Ričardas Urbanavičius: „Anykščius pasirinkau pabodus blaškytis po pasaulį“

Jau būdamas netoli pašnekovo namų, pamačiau vyrą, bėgantį tilteliu ir neriantį į ledinį Šventosios upės vandenį. Tai buvo Ričardas. Netrukus jis ramiai išlipo iš vandens, užsimetė chalatą ir nuėjo namų link. Pasivijau jį įkandin, paklausiau, ar galėčiau sutrukdyti, noriu pakalbinti. Jis sako: „Viskas tvarkoje. Tik pradžioje turiu persirengti.“ Grįžęs pasivadino mane prisėsti kieme, prie laužavietės, įpylė puodelį savo gamintos giros, ir mes pradėjome pokalbį.

– Trumpai papasakok apie save…
– Pradėti nuo pačių pradžių?

– Nuo ten, kur Tau norisi.
– Mano vardas Ričardas Urbanavičius. Gimiau Panevėžy. Gyvenau daugiabutyje, penktame aukšte.

– Labai iš toli pradėjai…
– Būk kantrus, tai labai svarbu. Jau ankstyvoje jaunystėje negalėjau suprasti rūkstančių kaminų, besimėtančių šiukšlių, monotoniško judėjimo automobiliais prasmės. Man tai atrodė baisu. Išvykos į gamtą, pasivažinėjimai dviračiu, vakarojimas prie ugnies, nakvynės gryname ore iš penkto aukšto padėjo nusileisti arčiau žemės, ten rasdavau ramybę.

– Ar atsimeni pirmas veiklas, į kurias įsitraukei dar būdamas paaugliu?
– Vienas ankstyvųjų renginių, kuriame teko burtis, – „Kritinė masė“. Tai visame pasaulyje paplitęs judėjimas: kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį sutartoje vietoje susirenka grupė žmonių ir mina dviračiais miesto gatvėmis. Tai buvo tylų, neteršiantį gyvenimo būdą mėgstančių jaunuolių pasipriešinimas lekiančiam ir burzgiančiam miestui. 

– Kaip susitardavote, kur pradėsite važiuoti?
– Gerai nepamenu. Tais laikais internetinės sklaidos nebuvo.  Žinia keliavo iš lūpų į lūpas – penktą valandą būti ten ir ten. Kai dviratininkų susirinkdavo didelė „masė“, natūraliai gatvėje tvenkdavosi šiokios tokios spūstys – taip erzindavome nuolat skubančius panevėžiečius.

– Mėgsti dviratį?
– Labai. Tai patogi, neteršianti, pakankamai greita transporto priemonė. Susidedi dalykus, kurių būtinai reikia tiek, kiek pats paveži. Važiuoji, kur nori, sustoji bet kur, stebi gamtą, kalbiesi su žmonėmis, keliaujančiais kartu. Jei užsuki į sodybą automobiliu, dažniausiai tavęs prisibijo, bet jei užsuki dviračiu, žmonės supranta, kad nieko iš jų neišveši, o neretai dar ir apdovanoja – pavaišina vandeniu ar gamtos gėrybėmis, įdomiais pasakojimais. Kuo toliau nuo didelio kelio, tuo žmonės nuoširdesni ir laisvesni.

– Daug teko keliauti?
– Panašiu laiku, kai dalyvaudavau „Kritinėje masėje“, mano bendraminčių tarpe ėmė sklisti „Ekotopijos“ žinia apie Europos jaunimo organizacijų rengiama stovyklą. Ji prasidėdavo nuo 1 000 km žygio dviračiu, kurio galutinis tikslas – atvykti į sutartą renginio vietą. Kiekvienais metais stovykla vykdavo vis kitoje šalyje. „Ekotopija“ trukdavo visą mėnesį: klausydavomės paskaitų ekologine tematika, susipažindavome su vegetarine mityba, gilindavomės į save bei tarpusavio santykius. Stovyklai baigiantis sunaikinama viskas, kas jos metu buvo įrengta ar pastatyta, vietą paliekant tokią, kokią radom.
Atsimenu, pirma stovykla, kurioje dalyvavau, buvo Estijos šiaurėje. Tais pilkais tarybiniais laikais didelį įspūdį mums, vaikams, paliko dviračiai, nepanašūs į mums įprastus „Desniukus“ ir „Ereliukus“. Jau tada supratau, kad žmonės čia renkasi kitokie: gražiai mąstantys, draugiški, paprastesni už Panevėžio daugiabučių gyventojus.
Kokiais 2007 metais „Ekotopijos“ žygį buvo nuspręsta pradėti Šiauliuose, prie dviračių muziejaus. Teko prisidėti prie maršruto parinkimo, reikėjo rasti mažiausiai važiuojamus kelius. Tuo tikslu su draugais išmaišėme dviračiais visą Lietuvą.  
Žygį vedžiau pro Anykščius. Atriedėjęs iš vidurio Lietuvos lygumų ir pravažiavęs pro Šventosios tiltą, visada jausdavau pasikeitimą, atrodo panorama lyg persijungia.
Už tilto stabtelėjome, sumanėme nusimaudyti toje vietoje, kur šiuo metu antelės lesinamos prekybos centrų batonais. Visiškai Anykščių centras, o butelių kiek!.. Surinkome krūvą tiesiog besimaudydami. Tiesa, tada miestas nesiekė kurorto statuso, be žodžių ar skatinimų nešėm šiukšles ir dėjom į krūvą.
Turbūt ne veltui ten pirmą kartą teko susidurti su sena indėniška tradicija, vadinama pokalbis su lazda. Tai vienintelė man suvokiama, tikra politikos forma, kuri padeda išspręsti bet kokius klausimus. Susėdame visi į ratą, aplinkui siunčiama lazda, kas ją paima, kalba, o kiti klauso. Pokalbis baigiasi, kai visi išsisako.


