Pradžia » Aktualu » Nuotykiai Prancūzijos vynuogynuose: vietinis vynas turi tam tikrų prieskonių

Nuotykiai Prancūzijos vynuogynuose: vietinis vynas turi tam tikrų prieskonių

Publikavimo data: 2017-01-09

 

Skynėjų gyvenamoji aplinka

Kabinoje – prieblanda, vos keli maži langai, pro juos patenka šviesa. Važiuojame vingiuotais Prancūzijos keliukais, susigrūdę aštuoniese – mes su Gedu ir Milda bei lenkai, paimti nuo Belvilio ežero pakrantės. Transportas nepritaikytas žmonėms vežti – nėra sėdynių, tokiame paprastai vežamas vynas. Išlipus mums aprodo patalpas, kuriose gyvensime. Aplinka kukli: lova, virš jos – lentyna daiktams ir virvė pasikabinti rūbams, ypač patogi džiovinti šlapiems. Šalia patalpoje – pora dušų, tualetai. Viskas, ko reikia „ventages“ – skynėjui.

Vos išsikrovus daiktus mūsų pareikalavo paruošti savo asmens dokumentus. Juos pasiėmė nieko daug neaiškinę. Išsinešė. Ko gero, būčiau nejuokais išsigandęs, jei ne mano draugai, kurie čia jau – ne pirmą kartą. Jie paaiškino: dokumentų reikia sutartims paruošti – prancūzai darbus organizuoja legalius.

 

Prie stalo sėda daug

Netrukus mus pakvietė pirmai vakarienei šeimininko tėvų namuose. Prie stalo susirinko daug: bene 18 skynėjų, pora traktoristų ir visa vyndarių šeima – vaikai, jų tėvai, seneliai.

Pirmiausia atnešė didelį dubenį salotų ir prancūziškos duonos – bagete.

– Kažin ar nuo tų salotų būsiu sotus, – pasiskundžiau Mildai.

Ji nusijuokė.

– Pirmais metais mums ilgai nepavyko rasti darbo, daug laiko praleidome prie to pačio Belvilio ežero. Kai pagaliau mums pasisekė, į ūkį taip pat atvykome prieš pat vakarienę. Tada atnešė panašų dubenį salotų, ir kirtome jų kuo daugiau, kad užkimšti skrandį, – buvome labai alkani. Kai pagaliau pasisotinome… atnešė antrą patiekalą. O paskui – trečią ir ketvirtą, – papasakojo Milda.

Prancūziški pietūs ir vakarienė būdavo penkių patiekalų. Prasidėdavo nuo vadinamojo „starterio“ – salotų ar sriubos; paskui valgomas pagrindinis patiekalas – kepsnys, užkepėlė, troškinys, pica, makaronai; tada – įvairūs sūriai; po to – desertas, o pabaigoje – kava, arbata. Valgiai atnešami paeiliui, tik pabaigus valgyti vieną patiekalą nešamas naujas. Kartais būdavo keista: suvalgius salotas atnešama mėsa, arba pabaigę makaronus gaunam sūrio. Mes gi įpratę viską valgyti kartu, prancūzų tradicija kitokia.

Viso valgio metu ant stalo niekada nepritrūksta bagete ir vyno. Vos ištuštinus butelį būdavo atnešamas kitas. Pirmajame ūkyje mus vaišino 2001 m. derliaus raudonu, švelnaus skonio vynu. Ant butelio – jokio pavadinimo, tik – metai.

 

Taip – visą dieną

Kitos dienos rytą pavalgę pusryčius ir išsiruošėme į vynuogynus. Darbą pradėjome švintant.

Pirmiausia reikia suprasti, kaip vynuoges skinti. Božolė regione uogos savo išvaizda buvo labai panašios į lietuviškas – irgi mažos, apvalios, tik nepalyginamai saldesnės. Pradžioje labai sunku buvo greitai atrasti kekės kotelį. Visa kita nesudėtinga: nupjauni šakelę ir meti į kibirą.

