Pradžia » Valdžia ir politika » Ne polėkio vedini jauni palieka kaimą…

Ne polėkio vedini jauni palieka kaimą…

Publikavimo data: 2013-06-05

Rokiškio rajono Vietos veiklos grupės pirmininkė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė. Giedriaus Kujelio nuotr.

Tikėtina, kad Sąjūdžio 25-etis bus minimas visus metus. Šiam visuomeniniam reiškiniui didelį dėmesį turėtų skirti patys sąjūdiečiai. Tai, kad jie tebėra aktyvūs, besidomintys savo krašto ir šalies gyvenimu, pademonstravo žurnalistė, Rokiškio rajono Vietos veiklos grupės pirmininkė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė: savo kalboje, birželio 3 d. pasakytoje Seimo iškilmingame posėdyje, skirtame Sąjūdžio 25-mečiui, ji be jokios pompastikos, bet labai įtikinamai kalbėjo apie tai, jog Lietuvoje dar yra savo šalį mylinčių žmonių ir norinčių jai padėti.Seimo posėdyje dalyvavo ir rokiškėnai aktyvūs Sąjūdžio nariai Audronė Baltuškaitė, Leonas Jankauskas, Algis Kuolas, Vytautas Masiulis bei muziejininkai Valius Kazlauskas ir Nida Jankauskienė.

Spausdiname R.Vilimienės-Stankevičiūtės kalbą, birželio 3 d. pasakytą Seimo iškilmingame posėdyje, skirtame Sąjūdžio 25-mečiui.

 

temainfo.lt

 


 

Gerbiamieji iškilmingo minėjimo dalyviai ir svečiai, mieli Sąjūdžio žmonės!

 

1988-aisiais buvau Lietuvos Sąjūdžio jaunimo atstovė. Tuomet man buvo 21-eri, lygiai tiek, kiek dabar sukako mano dukrai. Ir todėl kuo nuoširdžiausiai tariu ačiū Jums visiems už Sąjūdį, už Lietuvos Atgimimą, ir už tai, kad šiandien visi turime nevaržomą nuo Dievo galimybę rinktis, kaip gyventi, kokias vertybes išpažinti, kuo džiaugtis ir dėl ko krimstis. Sąjūdžio iškovotą gėrį aš laikau ne patiektą gėrį, bet galimybių gėrį ir todėl niekada nei mano šeimai, nei man neteko nusivilti Sąjūdžio iškovojimais. Gal klausosi tai banalokai, bet mes, provincijos žmonės, esame šiek tiek arčiau gamtos, arčiau jos globos ir stichijų, todėl labiau glūdinti, sentimentalesni idealistai.Noriu su Jumis pasidalinti keletu minčių apie Lietuvos situaciją kaimo nevyriausybininko akimis.

Sąjūdžio lopšys neabejotinai yra Vilnius, buvęs, esamas ir būsimas mokslinio, kūrybinio, intelektinio užtaiso centras. Bet Sąjūdžio pergalė – tai visos Lietuvos, kiekvieno krutėjusio Lietuvos miestelio, kaimelio pasiekimas. 1988 m. rudenį, po pirmųjų per Lietuvą nuvilnijusių Sąjūdžio mitingų, labai sparčiai grupės ėmė kurtis ne tik rajonų centruose, bet ir kaimuose, mažuose miesteliuose. Ten, kur Atgimimo žmonės buvo tiesioginiame taikinyje kolūkių pirmininkų, ideologinių jų pavaduotojų ir uolios tuometės teisėsaugos. Žinoma, vietiniai Atgimimo šaukliai sovietinei nomenklatūrai nebuvo patogūs, žinoma, susilaukdavo kur kas daugiau nerafinuoto, brutalaus spaudimo. Bet šie kaimų ir miestelių žmonės buvo labai tvirti ir, manau, tik todėl Sąjūdis laimėjo: pirmiausia, 1989 m. laimėjo rinkimus į TSRS liaudies deputatus, po metų – į Aukščiausiąją Tarybą. Prisimenu, mums, Rokiškio sąjūdžio tarybai, visose rinkimų apylinkėse pavyko suformuoti drąsių vietinių kaimų ir miestelių agitatorių ir stebėtojų komandas, todėl abu kartus šventėme pergalę. 1991 m. sausio 12-ąją Sąjūdžio pakviesti budėti į Vilnių vėl iš visų rajono kampelių – miestelių ir kaimelių – rinkomės į lemtingą kelionę. Beveik 2000 Rokiškio krašto žmonių pritrūkome iš anksto užsakytų autobusų, teko skubiai rūpintis papildomais. Su mumis buvo ir Alvydas Matulka, Bajorų kaimo 35-erių vyras, kuris po lemtingos Sausio 13-osios nakties namo sugrįžo tik amžinajam poilsiui. Kaimas ant švento aukuro paaukojo savo sūnų. Kaip kadaise, penktajame XX amžiaus dešimtmetyje kaimas per savo žmonių aukas rašė tragiškus Lietuvos pasipriešinimo okupantams puslapius. Bet tai užgrūdino beveik kiekvienos šeimos dvasią ir sovietmečiu nenutautėjome.

