Pradžia » Aktualu » Obelių gimnazijos laikraščio žurnalistai reportažų parvežė iš Latvijos

Obelių gimnazijos laikraščio žurnalistai reportažų parvežė iš Latvijos

Publikavimo data: 2017-02-12

 

Kaip jau rašėme, Vasario 16-ąjai Obelių gimnazijos dešimtokai rengia elektroninį laikraštį „Per Obelius – į pasaulį“. Jo leidybos darbai įsibėgėjo: jaunieji korespondentai jau parengė gausybę straipsnių apie įdomius šio krašto žmones, aplankė bendraamžius ir parsivežė reportažų iš Latvijos Subatės ir Ilūkstės miestelių, aplankė 1918–1920 m. Lietuvos karių savanorių kapus Červonkoje.

 

Viešnagė pas kaimynus – įgūdžiams tobulinti

Idėja išleisti elektroninį laikraštį, pasak vieno iš šio sumanymo autorių istoriko Valiaus Kazlausko, stebėtinai sutelkė Obelių ir Rokiškio rajono visuomenę. Obelių jaunimas, kur tik prašė pagalbos, sulaukė palaikymo ir paramos.

Obelių verslininkai jaunuosius žurnalistus priėmė savo įmonėje, į svečius pas gimnazistus sutiko atvykti Rokiškio kariai savanoriai, seniūnija pasirūpino, kad laikraščio pirmojo puslapio pagrindinė nuotrauka atrodytų išties įspūdinga. Žodžiu, laikraščio sklandžiai leidybai talkino daug įmonių, įstaigų, institucijų.

Antai Rokiškio krašto muziejus išvykai į Subatę ir Ilūkstę skyrė autobusiuką ir vairuotoją. Ir Subatės, ir Ilūkstės mokyklos, su kuriomis draugauja Obelių gimnazija, obeliečius moksleivius ir jų mokytoją Verutę Kišūnienę sutiko labai draugiškai, suteikė daug įdomių žinių ir peno apmąstymams.

 

Kur tebesimeldžiama lietuviškai

Nuo Obelių iki Subatės, kaip sako rokiškėnai, – ranka paduoti. Ir nuo seno vieni pas kitus važiuoja į svečius. Rokiškėnai – ypatingų latviškų pipirinių sausainių, firminių rūkytų strimėlių. Latviai į Rokiškį važiuoja aplankyti… bankomato, mat Subatėje jo nėra. O pabendravus su bankomatu ir prekybos centrus, ir turgų bei Rokiškio parduotuvėles aplankyti neprošal.

Kita paklausi prekė, kurios važiuojama gerokai arčiau – į Obelius, – dujų balionai. Mat Latvijoje jie kainuoja bene 8 Eur brangiau.

Yra Subatėje ir kitų mūsų rajono ženklų. Bene akivaizdžiausi – Šv. arkangelo Mykolo katalikų bažnyčia. Čia stovi Aušros vartų Marijos altorėlis, čia kas sekmadienį vis dar meldžiamasi lietuviškai.

Ir Vasario 16-ąją bažnyčią papuoš trispalvė vėliava, o kunigas pamokslą sakys lietuvių kalba.

Ant stalelio, kur prekybai išdėliota religinė literatūra, yra ir Ragelių parapijos jaunimo laikraštėlių. Juos atveža dažnai į Subatę užsukantis Obelių klebonas Laimonas Nedveckas.

Su Subatės mokyklos mokytoja, svetingai aprodžiusia bažnyčią, kalbamės, kuo skiriasi būti kataliku Latvijoje ir Lietuvoje.

Kai kurios religinio gyvenimo tendencijos panašios – tikinčiųjų mažėja. Būna metų, kai miestelio katalikų bažnyčioje neregistruojama nė viena santuoka. O pernai vestuvių varpai skambėjo net triskart.

