Paskui gaminį – į Kazachstano sostinę

Rokiškėnas Virginijus Lašas – ką tik iš oro uosto. Apsirengęs jis ne pagal sezoną: be šaliko, šilta, bet trumpa striuke…

– Tiek ir tevaikščiojau – iš autobuso į autobusą. Beje, Astanoje prieš man išskrendant iš šio miesto tebuvo 7 laipsniai šalčio, – šypsojosi Virginijus.

V.Lašas grįžo iš dviejų savaičių komandiruotės Kazachstano sostinėje.

Jis dirba Kauno individualioje įmonėje „TG technika“, kuriai „Rokiškio mašinų gamykla“ gamina metalo valymo šratais įrangą pagal kauniečių konstruktorių pateiktus brėžinius. V.Lašas įmonei atstovauja Rokiškyje: čia jis gimė ir augo, čia grįžo po mokslų Kauno kolegijoje (tuometiniame Kauno politechnikume) ir konstruktoriumi-mechaniku dirbo bent keliose įmonėse.

– „Žemūktechnikoje“ konstravome ir gaminome grėblių vartytuvus. Čia – didžioji mano praktika. „Rokiškio mašinų gamyklai“, ko gero, net buvome konkurentai, – pasakojo Virginijus.
Laimėjęs „TG technika“ konkursą techniko vietai užimti, V.Lašas ėmėsi kauniečių metalo valymo įrangos gamybos kontrolės, dalyvauja jos bandyme, parengia transportavimui, vyksta pas užsakovą ir vėl vykdo įrangos montavimo kontrolę ir dalyvauja ją išbandant.

Metalo valymo šratais įranga – tai didžiulė mašina, metalinių šratų ir suspausto oro pagalba nuo metalinio paviršiaus idealiai nuvalanti korozijos pažeistas vietas ar po gamybos likusias nuodegas. Po valymo metalas blizga baltumu, toks paviršius tampa tinkamu dengti jį dažais ar kita oksidacijai atsparia medžiaga.

AB „Rokiškio mašinų gamykla“ jau daugiau kaip penkerius metus vykdo „TG technikos“ užsakymus – gamina įrenginio metalinę dalį, sumontuoja visą reikalingą, dažniausia iš Italijos atkeliaujančią, įrangą: turbinas, variklius, dozatorius, ventiliatorius… Įrenginio gamyba trunka apie du mėnesius. Išmėginta ir patikrinta ji vėl išardoma ir, anot Virginijaus, sukamšoma į didžiules trijų vilkikų priekabas. Su „TG technikos“ įranga vilkikai rieda į Kazachstaną, kartais – į Baltarusiją, Rusijos Kaliningrado sritį, Latviją ar kurį nors Lietuvos miestą.

–Įrenginio gamybos nepradedame tol, kol neturime jam užsakovo, – sakė V.Lašas.

Dvi savaites rokiškėnas ir dirbo Kazachstano sostinės šilumvežių gamykloje: čia buvo montuojama ir bandoma „TG technikos“ įmonės metalo valymo šratais įranga.

– Gamykla Astanos pašonėje pradėta statyti 2008 m. Ji augo tiesiog akyse.

Taip ištisais hektarais įsisavinama stepė, kurią sovietiniais laikais ketinta paversti javų bekraščiais laukais. Naujoji sostinė ir pradėta statyti šalia Celinogrado, gavusio pavadinimą nuo žodžio „velėna“. Sovietmečiu iš Lietuvos čia irgi buvo siunčiamos brigados plėšti velėnos ir auginti javų.

Anot pašnekovo, senasis Celinogradas tebėra tarybinės architektūros pavyzdžiu, tačiau būstai ir čia nepigūs. Dviejų kambarių buto nuoma jam ir jo kolegai iš Sankt Peterburgo kainavo 100 eurų dienai. Ne pačios aukščiausios klasės nakvynė viešbutyje kainuoja apie 150 eurų žmogui.

Senąjį ir naująjį miestą skiria Išimo upė. Naujoji Astana per 15 metų tapo Kazachstano turtingumo simboliu, švytinčiu stiklo pasauliu.

– Moteris, mums nuomojusi butą, pakvietė žvilgtelti į naktinę Astaną pro 43 aukšto pastogės langą, mat dar vieną butą ji yra įsigijusi kitame Iršimo upės krante, 43 aukštų name. Vaizdas kerintis: apšviesti dangoraižiai, balti ir mėlyni rūmai, šviesomis žybsintys prospektai…

Astanoje gyvena apie 800 tūkst. žmonių. Kaip pasakojo mūsų gidė, iš pradžių žmonės nenoriai čia kėlėsi gyventi. Net valdininkams nepatiko šalies prezidento Nursultano Nazarbajevo sumanymas Kazachtano sostinę iš jaukios Almatos perkelti į atšiaurią stepę, į šalies centrą. Ir štai Astaną imta vadinti antruoju Dubajumi. Mūsų gidė sakė, jog ji pati į naująjį miestą atvažiavusi kaip stovi. Šiandien ji turi du butus: esančiojo stikliniame dangoraižyje kvadratinio metro kaina 5 tūkst. litų.