Padarysiu trumpą ekskursą apie nedidelį Rokiškio rajono pasienio miestelį Panemunį. Šiemet, kai Lietuva mini Sąjūdžio užgimimą, nedidelis bet stiprių istorinių sukrėtimų Panemunis, minės „Angelo“, vieno įspūdingiausių paminklų, skirtų tautos pasipriešinimui okupantams Lietuvoje, atidengimo dešimtmetį. Didingas angelas aštuonių metrų pločio sparnais gobia 1944-1954 m. žuvusiųjų ir čia durpyne užkastų Lietuvos partizanų ramų poilsį, byloja 1944 m. gruodžio 12 d. didingas akimirkas, kai trys jungtiniai partizanų būriai – 300 vyrų atvirai, dainuodami įžygiavo į Panemunio miestelį, prasidėjo kautynės ir okupantai spruko. Net 13 metų kurtas paminklas dėl nuolatinio pinigų stygiaus nuolat balansavo ant ribos būti jam ar ne. Bet buvo Panemunyje tuomet Atgimimo žmogus, buvęs politinis kalinys ir Vorkutos tremtinys, šaulys Alfonsas Varanauskas. Sąjūdžio žmogus, atkalus, degantis idėja, ir 2003 m. rugpjūčio 16 d. paminklas įsikūrė ten, kur ir turėjo atsirasti. Paminklo atidengimo iškilmėse vyskupas Jonas Kauneckas Panemunį pavadino kovojančios Lietuvos simboliu – šiame krašte žuvo 200 partizanų, buvo ištremti 659 žmonės, 188 tapo politiniais kaliniais. Nuo sovietinės okupacijos nukentėjo kas trečias Panemunio krašto gyventojas. Dabar Panemunyje nebeliko ir 250 gyventojų.

Apie Panemunį dar būtinai reikėtų pasakyti, kad iš šio krašto yra kilęs tarpukario Lietuvos premjeras Vladas Mironas, čia stūkso piliakalnis, trykšta versmė, pro miestelį vingį daro Nemunėlio upė, nyksta įspūdingas dvaras. Čia stiprūs ūkininkai žemdirbiai, nes derlinga žemė. Bet įkvepianti istorija ir dosni gamta nebegelbsti – Panemunis sparčiai traukiasi. Kaip ir daugelis pasienio kaimų, kur neliko darželių, mokyklų, gydytojų kabinetų, dabar – ir ugniagesių, policijos pareigūnai atvažiuojantys, vienintelis kultūros darbuotojas dirba nepilnu etatu, reti autobusai, prastėja keliai, iš čiaupų bėga nekokybiškas vanduo, rudeniais ir pavasariais gyvenvietės tvinsta, o esant biudžetiniams nepritekliams, pirmiausia kaimuose gesinamas gatvių apšvietimas.

