Birželio 22 d. pilnutėlė Obelių Šv. Onos bažnyčia dalyvavo Žodžio ir Aukos liturgijoje. Viskas kaip ir kiekvienoje sekmadienio Sumoje, bet ir ne taip pat: tvyrojo juntamas ir pastebimas iškilmingumas – ši diena pasirinkta pašventinti Obelių paminklo, skirto 1941 metų birželio sukilėliams ir sovietinėms aukoms atminti. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ įvykį sureikšmino iki prakilnaus graudulio. Žinančiųjų paminklo statybos istoriją negalėjo nepaliesti mintis: padaryta tai, kas rodės, neįmanoma.
Apie Obelių paminklo atstatymą kalbėta nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Miestelio ir jo apylinkių žmonės nepamiršo nei sukilimo įvykio, nei jo reikšmės; iki šiol tebegyvas ir paminklo projekto autoriaus, statybos darbų vadovo geležinkeliečio Gurijaus Kateščenkos atminimas.
Savo siekį atkurti nepriklausomą Lietuvą bei išsaugoti už šią idėją žuvusių žmonių atminimą anų dienų obeliečiai įamžino paminkle: 1942 m. jie pastatė 8 m ilgio ir 3 m aukščio cementinį monumentą. Tai buvo – žvelgiant iš šių dienų – neįtikėtinas užmojis ir neįtikėtina jo sėkmė. Žmonės aukojo pinigus, prisidėjo darbu – juos telkė žinojimas – kova nebuvo beprasmė, jos tikslai tebėra gyvi.
Paminklas ženklino Kazio Jankausko, Petro Putros, Algio Stankevičiaus, Juozo Šniokos, Konstantino Seibučio, Juozo Baltrušaičio ir dviejų nežinomų karių kapus. Visi jie buvo kažkieno kaimynai, bičiuliai, klasės draugai, kai kuriems tebuvo vos per dvidešimt. Jų žūtis žmones skatino paminklo didybei. Sovietams tai negalėjo patikti. Ir nepatiko: po truputį, tačiau nuolatos paminklas buvo niokojamas, o 1976 m. nugriautas galutinai.
Kiek lietuvių savo istorinių žinių bagaže besaugojo Birželio sukilimo faktą? Nepelnytai buvo pamirštas ir Rokiškio krašto, daugelį metų spalvinto socialistams būdingomis spalvomis, patriotinis užsispyrimas atkurti Lietuvos valstybingumą. Kai obeliečiai sušneko apie sukilėlių paminklo atstatymą, ne visi patikėjo jų galimybėmis, tačiau rajono valdžia, vadovaujama tuometinio mero Almanto Blažio, pritarė idėjai. Toks valdžios sprendimas nebuvo priimtas vienareikšmiškai: ekonominė krizė, 7–8 mln. mažinamas rajono biudžetas…
– Ar tikrai šiandien reikia paminklo? Ar tikrai paminklo reikia šiandien? – svarstė taryba.
Nepavyko išlaikyti vienodo idėjos intensyvumo: buvo metas, kai paties sumanymo kapui imta dairytis vietos… Bent jau taip atrodė iš šalies.
– Netylėkit, rašykit apie tai, – susitikime su Vilniaus rokiškėnų klubu „Pragiedruliai“ žurnalistus ragino jo narys, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas. Tuomet tapo visiškai aišku – šis žmogus perėmė iniciatyvą atstatyti paminklą.
Kaip sako pats D. Smalinskas, be komandos nebūtų pavykę padaryti darbų iki galo. Ir tai, žinoma, tiesa. Tuometinio klubo pirmininko Algio Naručio iniciatyva ir lėšomis buvo sukurta Obelių paminklo internetinė svetainė http://www.obeliupaminklas.lt. Ją teturi vienintelis šalies paminklas. Svetainėje gali rasti visus, net menkiausia suma prisidėjusiuosius prie paminklo statybos. Tačiau ir jos administravimas gulė ant D. Smalinsko pečių. Jis nešė paminklo atstatymo idėjos naštą iki pat birželio 22-osios: per tą laiką susitiko su daugybe verslininkų, politikų, mokslininkų; organizavo aukų rinkimo akciją, surengė 5 renginius, įvertinusius Birželio sukilimo reikšmę Lietuvai; telkė Obelių ir Rokiškio bendruomenę nenuleisti rankų ir skatino spaudą rasti laiko pokalbiams su skaitytojais apie anų dienų įvykius ir jų atminimo įprasminimo svarbą.