Susituokti bažnyčioje šiek tiek sudėtingiau nei Lietuvoje. Pas mus jaunieji į parapijos kleboną kreipiasi vėliausiai prieš tris mėnesius iki numatytos sutuoktuvių datos. Latvijoje – maždaug prieš metus. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje rengiami kursai sužadėtiniams. Mokytoja neslėpė: tuoktis tėvų bei senelių gimtinėje nori nemažai Latvijos didmiesčiuose ar užsienyje gyvenančių katalikų. Ir krikštynų Subatėje nestinga: jų pikas esti vasarą.

Subatės miestelyje draugiškai sugyvena trijų krikščioniškųjų konfesijų tikintieji: katalikai, evangelikai liuteronai (šiai konfesijai priklauso dauguma Latvijos gyventojų) bei sentikiai.

Subatės kapinėse saugomas ir puoselėjamas Lietuvos karių savanorių, kritusių už Tėvynę 1918–1920 m., atminimas. Obelių gimnazistai ant jų kapų uždegė žvakutes.

 

Jaukioje mokykloje – jaukus bendravimas

Subatės pagrindinė mokykla stebina savo erdvumu. Kaip sakė mokyklos direktoriaus pavaduotoja Alla Brokanė, mokykla buvo projektuota 400 mokinių. Dabar jų yra kiek mažiau nei 60.

Įdomu tai, kad moksleiviams sudaromos puikios sąlygos lavintis, užsiimti užklasine veikla arčiau namų: nedidelėje mokykloje veikia ir muzikos, ir sporto mokyklų skyriai. Dailės gebėjimus mažiesiems ugdo žinomas šio krašto dailininkas, todėl nenuostabu, kad daugelis moksleivių mielai čia pasilieka ir po pamokų.

Pirmame mokyklos aukšte – puikus muziejus. Jame moksleivių ir mokytojų sunešti senoviniai namų rakandai, buities reikmenys, senos nuotraukos, knygos. Stebėtina, kad verpimo rateliai muziejuje tokie pat, kaip ir mūsų močiučių palėpėse. Ir moliniai tulpėmis išrašyti ąsočiai tokie pat.

Pasak istoriko V. Kazlausko, tokie panašumai neturėtų stebinti: iki pirmojo Pasaulinio karo Subatės kraštas priklausė Lietuvai.

Ir vėlesnėse nuotraukose daug panašumų. Antai XX a. aštuntame dešimtmetyje mūsų krašte buvo mada išleistuvėms puoštis baltomis suknelėmis. Ir Subatės abiturientės tų laikų nuotraukose stovi baltutės it nuotakos, su puokštėmis gėlių rankose.

Suskamba skambutis pertraukai, ir mokyklos koridoriai prisipildo vaikų klegesio, juoko. Tačiau moksleiviai gerokai ramesni nei Lietuvos mokyklų. Mokytojos šypsosi – ir Subatės mokyklą lanko įvairūs vaikai: yra ir neklaužadų, ir tinginėlių, ir negabių mokslams. Tačiau kiekvienas jų apgaubiamas dėmesiu, rūpesčiu, ugdomas taip, kad atsiskleistų geriausi jo gebėjimai.

Klasės nedidukės: antai antrokai ir trečiokai mokosi vienoje klasėje. Didžiausias būrys – devintokų, jų – 12. Dešimtą klasę jie lankys jau kitose mokyklose: kas keliaus  į Ilūkstę, kas – į Daugpilį, kas į Rygą važiuos.

 

Ilūkstės mokyklai vadovauja obelietė

Kita išvykos stotelė – Ilūkstės Sadrauzibas vidusskola – viena dviejų Ilūkstės vidurinių mokyklų. Įdomu, kad Ilūkstėje tėra 3 tūkst., o visoje Ilūkstės nuovadoje – apie 7 tūkst. gyventojų.

