Pradžia » Aktualu » Prie filmo „Tumo kodeksas” kūrimo prisidėjo ir kupiškėnas Aušrys Kopūstas

Prie filmo „Tumo kodeksas” kūrimo prisidėjo ir kupiškėnas Aušrys Kopūstas

Publikavimo data: 2018-12-21

Ramūnas Cicėnas (iš kairės), Darius Gumauskas ir 
Aušrys Kopūstas

Gruodžio 7 d. Vilniuje, „Multikino“ kino teatre, įvyko režisieriaus Eimanto Belicko dokumentinės juostos „Tumo kodeksas”, pasakojančios apie vieną žymiausių XX a. pradžios šviesuolių – rašytoją kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą, – premjera. Keli filmo epizodai buvo nufilmuoti šios istorinės asmenybės gimtame Svėdasų krašto Maleišių kaime. J. Tumą-Vaižgantą įkūnijęs aktorius Ramūnas Cicėnas filme kalbėjo aukštaičių tarme. Aktoriui pagelbėjo kupiškėnas Aušrys Kopūstas. Jį kalbinome norėdami, be kita ko, sužinoti, kokia mūsų krašto dalelė atsispindi šioje juostoje.


– Kodėl Jus pakvietė talkinti įamžinant, įprasminant Juozo Tumo-Vaižganto gimtą tarmę šiame filme?

– J. Tumas-Vaižgantas kilęs iš Aukštaitijos, jo laiškuose – gyva šio krašto tarmė. Aš pats esu iš Kupiškio, mano abu tėvai kupiškėnai, seneliai kalbėjo senoviškai, tarmiškai. Kai augau, girdėjau kalbant skirtingais dialektais. Kalba, su kuria augau nuo mažų dienų, manyje neišnyko. Atsimenu, kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, mano nauji draugai prašydavo pakalbėti tarmiškai, jiems būdavo labai keista, kaip aš tariu kai kuriuos žodžius; kai kurie jiems keldavo susidomėjimą arba net šypsnį. Jau kiek laiko gyvenu Vilniuje, o žmonės vis dar atpažįsta, kad esu iš Aukštaitijos.

E. Belickas yra mano bičiulis. Jis nuo seno žinojo, iš kur esu kilęs, pastebėjo, kad mano kalboje yra aukštaitiškų natų, ir jos nedingo per laiką, gyventą sostinėje. Todėl režisierius ir pakvietė mane jam pagelbėti. E. Belickas manęs paprašė įskaityti Tumo-Vaižganto laiškus. Laiškai buvo vienas svarbiausių filmo scenarijaus šaltinių. Man jis siuntė pagrindinio filmo aktoriaus R. Cicėno tekstus, kuriuose jis įkūnijo Tumą-Vaižgantą. Aš juos skaitydavau į diktofoną, tarme, kuri yra būdinga mūsų kraštui, ir perduodavau atgal. Eimantas juos dar šiek tiek adaptuodavo, įvertindamas tai, kad Tumas-Vaižgantas ilgai gyveno Kaune, kai kur sušvelnindavo tartį, kad ji nebūtų per daug kaimiška. Iš to, ką įrašydavau, ne viskas panaudota filme, bet iš principo pats aukštaitiškas Tumo-Vaižganto kalbos skambesys Cicėno lūpomis atkurtas puikiai.

– Kuo remdamasis ruošėte tekstus aktoriui?

– Nesu ekspertas, neturiu jokių reikalų su kalbos mokslu. Esu žmogus, kuris šią tarmę jaučia, nes anksčiau ją naudojo. Tikslas nebuvo atkurti originalios Tumo-Vaižganto gimtųjų Svėdasų šnektos. Norėjosi, kad būtų atpažįstama bendra aukštaičiams būdinga tarmė. Juk ir aš, nors esu kilęs iš Kupiškio, tarmiškai nekalbu, tačiau aukštaitiškų kalbos ypatumų mano kalboje vis dar išlikę. Manyčiau, kad J. Tumas-Vaižgantas nekalbėjo vien tik tarmiškai: buvo intelektualus, ilgai didmiestyje, Kaune, gyvenęs žmogus, tačiau jo kalbos aukštaitiškos tarmės koloritas atsispindi jo laiškuose bei kūryboje. Filmo kūrėjų komanda norėjo šią personažo ypatybę išlaikyti.

Išgirdęs, kaip žmogus kalba, dažnai galiu atspėti, iš kurio jis miesto. Kupiškėnai, uteniškiai, rokiškėnai turi kitokią kalbos manierą nei likusi Lietuva. Mes prašome ne vandens, o vandenio, žodyje „pereiti“ (gatvę) kirčiuojame ne pirmą, o vidurinį skiemenį. Mano nuomone, aukštaičių tarmė išsiskiria tuo, kad šiame krašte kalbama tarsi kiek „surakintu“ žandikauliu – pernelyg neartikuliuojant. Kiekvienas, kuriam pavyksta įvaldyti šią ypatybę, gali skambėti aukštaitiškai (juokiasi).