– Tada supratai, jog nori gyventi Anykščiuose?

– Tai nutiko vėliau. Anykščius pasirinkau pabodus blaškytis po pasaulį. Tačiau nuostabu, kad apsigyvenau nelabai toli tos vietos, kur prieš daug metų įvyko šis bendruomeniškas pašnekesys ant Šventosios kranto.
To paties rato metu kažkas papasakojo apie „Rainbow Gathering“, arba lietuviškai „Vaivorykštės sambūrį“. Tai į „Ecotopijos“ stovyklas panašus renginys, vykstantis visą mėnesį ir nuolat keičiantis lokaciją, tik sutraukiantis daugiau ir dar spalvingesnių žmonių, kurie gyvena ekologinėmis, gamtą tausojančiomis idėjomis ir nori jungtis į ratą, bendrauti, keistis žiniomis, sumanymais.
Nemažai laiko praleidau keliaudamas po pasaulį iš vieno sambūrio į kitą. Vykdavo pasauliniai, europiniai, ir vietiniai susitikimai, kurie skyrėsi savo dydžiu ir žmonių įvairove. Nors nuolat juose sutikdavau naujus žmones, bet visada jausdavausi lyg šeimoje. Tai bendruomenė, išsibarsčiusi visame pasaulyje, sujungta tvaraus, neteršiančio, nežudančio gyvenimo principais. „Vaivorykštės“ susitikimuose žmonės dažnai kalbėjosi ne žodžiais, o dainomis, muzika, šokiais.
Įsivaizduok, europiniuose sambūriuose būdavo tūkstančiai žmonių, kurie gali vienu metu sustoti į ratą ir susikibti rankomis. Šiose žmonių grandinėse jausdavausi esantis tikros bendruomenės dalis.
Po poros metų, 2009-aisiais, įvyko pirma „Vaivorykštė“ Lietuvoje.

Ričardas Urbanavičius (kairėje)


– Turbūt, teko daug paplušėti organizuojant šį lietuvišką renginį? Ko reikia, kad toks bendruomeniškas susitikimas įvyktų?

– Pradžioje reikia žmogaus, kuris užkurtų ugnį. „Vaivorykštės“ ašis yra laužavietė. Jei užkūrę ugnį sugebame išsaugoti ją visą mėnesį, vadinasi, renginys pavykęs. Jei saugoti dieną, naktį, pučiant vėjams, šutinant karščiams susiburia grupelė žmonių, vadinasi jiems smagu būti kartu.
Kai bendruomenėje visi yra savanoriai, nekyla jokių priekaištų, kad to ar kito nepadarei. Vienas iš „Vaivorykštės“ tikslų – jei matai, kas yra nepadaryta, tai žinok, kad tavo darbas tai atlikti. Kaip sugyventi kartu, klausimų nebekyla.


– Kaip atvykai į Anykščius gyventi?

– Man be galo artimas ir klajokliškas gyvenimas, kada neturi griežto prisirišimo prie vienos vietos. Aš savo namą ant Šventosios kranto vadinu kūrybinėmis dirbtuvėmis. Daug idėjų čia gimsta. Labai svarbi man veikla yra tipio medžiagos siuvimas.


– Tipis – indėniška palapinė. Kaip jos statyba tapo vienu tavo amatų?

– Kaip jau pastebėjai, man patinka gyvenimas su ugnimi – taip žmonės gyveno tūkstančius metų. Laužavietė – tarsi namų židinys, motinos įsčios, šventykla, kur prasideda gyvenimas. Tolstant nuo jos tampa vis tamsiau ir šalčiau.
Buvimas palapinėje prie ugnies patogesnis: nelyja ant galvos, nepučia vėjas, nepusto sniegas.
Be to, tai prie vietos nepririšanti konstrukcija, ją galima pasistatyti neturint nuosavybės, dėl kurios dabar tarnauja tiek daug žmonių, kurie nieko negali, kol neturi kažko, kas jiems priklausytų.
Konstrukciškai buvo keletas etapų. Tačiau forma parodė, kad turint tik audinio skiautę ir keletą pagalių pastatyti statiniui, geriausiai lietų bei vėją atlaiko tipis. Pradžioje statydavau žemesnį, sibirietišką variantą, „čiumo“ prototipą, tačiau jis man patiko mažiau.