Turėjome galimybę pakeliauti po miestą, kurį kūrė Japonų, JAV, Italijos, Didžiosios Britanijos architektai. Tai iš tiesų naujojo amžiaus miestas, jis erdvus, patogus.

Aplankėme bulvarą, kurio vienoje pusėje įkurdinta prezidentūra, parlamentas ir ministerijos, toliau – ofisai, sporto ir koncertų rūmai ir gyvenamieji dangoraižiai, o kitoje – prekybos centras, primenantis didžiulę jurtą: viršutiniuose aukštuose įrengtas vandens parkas, baseinas, pirtys…

Įspūdingas kūrinys – britų architekto Normano Fosterio sukurta Taikos ir santarvės piramidė. Tai – kongresų rūmai susitikimams, įvairių religijų atstovų suvažiavimams.

Buvau ir naujojoje mečetėje. Nė nežinau, su kuo galėčiau palyginti jos dydį: pagal plotą ji ne mažesnė kaip penkios Rokiškio bažnyčios. Gerbiant musulmonų papročius prieš įeinant į mečetę teko nusiauti batus ir vaikščioti vienomis kojinėmis. Jausmas geras: eini plačiausiais kilimais…

Aplankėme ir miesto pasididžiavimą „Baiterek“, simbolizuojantį sostinės perkėlimą į Astaną. Beje, šis pavadinimas kazachų kalba ir reiškia sostinę.

„Baiterek“ – metalinis 97 m stovas, o ant jo – 300 t sveriantis rutulys. Šio bokšto viršuje yra vieta, kurioje įspaustas paauksuotas prezidento N.Nazarbajevo delnas. Ant jo padėti savo delną reiškia pasisveikinti su prezidentu. Iš čia atsiveria kerinti miesto panorama: jo įspūdingos mečetės, parkai ir skverai, saulėje švytintis stiklas. Keistą įspūdį kuria už miesto iki horizonto plytinti stepė… Senbuviai, žinoma, negalėjo tikėtis, kad jų seną chruščiovinį miestą kada nors užgrius tokie pasikeitimai… – pasakojo Virginijus.

Anot pašnekovo, kavinėse maitintis brangoka, tad valgį jis gamindavo namuose, pietaudavo gamykloje. Pietūs kainuodavo apie 10 Lt. Parduotuvėse gali nusipirkti visko, ko geidžia širdis. Virginijus sakė pirko paragauti vietinio sūrio ir labai nustebo ant pakuotės radęs užrašą „Lietuva“.

Kainos panašios kaip ir pas mus, atlyginimai irgi panašūs. Šilumvežių gamyklos cechų viršininkai uždirba 1000-1500 dolerių. Tiesa, viską jie skaičiuoja tengėmis:1 Lt prilygsta 62 KZT. Betgi kokiais pinigais beskaičiuotum, čia perpus pigesnis benzinas, dyzelis ir dujos, centus kainuoja elektra, nebrangios ir komunalinės paslaugos – vietiniai energijos netaupo ir gyvena lietuviui neįprastai šiltai.

Tačiau oro temperatūra čia nenuspėjama: kai Virginijus atvyko į Astaną, buvo 32 l. speigas, jau kitą dieną šaltis nukrito iki 12 l., išvažiuojant termometrai rodė 7 l. šalčio…

– Vietiniai pasakojo, kad tarybiniais laikais dėl tokios temperatūrų kaitos gyventojams net būdavo mokamas priedas. Kartą labai nustebau, kai vienu metu ėmė pypsėti visų telefonai: žmonėms buvo siunčiami pranešimai apie uždaromus iš miesto kelius. Tokių priemonių imamasi, kai stipriai atšąla oras arba prasideda smarki pūga. Tąkart neįtikėtinai pustė. Iki artimiausių miestų – Astrachanės, Almatos, Karagandos, Džaimbulo ar Pavlodaro – šimtai ir tūkstančiai kilometrų. Pakeliui – nė gyvos dvasios. Žinoma daugybė atvejų, kai žmonės, pritrūkę kuro, sustoja ir mirtinai sušąla. Ypač nepalankiu oru gyventojų geriausia visai neišleisti iš miesto, – pasakojo V.Lašas.

Rokiškėnas tikisi, jog kada nors jis dar aplankys Astaną, ar kurį kitą Kazachstano miestą. Žmonės čia draugiški svečiui, nesipyksta ir tarpusavyje: nemenką šios šalies gyventojų dalį – apie 50 proc. – sudaro rusakalbiai.

– Iš matymo pažystamiems žmonėms vietiniai maloniai šypsosi, sveikinasi su jais, o bendradarbiai spaudžia tavo dešinę, savo kairiąją pagarbiai ir draugiškai ją dar ir prilaikydami, – savo komandiruotės įspūdžiais dalinosi pašnekovas.


Rita Briedienė
Virginijaus Lašo asmeninio archyvo nuotraukos