– Kaip aukštaičių tarmę pavyko perimti pagrindinio vaidmens atlikėjui R. Cicėnui?

– Žaviuosi Ramūno Cicėno profesionalumu. Jis įtikinamai perėmė aukštaičių dialektą. Neretai tenka girdėti įvairius žmones bandant atkartoti vieną ar kitą tarmę, retam pavyksta. Nors Ramūnas yra vilnietis, jis puikiai įvaldė tarmės ypatybes, lyg pats būtų iš Aukštaitijos. Su šiuo aktoriumi pora kartų teko važiuoti iš filmavimo Maleišių kaime. Kol keliaudavome namo, Ramūnas skaitydavo tekstus, ruošdavosi kitiems vaidmenims, tad laiko paplepėjimams neturėdavo. Man tai rodo aukštą aktoriaus profesionalumą.

– „Tumo kodeksas“ jau rodomas kino teatruose. Ar matėte jį?

– Buvau premjeroje Vilniuje. Kadangi skaičiau filmo tekstus, jo kontekstą jau žinojau, bet dabar pamačiau jį kaip visumą. Man filmas pasirodė be galo savas ir mielas širdžiai. Be darbų su tekstu, prie „Tumo kodekso” prisidėjau dar ir tuo, kad teko suvaidinti vienoje filmo scenoje – atlikau vežiko rolę. Galiu pasidžiaugti, kad šiuo nedideliu vaidmeniu teko pažinti du puikius aktoriais – jau minėtą R. Cicėną ir Darių Gumauską, vaidinusį Tumo-Vaižganto brolį. Beje, Darius taip pat puikiai įvaldė aukštaitišką akcentą.

– Vadinasi, Jūs – dar ir aktorius. Kaip pats vertinate šią visokeriopą savo patirtį?

– Tai man buvo labai šviesi ir ypatinga gyvenimo patirtis.„Tumo kodeksas” dokumentinis-vaidybinis filmas. Tokio stiliaus pasakojime gausu istorinės medžiagos bei faktų, tačiau jie perteikiami žaismingai, įtraukiančiai. Filmas bus įdomus ir gilesnių įžvalgų ieškančiam žmogui, ir jaunuoliui, tik ką pažinusiam šią didžią mūsų tautos asmenybę. Filmo žanras senai aukštaičių tarmei padėjo suskambėti šiuolaikiškai, todėl tikėtina, kad padės ją populiarinti. Filmą tikrai rekomenduočiau rodyti mokyklose kaip metodinę priemonę.

„Tumo kodeksas” jau rodomas Vilniuje, Kaune bei Panevėžyje. Kiek netikėtai, tik ką po filmo išleidimo, jį bus galima pamatyti per LRT gruodžio 23 d. 21 val.

– Kokie J. Tumo-Vaižganto bruožai Jums atrodo patraukliausi? Kokį šios asmenybės įspūdį Jums formavo filmas?

– Atvirai pasakius, J. Tumą-Vaižgantą buvau primiršęs, iš lietuvių kalbos pamokų jis man – kažkiek prisimenamas šviesuolis. Juk neretai taip yra: žinome pavardes, žinome, ką parašė, ką padarė, kada, bet nežinome, kokie tie asmenys buvo. Filmo scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė ne kartą minėjo, kad jai seniai kirbėjo mintis ekranizuoti J. Tumo-Vaižganto asmenybę. Pirmiausiai todėl, kad Vaižgantas be galo artimas ir aktualus šiuolaikiniam žmogui. Vaižgantas nuolat judantis, ieškantis, guodžiantis, turintis dvejonių žmogus. Akivaizdu, kad tai buvo asmenybė su puikiu humoro jausmu. Mane žavėjo scenarijaus autorės užsidegimas, su kuriuo ji pasakodavo vieną ar kitą Vaižganto gyvenimo epizodą. Žinojau, kad filmo kūrėjai iš naujo supažindins su Vaižgantu, ir tai jiems puikiai pavyko. Siūlau visiems pasižiūrėti šį atkuriamosios dokumentikos filmą. Siūlau visiems dar kartą susipažinti su Juozu Tumu. Jis labai savas.

Dėkui Jums už pasakojimą. Dabar jau sunku būtų nepažiūrėti „Tumo kodekso“.



Kalbėjosi Paulius Briedis

Aušrio Kopūsto asmeninio archyvo nuotraukos

Komentarai (3)

  1. Andrioniškis parašė:

    O je, kaip miela!

  2. Nesvarbu parašė:

    Labai sudomino, gal greitai ir pamatysiu. Kurybingi, saunus ir patriotiski zmones.

  3. Na parašė:

    Mačiau. Patiko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *