Rakto istorijoje – Kupiškio kūno kultūros ir sporto centro negeros nuotaikos

Netruko pastebėti labai patrauklų entuziazmą

Tokių visapusiškai darbščių kolektyvų kaip Kupiškio rajono Kūno kultūros ir sporto centras (KKSC) verta palinkėti visam rajonui. 2013 m. šiai įstaigai pradėjo vadovauti Laimutė Šližauskienė, ir visuomenė netruko pastebėti labai patrauklų entuziazmą: įsigyta nemažai inventoriaus, užgimė irklavimo sportas, Lietuvos irklavimo federacija Kupiškio mariose ėmė organizuoti ilgo nuotolio irklavimo regatos vieną etapų, ir šis sporto renginys kasmet vyksta nuo 2014-ųjų. Prie regatos ėmė šlietis Lietuvos universitetų studentų irklavimo čempionatas – Kupiškis vis labiau tampa žinomas kaip irkluotojų miestas.

Sušnekta ir apie sporto bazės prie marių statybas. Nors sumanymas pristabdytas, bet puikios Kupiškio marios, idealios irkluotojams treniruotis ir varžytis, išlieka: tikėtina, kad užtvankų ardymo idėja Kupiškio nepalies – nemiršta ir irkluotojų bazės idėja.

Vienas iš labai svarbių L. Šližauskienės įgyvendintų sumanymų – geriausių rajono sportininkų rinkimai, jų apdovanojimai. Rinkimų, tiesa atsisakyta: pirmas nepavykęs internetinis balsavimas nebebuvo tobulinamas – geriausiųjų sąrašą imta sudaryti kitokia nusistatyta tvarka. Tačiau patys apdovanojimai tapo miesto švente, jaukiu ir iškiliu sportininkų, trenerių bei sporto entuziastų pagerbimo renginiu. Tarp apdovanotųjų – krepšininkai, imtynininkai, šaškininkai, lengvosios atletikos sportininkai, irkluotojai…

 

Kažkas labai neigiamo

Ir vis dėlto kažkas labai neigiamo susiformavo Centre: darbo santykius aiškintasi teisme, nesėkmingai skųstas jo sprendimas; Kupiškyje surengtas Sporto departamento ir profsąjungos lyderių susitikimas su KKSC darbuotojais bei vadovais, Savivaldybės atstovais; pokalbiai įrašomi į diktofoną…

Kaip sakė vienas rajono sporto atstovų, įtampos centre neliktų, jei treneriais dirbtų pastaraisiais metais mokslus baigę specialistai: jie yra išmokyti tvarkyti veiklos dokumentaciją, todėl darbo planavimas ir ataskaitų parengimas jiems sunkumų nesudarytų. Pirmus nesutarimus ir sukėlė netvarkingi popieriai. Direktorė to netoleravo, o jos pastangos įvesti tam tikrą sistemą kai kuriuos Centro darbuotojus paskatino įkurti profsąjungą: taip buvo suformuotas ir konfliktų sprendėjas, ir nuolatinis konfliktas – abi pusės įgavo tam tikrą ir beveik tolygų statusą reikalauti. Imta akylai stebėti trenerių darbo laiką, o profsąjungos nariai rajono Tarybos opozicijai pradėjo rinkti kai kuriuos duomenis; ir pasakymai, ir nutylėjimai tapo įžeidūs, verti pasiaiškinimų, kupini nenoro aiškintis.

 

Merginos rakto negavo

Ne spaudai Centro darbuotojai pasakoja daug, o viešumos jie kol kas nenori.

– Bet dėl vaikų netylėsiu, – temainfo.lt sakė KKSC lengvosios atletikos mokytoja Inga Zabulienė, KKSC profsąjungos lyderė.

Istorija lyg ir paprasta: praėjusį penktadienį dvi buvusios KKSC auklėtinės, dabar – Šiaulių sporto gimnazijos lengvaatletės, ruošiasi liepos 27–28 dienomis Palangoje vyksiančiam Lietuvos čempionatui. Praėjusį penktadienį abi buvo Kupiškyje. Šiaulietės trenerės paragintos merginos susiplanavo treniruotę. Geriausia treniruotis „gimtame” KKSC stadione. Prireikė barjerų.

Direktorės L. Šližauskienės sportininkės paprašė rakto nuo kabineto, kuriame laikomas inventorius. Negavo: penktadienis – sutrumpinta darbo diena; direktorės darbo laikas tądien baigėsi 14.30 val.