Obeliečių aplankytoje vidurinėje mokykloje mokosi per 200 vaikų. Jie –  įvairiausių tautybių: latviai, lietuviai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, romai. Mokyklos dėstomosios kalbos – latvių ir rusų. Čia yra ir vakarinis skyrius, skirtas mokiniams, sulaukusiems pilnametystės ir dirbantiems.

Svetingai obeliečių delegaciją sutikusi direktorė Alitė Magilaitė-Kudiņa gerokai nustebino: į moksleivius ji kreipėsi puikia lietuvių kalba. Pasirodo, ji gimė Obeliuose, vėliau šeima išvyko gyventi į Latviją. A. Magilaitė-Kudiņa ne tik nepamiršo tėvų ir senelių kalbos, bet ir kasmet važiuoja į Obelius aplankyti giminaičių, užsuka į kapines pagerbti artimųjų atminimo.

Taigi obeliečiai moksleiviai Ilūkstėje įsitikino savo laikraščiui parinkę taiklų pavadinimą „Per Obelius – į pasaulį“.

 

Pasitiko visas mokyklos Parlamentas

Pabendrauti su obeliečiais atėjo ne tik mokyklos vadovai, bet ir jos savivaldos nariai: mokyklos Parlamento pirmininkas, vyriausybės vadovė bei ministrai. Jie – šios mokyklos moksleiviai.

Kiekvienas jų – įdomi asmenybė. Guvus, labai nuoširdžiai bendraujantis parlamento pirmininkas romų tautybės Michailas Tumarevič svajoja sekti brolio pėdomis ir tapti policininku.

Sporto ministras Davisas Cucursas prisimena, kad su futbolo komanda kartą jau viešėjo Rokiškyje ir norėtų vėl atvykti pasivaržyti. Gabus jaunuolis jau žaidžia saugu Ilūkstės ir Daugpilio futbolo komandose ir planuoja profesionalaus žaidėjo karjerą. Jo svajonė – žaisti nacionalinėje Latvijos rinktinėje.

Kultūros ministrė pasakojo apie savo draugų pasiekimus tarptautiniuose dailės, muzikos konkursuose.

Ministrai atvirai pasakojo apie mokyklos gyvenimą. Jei mokinys elgiasi nederamai – laksto koridoriuose, stumdo bendraklasius ar neklauso budinčiųjų, – niekas jo į direktoriaus kabinetą netempia. Pokalbį su prasižengėliu veda mokyklos ministrų kabinetas. Paprastai tokio pokalbio pakanka, kad moksleivis keistų savo elgesį.

Taip pat kalbama ir su prasčiau besimokančiais.

– Aiškiname, kad be žinių, profesijos šiandieniniame pasaulyje yra labai sunku, – sakė mokyklos Parlamento vadovas.

Viename koridoriuje stovi staliukai, ant jų – šaškių lentos.

– Nenorime, kad per pertraukas vaikai maksotų įkišę nosį į mobiliuosius telefonus, – sakė sporto ministras ir pridūrė: – Kiekvieną antradienį mokykloje vyksta „Žaibo“ akcija: per ilgąją pertrauką visi vaikai traukia į biblioteką skaityti. Joje jauku it namų svetainėje: tarp knygų lentynų stovi sofa, įrengti patogūs staleliai mažiesiems.

Mokyklos klasės išdažytos skirtingomis spalvomis. Kokios bus sienos, sprendžia mokytojai ir vaikai. Direktorė prasitaria, kad niekas metų metais nelaukia Europos Sąjungos ar valstybinių programų lėšų. Mokyklą gražina jos bendruomenė – buvę ir esami moksleiviai, jų tėvai, vietos verslininkai. Kasmet stengiamasi kažką pakeisti, atnaujinti, pagražinti.

Apie neformalią atmosferą byloja ir jaukus kampelis mokiniams bei mokytojams. Kitados tai – kavinukė, bet dėl pakitusių įstatymų ji negalėjo tęsti veiklos. Tačiau mokykla patalpų neapleido voratinkliais: čia įkūrė jaukų kambarėlį. Jame kiekvieną trimestrą vaikai leidžia mokyklos laikraštį, švenčia gimtadienius ar tiesiog užbėga ramiai pabendrauti.

