Panevėžio respublikinė ligoninė: už suteiktą informaciją gali ir pasodinti…


Informacija neteikiama

Senyvo amžiaus, Alzheimerio liga sergančio žmogaus sprendimą dėl kojos amputacijos teko priimti jo artimiesiems. Kas to nėra patyręs, nežino: pasakyti „Pjaukit” neįtikėtinai sunku. Nepasakysi, ligoniui lieka dvi–trys dienos…
Prieš operaciją Panevėžio respublikinėje ligoninėje buvo duotas lapelis. Jame – du telefonų numeriai. Gydytojas perspėjo: po operacijos – reanimacija; telefonu informacijos niekas neteiks, geriau atvažiuoti patiems.


Ir ligonį reikia susirasti patiems

Kupiškis–Panevėžys. Kelias netolimas. Telefonu informacijos iš tiesų niekas neteikia: po reanimacijos ligonį reikia susirasti patiems. Kur gali būti guldomas žmogus amputuota koja? Kraujagyslių chirurgijos skyrius? Neurochirurgijos skyrius? Ortopedijos-traumatologijos? Pirmas ar antras? Ir jau nebebuvo panašu, kad kuris nors iš ligonio artimųjų trauktųsi nuo budinčio mediko posto stalo septintame aukšte, Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyriuje…


Pasodins į kalėjimą

– Čia žmonės guli su pilvais, – sakė už stalo sėdinti moteris, vilkinti ne baltai, o žaliai, ir dėl to kelianti abejonių, ar tikrai sako visą tiesą.
– O tai kur – su kojomis? Tai yra, be kojos… Nuo kur pradėti ieškoti? Nuo kurio operacinio stalo?
– Jūs gal eikit į Reanimacinį. Gal – į Priimamąjį…
– O jūs gal galėtumėte įsijungti kompiuterį ar pavartyti žurnalą ir garantuotai pasakyti – yra šiame skyriuje toks ligonis?
– Jei aš jums pasakysiu, mane pasodins į kalėjimą.
– Beveik čia pat ir sodins… – nuo konkretaus žodžio visgi pavyko susilaikyti.
– Kokia pavardė? Taip, mūsų skyriuje. Palata – priešais.
– …


Kaip taip greitai?

Ligonis kažin ar supranta, kas vyksta, kas įvyko. Valgo užsimerkęs. Iš kojos – kateteris. Vizituojanti gydytoja serga. Pavyksta gauti dar vieną lapelį su kitokiais dviem telefonais ir perspėjimą: „Niekas nekalbės.“

Po operacijos praėjus trims su puse paros – skambutis: „Ligonis išrašomas namo.“ Stebuklas – kaip taip greit (!) tave patį suranda? Galėtum iš principo nekalbėti, kaip ir su tavim nekalba, bet iš žmonių, turinčių patirtį tokiuose reikaluose, sužinota: nedelsiant reikia gauti Panevėžio ligoninės siuntimą į Kupiškio ligoninę, nes savarankiškai bus sunku su kateteriais ir tvarsčiais. Be to, turint siuntimą, greitosios medicinos pagalbos automobilis ligonį perveža iš ligoninės į ligoninę, ir dar vienas „be to“ – nemokamai.

Jei skaičiuotume litais…

– Kainuos apie 60 Eur, – pasakė Panevėžio respublikinės ligoninės atstovas.
Dabar jau ir kitam gali pasakyti, jog šią informaciją gauti nesunku: ji eina iškart po pranešimo „Ligonis išrašomas namo“.
– Jei anksčiau, iš Panevėžio į Kupiškį būtų kainavę 200 litų? Pervežti 87 metų sėdėti negalintį nuolatinės slaugos poreikių žmogų be kojos?..
– Taip.


Buhalterija – ne greitoji

Kur dar galima skambinsi tokiu atveju? Į Kupiškio PASPC buhalteriją: kiek gi kainuotų „greitoji“ iš Kupiškio į Panevėžį?

– Mes – buhalterija, ne greitoji, – noriai pasidalino informacija PASPC.


Kas jums sakė?

– Kas jums sakė, kad ligonio pervežimas iš Panevėžio į Kupiškį – 60 Eur, – pasiteiravo 033 numeriu atsiliepiančiųjų administracijos darbuotojas.

Pasodins-nepasodins, jei jam pasakysi? 

– Galutinė kaina buvo 58 Eur, – geriau prisipažinti 033 atstovui.

– Iškvietimas, pervežimas, jei įsitarpuotumėte į valandos laiką, kainuoja 34 Eur, – sakė jis.

Gerai pasvarsčius, – net teismas neima žyminio mokesčio, jei tvarkomas neįgalaus žmogaus reikalas. Galų gale, ar mažai kursuoja „greitųjų“ tarp Kupiškio ir Panevėžio?

– Mes nekvalifikuojame žmonių pagal amžių, į neįgaliuosius ir įgaliuosius, – atspėjo mintis „greitosios“ reikalus tvarkantysis.


Dar ne pabaiga

Po pateiktos informacijos – ligonis išrašomas namo, apie 60 Eur –  vėl niekas nebekalba; ypač neaiškūs tie, kurie gali išrašyti siuntimą. Be to, pats turi išsiaiškinti – priims-nepriims Kupiškis. 
Taip ir baigėsi darbo diena… 
Kitą dieną – transporto ir to paties siuntimo paieškos, apmokėta sąskaita 033, susitarta „greitajai“ paskambinti tada, kai ligonis bus paruoštas ir atvežtas į Priimamąjį…
Taigi kažin kaip seksis rytoj?..


Rytoj…

– Geriau nuvažiuoti anksčiau. Išvažiuosi septintą, Panevėžio gatvėse bus pats pikas, išvažiuosi aštuntą, būsi tik devintą…
– Na – ir – kas?
– Ką gali žinoti, kaip pavyks susitvarkyti išrašymo dokumentus? Kol ką surasi, o kai rasi, ar kalbės?! Ligonį, kaip sakė 033, reikia pasiimti pirmoje dienos pusėje.

Panevėžio respublikinė ligoninė. Tas pats skyrius. Ta pati palata. Ta pati lova. Tuščia… Jausmas!
– 
Kur ligonis?
– Išvežė. 
– Kas atsitiko?..
– Aš neturiu teisės teikti informacijos.
– Tai dėl kojos? Kas galėtų pasakyti?
– Kupiškio medikai. Jie dabar rūpinasi ligoniu.
– ?!..


Rita Briedienė