 

Santarvės kol kas, matyt, nebus…

Anot direktorės, KKSC administracijos darbuotojai dirba po puse etato. Šiuo metu jie atostogauja, nes atostogauja visi septyni treneriai. I. Zabulienė – irgi. Centre buvo tik direktorė. Raktas tėra vienas: atiduoti jį ir paskui ieškoti, pas ką šis atsidūręs, – situacija, kokios direktorė nebenori, buvusi ne kartą.

– Išėjau paskutinė, todėl saugos tarnybai turėjau priduoti pastatą. Kaip šioje situacijoje turėjau pasielgti? Palikti nepriduotą, neužrakintą? Be to, šios sportininkės nebėra mūsų centro auklėtinės. Ateis kiekvienas iš gatvės, sakys: „Duokit raktą!” Bet juk tai įstaigos inventorius, – kalbėjo direktorė.

– Esu atostogose, buvau išvykusi, bet, manau, jei žmoniškai, direktorė turėjo duoti raktą sportininkėms, garsinančioms Kupiškį, o gal net pasilikti su jomis iki treniruotės pabaigos, – taip mano KKSC mokytoja I. Zabulienė.

Direktorė irgi pavartojo posakį „jei žmoniškai”.

– Rodos, neklystu, viena mergaičių – Ingos Zabulienės dukra. Gal reikėjo taip suderinti treniruotės laiką, kad ir trenerė mama būtų su sportininkėmis? Jei žmoniškai, I. Zabulienė galėjo bent paskambinti, – sakė ji.

 

Mokytoja – reitingų viršūnėje

Pagal auklėtinių pasiektus rezultatus I. Zabulienė – šalies lengvaatlečių trenerių reitingo viršūnėje. Šiandienos kontekste savo atsidavimu darbui kartais ji atrodo net naivoka, o rezultatai vėl ir vėl džiugina visuomenę, I. Zabulienės atrasti ir išugdyti talentai kelia visų kupiškėnų savivertę.

Aukštaitijos ir šalies varžybose laurus skina trenerės auklėtiniai Ema Bružaitė, Olimpija Zabulytė, Marija Statkonytė, Dominykas Murnikovas, Žanas Zabulis, Alanas Šablickas, Gerda Kirkytė, Austėja Mikalauskaitė…

Kai gegužės 24 d. mokytoja I. Zabulienė su savo auklėtinėmis, pasipuošusiomis aukso medaliais, o viena pelniusi net dvi taures, grįžo iš Jaunučių ir vaikų lengvosios atletikos varžybų „Aukštaitijos taurė 2018“, ji štai ką pasakė:

– Žinot, kam pirmiausia apie šiuos laimėjimus norėčiau pasidžiaugti?

– Kam? – sudomino mokytoja.

– Direktorei, – atsakė ji ir net pravirko.

 

Visi atostogauja…

I. Zabulienės mano, kad direktorė gali ir nebūti darbe: ji – vadovas, jai rūpesčių – tiek ir tiek. Bet juk septyniems treneriams yra dar du pavaduotojai ir du sporto administratoriai.

– Mūsų, trenerių, skaičiuojama kiekviena minutė. Tuomet kodėl centras užsidaro tada, kai išeina direktorė? Aš skambinau Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojui Vytautui Knizikevičiui. Jis patvirtino, kad visos rajono biudžetinės įstaigos penktadienį privalo dirbti iki 15.45 val. O ši įstaiga tuščia jau nuo pusės trijų. Visi atostogauja… Gal nesutvarkyti grafikai? Gal kai kam nuolaidžiaujama? – kalbėjo I. Zabulienė.

 

Rakto negautų ir irkluotojai

– Ar nuo irklinės būtumėte davusi raktą, jei jo būtų paprašę irkluotojai? – teiravomės direktorės.

– Ne. Man svarbu ir vaikų saugumas: pervargs, perkais, apsivers… Kažkas gali nutikti ir treniruojantis stadione: didžiulis karštis, o šuoliai per barjerus gali būti ir nesėkmingi… Kas liktų kaltas, jei kuri nors sportininkė nugriūtų ir susižeistų? – teiravosi direktorė.

Ką atsakyti į tokį klausimą? Žinoma, – ne gimnazija.

Merginos negalėjo treniruotis be priežiūros, bet šiandien jos labai pesimistiškai atsiliepia ir apie Centrą, ir apie Kupiškį: savam mieste paauglės nesulaukė dėmesio prieš respublikines varžybas. Derėtų, žinoma, pridurti: teisėtai nesulaukė. Bet, jei žmoniškai, dėl to Kupiškis joms mielesnis netaps.

 

Rita Briedienė