Nuskynus pirmą vagą šeimininkai pasakė – reikalingas dar vienas nešėjas. Pasisiūlė lenkas, vėliau nelabai patenkintas savo sprendimu. Visą dieną tampyti nemažą svorį nėra lengva. Nešėjas ant savo nugaros užsideda didelį krepšį, į kurį telpa 5-7 kibirai vynuogių. Skynėjas savo pilną 10 l talpos kibirą prirenka per 5 ar 15 min – priklausomai nuo krūmų derlingumo. Su maždaug 50 kg svoriu reikia kėblinti iki traktoriaus ir ten pasilypėjus kopėčiomis išpilti vynuoges. Taip – visą dieną.

 

Iš mūsų tyčiojosi asilas Igoris

Nereikėjo ilgai mokytis skinti. Po kelių vagų įgudau, ėmiau šnekučiuotis su dirbančiaisiais šalia.

– Auč! –  įsipjoviau į pirštą, kai jau galvojau, kad viską moku.

Šiame ūkyje dirbdavome peiliukais, panašiais į senovišką pjautuvą rugiams kirsti, tik daug mažesnį. Kaire ranka suimi didžiulę kekę, pasuki ją, kad matytųsi kotelis, ir kelis centimetrus žemiau uogų brūkšteli per jį „cerpetu“. Kotelis kietas, rėžti reikia iš jėgos. Įsipjaudavome bent porą kartų per dieną. Juokaudavome: prancūziškas vynas turi driežų, žiogų ir vergų kraujo prieskonių. Žaizdos sunkiai gijo – įpjautą vietą dirgindavo vynuogių sultys. Plaunat rankas muilu vynuogių rūgštis reaguodavo su šarmu, ir rankos pajuoduodavo, pasidarydavo kaip 20 metų anglių kasykloje dirbusio šachtininko.

Pirmomis dienomis dirbome šalia ūkio savininko namų. Čia iš mūsų nuolat tyčiojosi papėdėje besiganantis asiliukas, vardu Įgoris. Jo nuolatinis „Y-aaa!“ mums priminė asilišką juoką. Anksčiau asilai atstodavo traktorių, ant savo nugarų nešiodavę didžiules pintines vynuogių. Dabar jį laiko tik kaip naminį gyvunėlį, todėl jis juokiasi iš mūsų – juodadarbių. Tiesa, su mumis vynuoges skynė visi šeimos vyrai: ūkio savininkas, du jo sūnūs, senelis. Moterys gamino maistą.

 

„With the moon, with the wine were having a good time.“

Pirmą dieną laikas ėjo lėtai. Pirma pertrauka buvo po poros valandų, o, rodės, praslinko amžinybė.

Per rytinę pertrauką būdavo antri pusryčiai. Į laukus atnešdavo sūrio, dėšros, bagete ir to paties 2001 m. vyno. Jei turėjai noro, galėjai prisigerti jau nuo ankstyvo ryto.

Pietauti 12 val. grįždavome namo, mėgaudavomės 1,5 val.  pertrauka. Dirdavome iki 17 val. – normali 8 val. darbo diena.

Nelengvas tai darbas. Vynuogių ūgliai kasmet yra karpomi, paliekant tik pagrindinį kelmą, todėl uogos žemai, turi stipriai lenktis, jei esi aukštas. Vakare visi skųsdavosi nugaros skausmais.

Pirmą dieną labai pavargom. Susėdome prie stalo, išgėrėme vyno. Atsirišo liežuvis. Susipažinau su lenkais: keliauninkai, daug „tranzavę“ išmaišę Europą. Šnekučiavomės iki 2 val.  nakties.

Tą vakarą paprašiau, kad mano naujieji draugai paliktų žymę mano dienoraštyje. Lenkaitė Kasia labai taikliai apibūdino mūsų tos dienos pojūčius. Ji parašė: „Once upon a time I appeared in France. With the moon, with the wine were having a good time. Even our backs are hurting.“ O lietuviškai – pažodžiui – tai ir reiškia: „Vieną kartą atsidūriau Prancūzijoje. Su mėnuliu, su vynu mes turėjom gerą laiką. Nors nugara ir skauda.“

 

Paulius Briedis

„Ventages“ dalyvių nuotraukos

Kasia Swoboda ir Mildos Pucinskaitės nuotraukos

Rašinys ta pačia tema:

 

 

Nuotykiai Prancūzijos vynuogynuose: atėjo laikas iškeliauti, arba būgnelio istorija

Komentarai (2)

  1. Andrius parašė:

    Ar dar bus daugiau?

  2. Lapa parašė:

    O vynuogių, jaučiu, prisivalgėt sočiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *