Šiuolaikinis lietuvis dar pažįsta gamtos ženklus: vertina mėnulio jaunatį, lietų, nakties ir dienos šilumos kontrastą… Jis matuoja ir savo vidinį nerimą, nežymiai, bet nuolat stiprėjantį į liepos pabaigą… Iš kur jis atsiranda – juk pakelėse dar nesimato lūkuriuojančių moterų? O vis dėlto iš kažkur ateina signalai: laikas. Šis pojūtis prilygsta pažinimo jauduliui, iki žemės šerdies įsismelkusiai meilei savo šeimai, pagarbai protėviams: tarsi tėvas ar tėvo tėvas eitų šalia. Vidinis šauksmas lyg bepročius verčia sugrįžti į senąsias vietas. Ar išeitų po
vieną, ar grupėmis, vis tiek išklysta iš tako atsiskyrėliais ir eina hipnotizuodami kiekvieną žemės lopinėlį. Ir taip ilga įžanga kartais užsitęsia, o kartais netrunka išsilieti vieninteliu žodžiu: „Radau…”
Po šio akto grįžtama į kasdienybę, domimasi įprastais reikalais, net kartais pasidairoma pakelės moterų, negailint pinigų ir taupant laiką: pirmasis grybavimo įspūdis pasikartos po metų.
Autorius
Irenos Gineikienės nuotraukos
