lietuviais. Čia ir glūdi mūsų tautos vienybė ir stiprybė.“