Jaunimo departamento užsakomų jaunimo tyrimų duomenys išsklaido kai kuriuos mitus: pavyzdžiui, kad jaunimui nepatrauklūs kaimai ir maži miesteliai. Anaiptol, jaunimas išvyksta, nes neturi galimybių rinktis darbo ir netenkina sąlygos auginti vaikus (tokias priežastis nurodė per 30 proc. apklausos respondentų). Beje, didžiausia jaunimo pasitikėjimo verta institucija yra šeima (tai anketose nurodo per 96 proc. respondentų). Taigi, ne dėl polėkio ir naujų patirčių svaigulio daug jaunų žmonių traukiasi iš kaimiškų gimtinių, bet dėl gerokai suprastėjusių gyvenimo sąlygų. Uoliai vykdytos reformos, dalinančios moksleivius ir pacientus krepšeliais, svarbiausiu vardikliu proteguojančios taupymą ir atsiperkamumą, davė karčių vaisių – blunka įprastas Lietuvos peizažas su jaukiais sodžiais. Svarbiausia, kad tas procesas labai keičia ir žmogų – trinasi jo vidinės nuostatos, lemiančios tvirtai į žemę įaugusio, su medžiu susigiminiavusio, su protėvių atmintimi susisaisčiusio žmogaus būdas, kuris saugojo Lietuvą per visus kataklizmus. Ir liks tik ypatos, taip, kaip į žmogų buvo pasižiūrėta (tikiu, ne iš piktos valios, o tiesiog dėl sveikos nuovokos praradimo) 2011 metais, kai užsimota iš bendro adresų registro išbraukti be gyventojų likusių vietovių pavadinimus. Kaimus – nemokšišku tarimu ištuštėjusius – nugramzdinti į nebūtį. Apie 300 kaimų gyventojų gimimo liudijimuose įrašyta gimimo vieta tampa niekiniu įrašu – kur jie gimė ir augo, jei kaimo Lietuvos žemėlapyje nebėra? Tuomet filosofas Krescencijus Stoškus sakė, cituoju: “… Jei būtų kultūrinis interesas, stengtųsi tuos vardus išsaugoti bet kokiu būdu, o ne užsiimti naikinimo aktu… Vyksta to paties proceso antrasis etapas: pirmasis buvo bėgimas į stambesnius centrus, tai prasidėjo nuo trėmimų, ištuštėjusių dvarų, ten sukurti kolūkiai. Dabar nėra jokio veiksmo, kuris šį procesą bent pristabdytų. O jei reemigracijos, tautos nykimo, savinaikos problema nesprendžiama, visi likę mūsų darbai tampa juokingi. Nes nelieka rytojaus, dėl kurio žmonės ir gyvena.“

Lietuvoje, visose kaimiškose teritorijose, veikia vietos veiklos grupės. Apgynėme savo kaimiškų vietovių plėtros strategijas, kurių kertinė ašis yra iniciatyva iš gyventojo, vietos žmogaus. Mokomės patys ir mokome kitus kaimiškų vietovių žmones patikimai, pagal galimybes teisingai susikalbėti su kaimynais ir drauge panaudoti viešąsias lėšas bendram labui. Dirbame suprasdami, kad po įvairių ekonominio naudingumo besivaikančių reformų negrįžtamai susitraukę kaimai ir miesteliai atgautų kad ir mažą viltį išlikti, kad ir čia norėtų kurtis jaunos šeimos, siekiančios ekologiškos, darnios aplinkos, užtikrindamos jaukią, saugesnę kaimuose pasilikusių senolių būtį. Senolių, su gimtaisiais namais suaugusių ir nepasiduodančių patogesnio gyvenimo mieste viliams.

Noriu paprašyti, kad neleistume mūsų mikropasaulių derinti tik pagal rinkos dėsnius. Žmonių meilė valstybei, pagarba vieni kitiems, visų socialinių grupių savitarpio pagalba, supratimas šiandien gal ir brangu, ekonomiškai neefektyvu, bet kaupia didelius dividendus perspektyvai – žmogaus sąmonėje gula ištikimybės, pasitikėjimo, pasiaukojimo klodais, kurie perkeliami į vaikus, anūkus. Taigi, į svarbiausią – Lietuvos ateitį.

Ačiū už atidumą, linkiu šviesios šventės!


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *