Su Gintare kalbėjomės susėdę ant suolelio priešais marias, Aukštupėnų paplūdimyje. Vasara… Ne laikas šnekėti apie darbą. Bet ją taip dažnai matau oranžinės spalvos pavėsinėje, prekiaujančią mandarinais, riešutais, braškėmis… Tad ir pradėjome kalbėti apie gyvenimą ir išgyvenimą Kupiškyje.
– Nuo ko prasidėjo prekyba vaisiais? Kaip apsisprendėte imtis šios veikos?
– Prieš dvejus su puse metų – buvo šventinio žiemos laikotarpio pradžia – mano gyvenimo draugas Tomas važiavo iš Darbo biržos mokymų, vykusių Panevėžyje. Grįžo jis autobusu, kurui nebuvo pinigų. Mano vyras dirbo sezoninį darbą, tad žiemą būdavo nelengva: pamenu šeimos biudžete buvo likę vos 20 Eur.
Taigi važiuodamas namo skambina jis man ir sako: „Reikia kažką daryti, žiemos neišgyvensim… Perkam mandarinų!“ Aš klausiu: „Ką? Iš kur pinigų gausim?“ Jis tada patikino, kad dėl to nesijaudinčiau, palikčiau pinigų reikalą jam – svarbiausia, ar aš sutinku ir ar pritariu sumanymui. Tada su abejone pasakiau: „Bandom. Kas bus, tas bus.“ Kitą savaitgalį lėkėme pas Tomo mamą, prašėme pinigų pradžiai. Ji mums paskolino 570 Eur. Padavė tuos pinigus kaip ir į nieką, nebesitikėdama, kad jie grįš. Nors, atsimenu, mus drąsino, sakė: „Išeis arba ne, bet būsit pabandę.“
– Kokia buvo pradžia?
– Pradžioje viskas buvo baisu. Net stalo neturėjom. Pamenu pirmą mūsų prekystalį: dėžė ant dėžės, ant jų – svarstyklės. Svarbiausia, turėjom svarstykles. Rodos, ko daugiau bereikia? Pirmi mūsų mandarinai buvo nekokie: rūgštūs, daugybė kauliukų, sunkiai luposi. Stebiuosi, kaip mes juos pardavėme, bet pardavėme. Tada sėdau prie visagalio interneto, ėmiausi tiekėjų paieškos. Po truputį atsirinkome produkciją, kuri tinka mums ir kurią pamėgo mūsų klientai.
Tačiau prekybos sąlygos vis dar buvo labai prastos. Žiemą stovi, ant galvos lyja, sninga. Baisu. Pirmą mėnesį dirbome be jokių popierių, nieko nežinojom, ko reikia norint prekiauti vaisiais. Net nežinojome, kad mašinų aikštelė prie „Tau“ parduotuvės priklauso Savivaldybei, kol kažkas iš valdžios neatvažiavo ir nepasakė: „Čia – mūsų, turėsite problemų, jei už vietą nesusimokėsite.“ Tada jau pradėjom kapstytis, aiškintis teisinius dalykus. Man visada nejauku Savivaldybėje, visi tokie rimti, tačiau jei klausi, tai padeda, draugiškai viską paaiškina.
– Dirbate, ko gero, be pietų pertraukos?
– Pradžioje dirbome visiškai be išeiginių: nuo 6 val. ryto iki 7 val. vakaro. Bet žinojome, dėl ko dirbame, turėjome svajonę dirbti sau. Taip ir judėjome į priekį, žingsnis po žingsnio, vietą išsipirkome, veterinariją susitvarkėme, gavome patentą. Bet reikalai su popieriais gąsdina iki šiol, viskas labai painu, ypač kai deklaraciją reikia pildyti. Kai turi reikalų Savivaldybėje, jausmas toks, tarsi policija stabdytų: tu žinai, kad viskas tvarkoje, bet vis tiek rankos dreba.
– Ir niekada neprisikabino jokios inspekcijos?
– Mus, naujokus, dažnai skųsdavo konkurentai: matyt, bandė išgąsdinti. Kiekvieną dieną vis važiuodavo ir važiuodavo tai mokesčiai, tai veterinarija, tai mokesčiai, tai veterinarija. Ir kažkaip pripratom… Visi pamatė, kad mes nieko blogo nedarom, kad nėra taip, kaip sako skambinantieji, kaip apie mus pasakoja. Nors buvo ir nubaudę kartą už tai, kad laiku verslo liudijimo neišsiėmiau, vėlavau tris dienas. Be perspėjimo patikrino, baudą uždėjo, teko 150 Eur susimokėti. Jei šiuo klausimu prasižengiama antrą kartą, suma dvigubėja. Taigi kartą pabandžius teko sustoti – daugiau nebesinori.
– Kaip supratote, kad jums visai neblogai sekasi? Ar buvo kažkoks lūžis?
– Nepasakyčiau, kad buvo lūžis. Judėjome po truputį, žiūrim, šimtu kilogramų daugiau pardavėme, vėliau – dar šimtu. Matom, turim daugiau pinigų, vadinasi, galim dar daugiau vaisių nusipirkti. Neleidžiame pinigų šiaip sau, maistui atidedame tuos pačius 20 Eur, nuo kurių pradėjome, likusius toliau investuojame. Kai jau pradėjome gana neblogai tvarkytis su mandarinais ir apelsinais, nusprendėm išbandyti prekybą uogomis. Negalvojome, kad su jomis bus toks vargas. Uogos genda greičiau. Yra buvę, kad išleidę krūvą pinigų šilauogėms ir parsivežę jas naktį, ryte radom pažliugusias. Visas turėjome išmesti. Tada pasimokėme, kad nereikia pirkti daug, geriau pirkti dažniau.
– Tačiau darbo be galo daug: vis vežtis ir vis prekiauti…
– Taip. Labiausiai erzina važinėjimas. Prekes perkame šalia Vilnius arba Kauno – labai retai pavyksta gauti arčiau. Tenka sukarti apie 300 km, o važiuoti reikia kiekvieną naktį, be išimties. Džiaugiamės, kada už padorią kainą randame vietinių ūkininkų produkcijos. Tačiau mūsiškiai retai užaugina tokiais kiekiais, kokių reikia, ir parduoda brangiau, nei mes galime mokėti. Bet dabar darbus jau kolektyve dalinamės: vyro sesuo uogomis prekiavo jau anksčiau, ji pardavėja dirbo kitam žmogui. Pradėjom jai siūlyti kooperuotis, juk dirbti „ant savęs” lengviau nei kitam. Kai mes įsibėgėjome, ji sutiko prisijungti. Ėmėme kartu vežtis prekes. Skirstomės, vieną naktį ji su vyru važiuoja prekių, kitą – mes.
– Kaip plėtėsi prekyba?
– Tokių kioskelių dabar turime šešis: du Kupiškyje, po vieną – Rokiškyje, Anykščiuose, Ukmergės rajone ir visai neseniai vyro sesuo pradėjo Ukmergėje dirbti. Padedame vieni kitiems, atsirado daugiau darbo jėgos parsivežti, išsikrauti, pasiruošti prekyvietei, palapinei pastatyti, stalams susidėlioti. Turiu pasakyti – yra ką veikti. Žinoma, dabar, kai turime su kuo bendradarbiauti, dirbti tapo kur kas lengviau. Tačiau, būna, viskas atsibosta. Tada susikraunam krepšius ir kažkur išvažiuojame. Šašlykinė, geriausi draugai ir gamta – geriausias būdas galvą prapūsti. Bet labai sunku įvardinti, koks tiksliai yra mūsų pelnas. Būna gerų dienų, o būna kad uogos genda, nieko neuždirbi arba visai į minusą eini. Ką tik naują vietą išbandžiau. Pirma diena buvo labai nuostolinga, ir grįžau su krūva prekių, neatsipirko kuras, o ką kalbėti apie algą prekybininkui. Šiandien skambinau pardavėjai, lyg ir geriau sekasi. Pirkėjai turi priprasti prie naujos vietos.
– Kaip ieškote vietų prekybai?
– Kupiškėnų turguje neprekiaujame: manome, ten – miręs reikalas, ten žmonių srautas yra labai mažas. Kita bėda – Savivaldybė labai retai sutinka bendradarbiauti. Gerose vietose leidimų prekiauti nesuteikia. Kaip aš sakau, atsisako lengvų pinigų ir kitiems neduoda užsidirbti šiame mažame miestelyje. Nežinau, kodėl taip yra. Gal bijo miestą turgumi paversti? Kupiškio Savivaldybė turi tik vieną vietą, kurioje suteikia leidimus vaisiais ir uogomis prekiauti. Tai ta pati mašinų aikštelė Kraštiečių mikrorajone, prie „Tau“ parduotuvės. Beje, tai yra oficialus miesto turgus, bet kažkodėl prekiauju aš viena ir nežinau, kodėl kiti čia nevažiuoja.
Taigi jei manome, kad vieta gera prekybai, tariamės su privačiomis įmonėmis aplinkui, kurios priimtų šalia ir leistų statytis palapinę. Verslininkas verslininką geriau supranta. Džiaugiamės radę vietą prie „Techaso“, čia prekiauti sekasi puikiai. Beje, labai geranoriška parduotuvės valdžia, draugiškai mus priėmė savo teritorijoje.
– Norėdami prekiauti naujose vietose turite ieškoti darbuotojų. Kaip sekasi jų rasti?
– Darbuotoją rasti labai sunku ir dėl to labai liūdna. Norinčių dirbti atsiranda, kai moksleiviai arba studentai baigia mokslus. Dabar turim vieną studentę ir dvi mergaites, kurios po mokyklos niekur nestojo, bet, suprantame, tai – tik laiko klausimas. Štai visai neseniai viena darbuotoja laimės ieškoti išvyko į užsienį. Taigi esame nuolatiniuose ieškojimuose.
– Kokių turite planų arba svajonių ateičiai? Ar ketinate likti Kupiškyje?
– Ateityje norėtųsi kažkokios savo vietelės po stogu, su šviežiais vaisiais, daržovėmis – tokio žalumynų kampelio. Svajoju spausti sveikuoliškus kokteilius ir prekiauti jais. Neaišku, kaip ir kada, bet po visų šitų išbandymų tikiu, kad svarbiausia – norėti. Būtų be galo smagu šį planą įgyvendinti Kupiškyje, nes neplanuojame iš miesto išvažiuoti. Tačiau rinka čia nedidelė, sunku būtų išsilaikyti. Kol kas stengiamės judėti į priekį, kaip bus ateityje, matysime.
– Dėkui už pokalbį. Sėkmės Jums!
Kalbėjosi Paulius Briedis