Pradžia » Aktualu » Pupos pievoje: darbo ir derliaus santykis ne visada racionalus.

Pupos pievoje: darbo ir derliaus santykis ne visada racionalus.

Pupos pievoje: darbo ir derliaus santykis ne visada racionalus.

Publikavimo data: 2013-08-10

Internetinės svetainės www.gamtinezemdirbyste.lt forume aptikau įdomų komentarą.

Tadas Lomanas:

“Užpernai teko eksperimentuoti su pupomis. Jomis užsėjau apie puse aro. Dirva pas mane visur panaši: molis, priemolis. Joje šiuo metu varputynas… Be varpučio, dar auga kiaulpienės, šunažolės, rykštelės, viena kita usnis. Žolės aukštis pasiekia pusantro, o vietomis – tik vieną metrą. Pupas sodinau vos sušilus žemei, be jokio apdirbimo, tiesiai į pievą.

Pupų turėjau dvi „plantacijas“ – ten, kur žolė vešlesnė ir kur skurdesnė. Pagal tai pasiskirstė ir derlius. Ten, kur žolė aukštesnė, ir derlius užderėjo geresnis: nuo krūmo panašiai 15-20 pupų. Ten, kur ji ne tokia vešli, vienas augalas subrandino iki 15 pupų.

Pupas sodinu taip: pagaliuku žemėje padarau pupos dydžio skylutę, į ją įdedu pupą ir užspaudžiu. Reikia tik spėti pasodinti kuo ankščiau, kol žolė dar nepradėjo želti smarkai, kad pupos spėtų ją praaugti. Kadangi pupos sėkla didelė, ji turi daug potencijos pradiniam augimui, jos lengvai kovoja su pieviniais augalais.

Darže augintos pupos derėjo geriau ir vaisius mezgė didesnius. Tinkamai prižiūrima daržovė geriau dera, bet tada daug priežiūros reikia. Mano prioritetas – įdedant kuo mažiau pastangų pasiekti reikiamą rezultatą.”

Man, įpratusiam darže padirbėti, toks komentaras pasirodė įtartinas. Nors ir neatrodo jis nelogiškas, tačiau mintis, kad galima kažką išauginti tiesiog pievoje ir be priežiūros, buvo neįtikėtina. Žinoma, ne taip sunku patikrinti, ar tai – tiesa. Šį eksperimentą pabandžiau savo sode.

Pavasarį mano sodas buvo stipriai patvinęs. Gegužės pirmąją savaitę vanduo dar laikėsi. Kai tik atsirado galimybė įžengti į pievą, kurioje nieko neauginu, pasėjau pupas. Geru metru aplink jas nebebuvo šienaujama.

Svarbu paminėti ir tai, kad sėjau ne vienos rūšies sėklas. Be tų, kurias įsigijau parduotuvėje, turėjau pirktų iš daržininko: jis su kolegomis dalinasi pupų sėkla, atkeliavusia dar iš jo močiutės laikų.

Mūsų krašto augalai yra puikiai prisitaikę prie klimato ir kitų veiksnių, jų sėklos daigios.
Tai parodė ir mano eksperimentas: nors sėjau kelių rūšių pupas, bet geriausiai augo lietuviška rūšis.

Tiesa, mano eksperimentas ne itin nusisekė: pupos puikiai augo ir gausiai žydėjo, tačiau jas užpuolė amaras, nugadinęs didelę dalį derliaus. Tas pats kenkėjas puolė ir darže augusias pupas, prižiūrimas tradiciniu būdu. Ir pievoje, ir darže derlius buvo panašus.

Įvertinus tai, kad pievoje užauginti derlių beveik nebuvo dedama pastangų, įdėto darbo ir derliaus santykis buvo geresnis pievoje.

Po šio eksperimento ėmiau dar labiau domėtis, gamtine žemdirbyste: kaip gamta susitvarko, kad jos prieglobstyje tarpstantiems augalams nieko netrūktų.

Mintis, kad galima išvengti daugelio augalų priežiūros ir šiuos rūpesčius patikėti gamtai, – labai viliojanti. Juk be žmogaus įsikišimo ošia didžiausi miškai.

Kitas svarbus dalykas, kurį supratau augindamas pupas, – eksperimentuoti labai smagu! Supranti atradęs tai, ko anksčiau nežinojai. Jauti, kaip judi į priekį, tobulėji. Juk viskas prasideda nuo mažų dalykų.

Paulius Briedis

Autoriaus nuotr.

Komentarai 2 komentarai

  1. regia parašė:

    Man patinka pupos,ypač virtos su druska.

  2. Laura parašė:

    As isbandziau ivairias pupu seklu veisles, taciau vis neisaugindavau ju. Si pavasary bandysiu sodinti seklas anksciau, kad spetu praaugti zole. Gal vis gi visos bandytos seklos buvo tinkamos, o sejimo budas – ne.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *