Rokiškėnų konferencinė diskusija: daugiau bendrausi, daugiau žinosi

Energija neblėsta

– Konferencijos-diskusijos pasiūlyta tema „Verslas regione po 2020 metų” man labai nepatiko – provincijos ateitis… Bet, pagalvojus, Rokiškis – didžiulė didžiulė galimybė. Vietoj Vilniaus padarykim Rokiškį Lietuvos centru ir pamatysim, ką mes turim. Čia pat Ryga, jūra, iki didmiesčių – apie 150 km, 200 km spinduliu – 2,5 mln. žmonių. Tai didžiuliai resursai, jei mąstysime ne tik savo rajono, bet tarptautiniu mastu, – Rokiškio rajono savivaldybės surengtoje verslo konferencijoje kalbėjo Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai” prezidentas Algis Narutis.

Daugiau nei prieš ketverius metus šio žmogaus energija imta telkti Rokiškio valdžios ir verslo iniciatyvas, ir ši energija dar neblėsta.

Kaip anuomet, 2013-ųjų rugpjūtį, taip ir šįkart, konferencijoje dalyvavo Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. Jo manymu, kuo mes daugiau bendrausime, kuo daugiau kalbėsime apie pokyčius, kurie mūsų laukia, tuo mes darysimės labiau žinantys ir labiau klausiantys.

 

Iniciatyvos – jaunimui

Valdžios ir asmeninės iniciatyvos persipina ir viena kitą veikia. Anuometinėje, pirmoje konferencijoje dalyvavo stipriausi Rokiškio verslininkai, o šįkart iniciatyvos atiduotos jaunimui. Pirmoje Kultūros centro Mažosios teatro salės eilėje susėdo konferencijos pranešėjai, rajono meras Antanas Vagonis, VVG pirmininkė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė, VšĮ „Versli Lietuva“ atstovė Rokiškio rajonui Ina Smalinskienė, Tarybos narys Algis Čepulis, Rokiškio verslo klubo administratorė Nataša Aleksiejeva, Rokiškio lyderių klubo „Apvalus stalas” koordinatorė Birutė Bagdonienė bei kiti, o visas kitas eiles užėmė abiejų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos – Romuvos ir Senųjų rūmų – padalinių gimnazistai, miesto jaunimas.

– Aš esu sužavėtas, kad jaunoji karta yra kitokia. Ji drąsesnė, pilietiškesnė. Jauni galvoja apie socialinę atsakomybę. Jie galvoja kitaip negu mes, – kalbėjo R. Dargis, tarsi charakterizuodamas dažnam jaunam rokiškėnui, ko gero, asmeniškai pažįstamą, prieš kelerius metus Rokiškyje mokyklą baigusią konferencijos lektorę Moniką Stankevičiūtę, dabar – Juknienę, NVO Avilio programos vadovę, Socialinio verslo skatinimo programos bendraįkūrėją.

 

Niekas niekada tiek neturėjo

„Socialinis verslas ir jo galimybės“ – tokia tema pranešimą skaitė jauna lektorė.

– Niekada nemačiau savęs versle, – sakė M. Juknienė, papasakojusi auditorijai įdomių dalykų apie daugeliui dar nepažįstamą socialinį verslą.

Pradėjusi studijuoti Monika atrado socialinio verslo sąvoką, labai jai prilipusią ir padėjusią suprasti, kad tai yra tai, ką ji nori daryti. M. Juknienė jau penkerius metus dirba su tais, kurie teikia pagalbą naujoms iniciatyvoms, turinčioms potencijos virsti tvariais socialiniais verslais.

– Mes labai daug kalbam apie technologijas. Ir iš tikrųjų, kai įsigyveni į tą savo socialinį burbulą – be to, labai mėgstu nueiti į socialinių tinklų vakarėlius, kur susirenka „kieta chebra” ir kalbasi apie diegiamas inovacijas, – supranti: aš turiu tiek daug, apie ką vaikystėje nė negalėjau pasvajoti. Aš turiu savo „Mat” kompiuterį, „Apple” telefoną, kurie prie manęs yra visai prilipę ir tapę tarsi kūno ištęstys, ir jau nebeįsivaizduoji savo gyvenimo be jų. Ir, manau, kad esame labai pažangūs: visuomenėje, kurioje gyvename, niekada niekas neturėjo tiek galimybių, kiek turime mes – gali sukurti savo verslą per vieną valandą, – pasakojo lektorė apie paprastumą galimybių, leidžiančių sau įgalinti kitus, jau seniai veikiančius ar naujus verslus.

M. Juknienė pasakojo apie vieną didžiausią pasaulio taksi įmonę, neturinčią nė vieno automobilio, apie viešbučių tinklą, neturintį nė vieno kambario, nė vienos lovos – tai vis žmonių iniciatyvas ir galimybes apjungiantys verslai.

 

Kada atsiranda socialinis verslas?

LPK prezidentas Robertas Dargis (kairėje), lektoriai Monika Juknienė ir Algis Narutis

Lietuviai didžiuojasi sparčiausiu internetu, pigiu mobiliu ryšiu, žiauriai kietais lazeriais. Bet čia pat pranešėja klausė: ar dėl to žmogus gyvena geriau, ar mažėja socialinė atskirtis?

– Lietuva yra antra šalis Europos Sąjungoje pagal investicijas į socialinę sritį. Tai reiškia, kad mes skiriame labai daug pinigų, kad žmonės gyventų gerai, būtų laimingi. Tačiau kas penktas gyventojas gyvena žemiau skurdo ribos – pagal šį rodiklį mes esame ketvirti nuo galo, šiaip jau panašu, kad netgi treti. Investicija nepasiteisinta. Papildomi rodikliai: kas dešimtas lietuvis turi įsiskolinimų, esame pirmaujantys pagal savižudybių rodiklius, – kalbėjo pranešėja ir teigė, kad valstybė neturi efektyvių mechanizmų, kaip padėti išeiti iš skurdo rato. Čia ir atsiranda socialinis verslas.

Sistemos revoliucionieriai

Anot M. Juknienės, tai nėra socialinės įmonės. Socialinis verslas yra siekis įvardinti labai konkrečią problemą, kurią norima išspręsti, ir daryti tai finansiškai tvariai: skolinamasi verslo modelius ir jų pagalba problemos sprendimas talpinamas į tvarius rėmus, atsisakant savanorystės ar projektinio finansavimo. Nuo kitų verslų socialinis verslas skiriasi tuo, kad visas gautas pelnas skiriamas suformuotai problemai spręsti.

Socialiniai verslininkai – sistemos revoliucionieriai. Tokio verslo koncepcija Lietuvoje pradėta formuoti 2012 m. M. Juknienė buvo prie šio proceso ištakų.

Socialinio verslo pavyzdžiais M. Juknienė vardino padėvėtų rūbų parduotuvių tinklą „Humana”, 2016-ųjų duomenimis, ketvirtą Lietuvoje viešą įstaigą pagal sumokamus mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai, sukūrusią daug normaliai apmokamų darbo vietų, gautą pelną nukreipiančią mokyklų statybai Afrikoje.

Kitas socialinio verslo pavyzdys – Liverpulio senų baldų restauratoriai, atnaujinantys senus baldus ir parduodantys juos pigiai: sukuriamos darbo vietos ilgalaikiams bedarbiams, padedama jiems atgauti arba įgyti socialinius įgūdžius.

Prisimintas ir Vilniaus Salotų baras, įdarbinantis bandančiuosius įveikti priklausomybės ligas bei asmenis iš įkalinimo įstaigų. Šio socialinio verslo sėkmė – apie 80 proc. – tiek žmonių įsitvirtina darbo rinkoje.

Žinomas ir socialinis projektas aukok.lt, įgavęs žmonių pasitikėjimą ir renkantis aukas gražiems projektams, per savo gyvavimą surinkęs aukų už 2 mln. eurų.

„Orūs namai” atliepia senatvės problemas. Vilniaus senoliai turi butus, kuriuos jiems sunku išlaikyti. Vilnietė Marija sukūrė keturbučio koncepciją – senų žmonių bendro gyvenimo namai. Jos įsigytose patalpose bus įrengti keturi maži butai su savo virtuvėlėmis, WC, miegamaisiais ir bendra erdve, kur visi socializuosis, bendraus. Organizacija nuomos senoliams priklausančius butus ir už gautus pinigus išlaikys keturbutį. Seneliui lieka visa pensija ir, žinoma, jo butas. Monika perteikė Marijos kvietimą – pirkti po plytą ir padėti įrengti pirmą keturbutį.

 

Žmonės yra svarbiausia

Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai” vadovas A. Narutis per savo žmogišką prizmę perteikė savo išgyvenimus apie tai, kas gi yra tas verslininkas, kokių žmogiškų savybių jis turi turėti, kokios klaidos jam būdingos, kokias jis ir pats yra padaręs…

Iš Rokiškio rajono Panemunio apylinkės Kurkliečių kaimo kilęs A. Narutis versle – nuo 1991 m., vadovaujamose pozicijose – nuo 1984 m.

Jo manymu, ne pinigai ir net ne idėjos yra svarbiausias verslo resursas, o žmonės.

– Žmonės gali labai pakelti tavo verslą, bet gali ir sugadinti jį. Aš tai supratau per savo karjerą. Todėl labai gaila, kad per pastaruosius devynerius metus Rokiškis prarado devynis tūkst. žmonių. Bet gal tai – naujos galimybės, – kalbėjo A. Narutis, daugeliui puikiai pažįstamas žmogus, tik nedaugelis žino, kiek gyvenimas jam atseikėjo patirties.

 

Versle niekas nieko neduos

Papasakojo pranešėjas ir apie tai, kaip nuosavo verslo idėjos nuvedė jį į Azijos šalį pirkti aliuminio. Sutartys pavyko, bet trūko pinigų. Vienam buvo leista grįžti į Lietuvą, pačiam A. Naručiui teko likti.

– Apgyvendino geram viešbutyje, bet dvi savaites negalėjau iškelti nė kojos. Draugas grįžo su pinigais: nuo to verslas ir „užsisuko”. Versle niekas nieko neduos, turi būti didžiulė vidinė motyvacija, kad nebijotum rizikuoti, net jei reiktų užstatyti savo būstą. Vertybes vienodai turi suprasti ir vadovai, ir darbuotojai, vienodai suvokti verslo ilgalaikės misijos svarbą – nepasiduoti smulkmeniškumams ir nereikalingoms emocijoms. Visa tai formuoja ir išsaugo gerą mikroklimatą, dėl kurio žmogus sutinka dirbti ir už mažesnį atlyginimą. Verslininkas neturėtų demonstruoti savo turto, gal net panašėti į „šiaučių”, kad neatkreiptų piktavalių dėmesio, kad neįklimptum į pavydžių žmonių apkalbų liūną. Verslininkas turi būti kuklus – tai ir socialinė atsakomybė, – dalinosi patirtimi A. Narutis, papasakojęs apie atveją, kai po sėkmingo sandorio įmonė įsigijo devynis naujutėlaičius „Volvo” ir sulaukė tulpinių dėmesio.

Ir apie šimtaprocentinį garbės žodį kalbėjo verslininkas.

 

Iš Žiobiškio valdomas Vilnius

Verslininkas A. Narutis prie mikrofono pakvietė UAB „Lexita” vadovą Renatą Ulevičių.

Renatas Ulevičius

– Šis žmogus mano įmonėje „Amanda” diegė verslo valdymo sistemą. Metus dirbome kartu, ir staiga sužinau, kad jis gyvena Žiobiškyje – pasakojo A. Narutis.

R. Ulevičius konferencijos dalyviams papasakojo apie informacinių technologijų verslą: 90 proc. pajamų – programavimo paslaugos. Šalia jų –  kliento aptarnavimas, dalyvavimas konkursuose, klientų suportas – palaikymas

„Lexitos” veiklos geografija – Vilnius ir Rokiškis. Bendrovėje dirba keturi žmonės: projektų vadovas R. Ulevičius, asistentė, programuotojas ir pardavimų vadybininkas.

Rokiškis sukuria apie pusę visų įmonės užsakymų vertės, „Lexita” – „Microsoft“ partneriai, dirbama įvairiomis technologijomis, klientai – jau minėta bendrovė „Amanda”, Ryšių reguliavimo tarnyba, Vilniaus operos ir baleto teatras, Filharmonija, Jaunimo teatras, advokatų kontorą „Jurex” ir kt.

– Ir visus juos aptarnauja vaikinas iš Žiobiškio! – pasisakančiųjų laiką sustabdė konferenciją moderavęs rajono meras A. Vagonis.

 

Rita Briedienė

Autorės nuotraukos