– Dažnai Anykščiuose prie tipio teko burti bendruomenes?

– Prieš kelerius metus „Naujų vėjų“ bendruomenė nusprendė mieste pasistatyti tipį, kurį jiems pasiuvau ir padėjau jį įrengti paupiu keliaujant Dainuvos slėnio link, šalia privačios stovyklavietės.
Vėliau Tilto gatvės pabaigoje mes buvome įkūrę stovyklavietę su visais patogumais.
Pragyvenus tipyje savaitę, pradedi galvoti, kaip nusiprausti. Tada įsikuria indėniška pirtelė, mūsuose labiau vadinta sibirietiška. Ji daroma sulenkus lankus iš lazdyno karčių ir juos užklojus plėvele. Į vidų nešami lauže įkaitinti akmenys. Žmonės kaitinasi.

– Kas lankydavosi tipyje, kas žmones būrė būti kartu?

– Tipis nuo namų skiriasi tuo, kad jo durys neužsirakina, nėra prasmės dėti spynos ant medžiaginių durų. Užeidavo tie, kurie jausdavo, jog turi teisę užeiti arba tie, kurie išdrįsdavo susitikti, kažko ieškodavo.
Smagi buvo iniciatyva, tačiau baigėsi paprastai: ėjo kažkas naktį pro šalį ir supjaustė medžiagą. Ryčka sumetė viską į konteinerį ir tipį iškraustė giliau į mišką.

– Kokia dar kūrybine veikla užsiimi šiose dirbtuvėse, prie kurių šnekamės?

– Matai, kabo raudonas gelbėjimosi ratas prie Šventosios kranto su užrašu „Pabusk“. „Vaivorykštės“ festivaly gimė noras – į sąmoningų žmonių ratą pritraukti pakeleivių iš kitų ratų. Ne per prievartą, o pavyzdį – dalyvaujame renginiuose, statome tipius, rengiame pirteles, gaminame vegetarišką maistą. Kaziuko mugėje buvome įkūrę „Pabusk“ kaimą: Vilniaus centre darėme kiemelį kur kiekvienas galėjo dalintis savo kūryba.
Galiausiai viskas išsirituliojo į „Pabusk“ uostą – čia, ant upės kranto, kur laukiame nuo banguoto gyvenimo pavargusių laivų. Pasakojame žmonėms, kaip tikrą girą užraugti, senovinę juodą duoną išsikepti, gyventi be šiukšlių ir atliekų, gamtiškai sodininkauti.

– Daug valčių prie tavo namų prisišvartuoja? Turiu galvoje ne perkeltine prasme. Ką gali papasakoti apie Šventosios upes vandenį ir keliavimą juo?

– Net neverta aiškinti šių dalykų, reikia ateiti ir išsimaudyti.

– Dažnai matau tave irstantis valtele. Ką tu čia randi?

– Man tai – atsipalaidavimo forma. Po 20 min. irklavimo upe ateina atsakymai į klausimus, ramybė, poilsis.
Taip pat tyrinėju gamtą, su paukščiais pažindinuosi. Kadangi prekybos centruose dažnai nesilankau, upė supažindina su dabartinėmis gėrimų madomis arba žvejų naudojamų kukurūzų firmomis. Tiesa, džiaugiuosi, kad atsirado taros supirkimo aparatai, butelių sumažėjo, bet nesuprantu, kodėl stiklo tara vis dar ne visa superkama. Didelė upės šiukšlių dalis – stiklinės alkoholinių gėrimų „bonkos“, kurias legaliai nusiperkama parduotuvėje, nelegaliai viešoje vietoje, ant upės kranto, išgerti ir švystelėti per petį. Gerai, jei į akmenis nepataikai ir sudaužyti nepavyksta.
Mokesčių mokėti nemėgstu, nesijaučiu skolingas valdžiai. Anykščių bendruomenei, atsiskaitau, surinkdamas tuos butelius iš upės.

– Ar šiuo metu kažką organizuojate, kuriate planus?

– Dabar negalima. Žmonėms uždrausta burtis, bendrauti. Nebent patyliukais, iš lūpų į lūpas, kaip pilkais sovietiniais laikais.

– Ką gi. Dėkui už pasakojimą. Pokalbyje greitai bėga laikas…

– Kaip tik norėjau valtele pasiplaukioti. Kur gyveni? Galiu pametėti arčiau namų.

– Netoli siauruko pervažos.

– Puiku. Išleisiu tave prie geležinkelio tilto.


Kalbėjosi Paulius Briedis