Praėjusių metų žvarboką gruodžio 15-ąją po šv. Mišių rinkosi žmonės į Obelių paminklo pabaigtuvių šventę. UAB „Žybartuva“ radusi sprendimą, kaip perkelti į kapus didžiules plokštes nepažeidžiant nykštukinių – palyginti su šiuo monumentu – antkapių, atkūrė paminklą tokį pat didžiulį ir tokį pat didingą, koks buvo anas, statytas prieš 73-ejus. Ir šis, ir anas buvo papuošti Kristaus ir dviem Lietuvos karių bareljefais, suguldytos aštuonios antkapių plokštės… Tik naujasis nebe betoninis, jis sumontuotas iš 17 per toną sveriančių granito plokščių. Idėja įgyvendinta. Žmonių skruostais riedėjo ašaros…
Gruodžio renginys buvo tarsi apžvalga to, kas jau padaryta, ir ką dar reikia padaryti. Buvo likę ne tiek ir mažai: išleisti knygelę „Obelių paminklas. Atstatymo istorija, dokumentai, rėmėjai ir aukotojai“; įgyvendinti architekto Petro Stankevičiaus siūlymą – padaryti informacinį stendą, skelbiantį svarbiausius paminklo atstatymo momentus; toliau rinkti vis dar trūkstamas lėšas.
Pinigus paminklo atstatymui aukojo 30 įmonių, įstaigų ir per 300 pavienių geradarių, surinkta per 100 tūkst. litų. Rokiškio rajono savivaldybės administracija skyrė 18 tūkst., koncernas „Achemos grupė“ – 15 tūkst., UAB „Irdaiva“ 10 tūkst. litų… Dar teberenkama likusi skola: kai „Lietuvos geležinkeliai“ perves pažadėtą sumą, liks per 30 tūkstančių.
Buvo ką tik nušniokštęs lietus. Vedini Krašto apsaugos savanorių pajėgų orkestro žmonės rinkosi prie paminklo. Vilniaus karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis perbėgo Birželio sukilimo istorijos puslapiais, Panevėžio apskrities 5-osios rinktinės Rokiškio 9-oji kuopa, vadovaujama Algio Veikšio, prie paminklo padėjo vainikus; paminklą atidengė Rokiškio rajono meras Vytautas Vilys ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, jį pašventino klebonas Laimonas Nedveckas; gėlės buvo padėtos nuo Lietuvos Respublikos Seimo, Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos kariuomenės, Rokiškio rajono savivaldybės, Lietuvos genocido ir rezistencijos centro bei Obelių bendruomenės; nugriaudėjo salvės už Lietuvą Tėvynę, visus laisvės gynėjus ir už Lietuvos kariuomenę; Tomas Vaisieta Lietuvą pašlovino eilėmis; iš visų širdies, o tarsi iš vienos, skambėjo valstybės himnas.
Žmonės nesiskirstė, vėl rinkosi bažnyčion. D. Smalinskui ir Obelių bendruomenės pirmininkui Žilvinui Misiūnui už atliktą darbą dėkojo Birželio sukilimo iniciatoriaus Kazimiero Gedimino Ruzgio sūnus Gediminas ir Seimo narys Andrius Kubilius. Kalbėjo meras V. Vilys, ministras J. Olekas, Seimo narys Vytautas Saulis.
Muziejininkui Andriui Dručkui ir jo užaugintam Obelių istorijos muziejui ministras perdavė pirmojo Lietuvos kariuomenės vado Jono Andriuškevičiaus uniformą. Vėliau ir pats ministras apžiūrėjo muziejų, stebėjosi surinktų uniformų ir kitų eksponatų gausa.
D.Smalinskas atsiprašė savo šeimos už paaukotą laisvalaikį, dėkojo visiems, pritarusiems obeliečių idėjai. Jis papasakojo ir apie savo leidinį „Obelių paminklas“, kartu su padėkos raštais įteikė jį rėmėjams ir geradariams.
Ir vėl bažnyčios skliautuose skambėjo „Aidas“. Atsistojo žmonės, siūbavo į taktą ir dainavo kartu: „Paimkim Lietuvą visi ant rankų, priglauskim Lietuvą kaip kūdikį brangų, nuneškim Lietuvą į laimės šalį, nėra klastos tenai, nėra ten melo…“
O tada rinkosi visi į Obelių bendruomenės susiėjimų vietą – muziejų. Čia muziejininko A. Dručkaus valdos – jo surinkti ir valstybei padovanoti eksponatai, jo pasakojimai ir mielas žmonių priėmimas. Čia – ir Rimvydo Pupelio paroda – fotoreportažų ciklas, užfiksavęs visus paminklo atstatymo etapus: konferencijas, susitikimus, statybą. Sakytum, jose – pats vilties išsipildymo laukimas.
Viskas padaryta. Atslūgo įtampa. Žmonės pasklido po muziejaus kiemą. Klausėsi dainų, gėrė arbatą, kalbėjo apie gyvenimą.
Rita Briedienė
Užsk. Nr. A14-4