Mokyklos puošni salė skirta ne tik konferencijoms ar šventėms. Čia repetuoja tautinių šokių kolektyvas: vaikai prasitarė, kad po poros savaičių juos pasieks nauji tautiniai drabužiai. Mokiniai šoka ne tik savo malonumui: kasmet kolektyvo programą ir profesionalumą vertina respublikinė ekspertų komisija.

 

Apie „žydrąją“ svajonę

Mokyklos pašonėje – naujutėlaitis baseinas. Taip taip, 3000 gyventojų Ilūkstė turi puikų keturių plaukimo takelių, su pirtimis, šokių ir lengvosios atletikos salėmis baseiną. Ir kaip gi šis „pasaulio stebuklas“ laikosi? Juk Rokiškyje tiek iečių sulaužyta įrodinėjant, kad miestas neišlaikys tokio brangaus statinio, nors Rokiškis keturis kartus didesnis už Ilūkstę.

Delegacija nepraleido progos kyštelti nosies baseino vidun. Nesusitarus šniukštinėti lyg ir nemandagu, bet svetingi plaukimo instruktoriai neišvijo rokiškėnų, tiesiog pakvietė vidun. Jauni plaukimo instruktoriai svečius pasitiko atviromis, kaip vėliau apibūdino V. Kazlauskas, „europietiškomis“ šypsenomis. Jie pasakojo, kad dieną plaukti mokosi moksleiviai, po darbo – suaugusieji ir šeimos. Yra net dviejų mėnesių mažylių plaukimo grupė.

Anot instruktorių, ir rokiškėnų čia netrūksta: atvažiuoja šeimomis.

Mūsų rajono sporto vadai dejuoja, kur rasti trenerių, nes niekas nenori važiuoti į Rokiškį už mažą algą. Klausiame jaunųjų latvių, kodėl jie grįžo po studijų į mažą miestelį.

– Mus viskas čia tenkina. Sąlygos puikios ir dirbti, ir gyventi, – nuoširdžiai šypsosi jie.

Mažame mieste išsitenka ir daugiau ugdymo įstaigų: muzikos mokykla, jaunimo centras.

Ir visiems užtenka ir moksleivių, ir veiklos.

– Yra ko mums iš latvių mokytis, – autobuse reziumavo istorikas V. Kazlauskas.

O jaunieji obeliečiai jau brandino planus latvių pavyzdžiu sekti ir savo mokykloje. Jų pirmutinis tikslas – įsirengti tokį pat jaukų kambariuką pokalbiams ir šventėms.

 

Sutvarkė savanorių kapus

Pakeliui namo – Červonkos kapinės, dar vienas strateginis išvykos tikslas.

Čia palaidoti lietuvių kariai, žuvę 1918-1920 m. Net sovietmečiu buvo išsaugotas įspūdingas kapinaičių paminklas, kurį jiems skyrė gedinti Tėvynė. Įdomu tai, kad būtent Červonkos apylinkėse žuvusio kario palaikai tarpukariu buvo pargabenti ir perlaidoti Kaune: iki šio lankoms nežinomo Lietuvos kareivio kapas.

Šalia kapinių – didžiulis baltas kryžius ginklo broliams Lietuvos ir Latvijos laisvės kovotojams.

Delegacija suskubo į talką: nurinko nuo savanorių kapų sudegusias žvakutes, sudžiūvusias gėles. Į šias kapines obeliečiai dar kartą vyks vasario 14-ąją. Kartu su jais karių savanorių atminimą pagerbs ir Subatės bei Ilūkstės mokyklų moksleiviai.

 

Lina Dūdaitė-Kralikienė

Autorės nuotraukos

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *