Pradžia » Aktualu » „Pasakoja kupiškėnai“ – apie žmones, kurie gyveno ne šiaip sau

„Pasakoja kupiškėnai“ – apie žmones, kurie gyveno ne šiaip sau

„Pasakoja kupiškėnai“ – apie žmones, kurie gyveno ne šiaip sau

Publikavimo data: 2013-09-05

Rytas. Neveikia priekabos posūkio žibintas. Nesklandumai – artisto kasdienybė: judriame gyvenime visko nesuplanuosi. Turbūt todėl niekas nesijaudina: vyrai suka galvą, kaip išspręsti problemą, moterys ir merginos ramiai laukia, kol bus galima judėti į priekį. Gedimas sutvarkytas. Kelionė prasideda.

Autobusas iš Skapiškio rieda pro Anykščius, Ukmergės link. Vėliau greitkeliu – į Vilnių, iš ten –Druskininkų kryptimi iki Varėnos. Ir tai dar – ne galutinė stotelė. Ilgą kelią „Stebulės“ artistai turėjo įveikti: šį kartą savo spektaklį jie vežė į Margionių kaimą.

Autobuse – rimtis. Aktoriai repetuoja tekstą. Jų kalba tarmiška.

Žydrūnas: „ Vyriausias buvo Povilas, gimįs 1912 matais“

Gabrielius: „Iš vaikystas buvau silpnos sveikotos, možo ūgio, smulkaus kūno sudėjimo. Sirgau skarlatinu, zapalėniju. Abu kaŕtu buvo uždagta žvokė. Bat numirt tėp ir nepasiseke. Bo gėriau arbotų su okmenio žiedu. Šunio mašlas. Avės žirnių arbotų. Ir do nežinau kų.“

Šis „Stebulės“ spektaklis labai neįprastas tuo, kad jame tą patį asmenį – Povilą Zuloną – vaidina skirtingų kartų atstovai: dešimtmetis Gabrielius Petuchovas, keturiolikmetis Lukas Andrijauskas, Ričardas Balabonas, kuriam 37-eri, ir senolis Jonas Uziela. Istorija, kurią pasakoja mažas, paauglys, jaunas ir senas, labai tikroviška, natūrali.

Autobusas rieda tolyn. Repeticija tęsiasi.

Vilma: „Sanobinių vesėlių papročiai mum visiem buvo žinomi.“

Stepas: „Piršlybos.“

Jurga: „Margvakaris.“

Žydrūnas: „Užgėrų rytas.“

Vilma: „Sodo pirkimas.“

Irena: „Piršlio korimas.“

Vita: „Ir kiti vesėliniai veiksmai… Ale viskas skindo rūki, turėjom daug klopato..“

Ir štai – Margionys. Kaimas, į kurį atvyko skapiškėnai, pasižymi giliomis teatro tradicijomis. Čionykščio Klojimo teatro šaknys siekia tarpukarį: 1920-aisiais jam vadovauti pasišovęs poetas, režisierius ir dramaturgas Juozas Gaidys buvo ilgaamžis šio kultūros židinio puoselėtojas.

Režisierius pastatė ne vieną savo paties spektaklį, surengė daugybę teatrinių pasirodymų, kuriuose jis ir pats ne kartą vaidino. Tai žmogus, savo gyvenimą atidavęs teatrui ir Margionių kaimui. Klojimo teatre ir buvo rengiama konkursinė šventė „Citnaginė” Juozo Gaidžio prizui laimėti.

Senove kvepiantis klojimas, aplink jį – pavienės sodybos, o aplink jas – gražūs Dzūkijos miškai. Viskas taip, kaip prieš daugybę metų. Tokioje vietoje ir tegalėjo vaidinti kolektyvai, šnekantys tarmiškai.

„Stebulė“ jau seniai draugauja su Margionių teatru, todėl dabar džiaugėsi, jog jų repertuare atsirado spektaklis, kurį galėjo čia parodyti.

„Pasakoja kupiškėnai“ – režisierės Vitos Vadoklytės pjesė, parašyta P.Zulono prisiminimais. „Stebulės“ teatrui scenoje puikiai pavyko apvaidinti linksmus Povilo gyvenimo nutikimus, kuriuos dažnokai įtakojo ar net lėmė to meto įvykiai. Ekrane rodomos ištraukos iš žymiojo filmo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ dar labiau stiprino įspūdį, jog scenoje apie save pasakoja pats Povilas.

„Stebulės“ aktoriai vilkėjo lino kostiumais, kalbėjo kupiškėniškai, vaidino Margionių teatro klojime. Rodės, skapiškėnai spektaklį kūrė specialiai šiai šventei.

Irena: „Sanobinas kupiškėnų vesėlios“ pirmokart buvo suvaidintos 1966 matų rugsėjo 10 dienų.“

Žydrūnas: „Pasisekimas milžiniškas. Žiūrovai karštais, ilgai trunkunčiais plojimais dakavojo vaidintojam, apipyla jos kvėtkėliais.“

Stepas: „Vaidinimas viršijo visus mūsų lūkesčius… Norėjos raudot iš džiaugsmo…“

Ričardas. „Spektaklis buvo vaidinamas baveik 30 matų“

Jonas: „Sanobinas kupiškėnų vesėlios“ buvo suvaidintos 672 kartu.“

Jurga: „Pasokom kiekvienas sau širdy, kad ne darmai gyvanom.“

Juozas Gaidys ir Povilas Zulonas – panašaus likimo žmonės, jie tarsi susitiko savo laimėjimais pasidalinti. Pirmasis demonstravo išugdytą meilę teatrui, kuri gyva ir po jo mirties, o antrasis demonstravo kūrybinį įkvėpimą ir pasididžiavimą savo kraštu. Du išmintingi žmonės Margionyse susijungė į vieną paveikslą, o jame – žinia apie kūrybos svarbą.

Šių asmenybių darbai suteikia peno naujiems dalykams kurtis.

Jurga: „Tos pačios kartos žmonių darbų kraitis vėnam Laiki labai nevėnodas, užtat visų jų darbų prasma yra viena – puoštėn gimtųjį kroštų, ataduot jom tai, ku turi geriausio, kad to žėma gražėtų, o jos žmonas nolatos turtatų ir savo dvasiu, ir skalsiu duonos kųsniu.“

Skapiškio artistai šventėje dalyvavo svečių teisėmis: prizas už įdomiausią tos dienos spektaklį jiems negalėjo priklausyti. Vaidindami jie nejautė jokios įtampos, mūsų krašto istorija puikiai dėliojosi Klojimo scenoje. Viskas čia gražiai derėjo.

V.Vadoklytės darbas „Pasakoja kupiškėnai“ pasižymi nuoširdumu. Beje, ir išradingumu: paprastos kopėčios nesunkiai virsdavo stalu, tvora, geležinkelio bėgiais…

Klausiau jos:

– Ar gyvena Kupiškyje žmogus, apie kurį ateinančios kartos norės kurti spektaklį?

– Ateinančios kartos pačios tai nuspręs, – sakė ji.

Paulius Briedis

Autoriaus nuotraukos

Komentarai 2 komentarai

  1. Jaunas parašė:

    Is tikruju, idomu, ar bus kas nors is musu kartos, apie ka galesim kurt spektakli? Turim keleta kupiskenu, kurie visai pasimuse… bet dar kolkas nieko per daug isskirtinio

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *