Iš Rokiškio kilusi, šiuo metu Vilniuje studijuojanti Julija Trumpickaitė ir pati ieško gražiausių Lietuvos vietų, ir kitus ragina jas atrasti. Tai daryti ji siūlo… besisupant. Įvairiuose Lietuvos gamtos kampeliuose Julija kabina savo pagamintas sūpynes. Šios tarsi kviečia sutoti, įsitaisyti jose, o įsisupus aplinka matosi dar plačiau. Sūpynių nuotraukas bei vietų, kuriose jos paliekamos, koordinates mergina talpina instagrame; profilis taip ir vadinasi – @besisupant. Apie šią idėją Julija sutiko papasakoti temainfo.lt skaitytojams.
– Kas įkvėpė tokią idėją?
– Idėja kilo antro karantino metu, kai jau atrodė, kad visi artimiausi pažintiniai takai išvaikščioti ir vietos aplankytos. Užsidarius visoms pramogų ir kultūros erdvėms man, kaip, turbūt, ir daugeliui, didžiausia pramoga tapo pasivaikščiojimai lauke, naujų vietų paieška. Visada mėgau būti gamtoje, smagu atrasti visai negirdėtas vietas, kurios, pasirodo, ne ką prastesnės nei patys populiariausi lankytini objektai. Juk Lietuvoje yra tiek daug, ką galima pamatyti: nuo išnykusių kaimų su likusiomis tik keliomis senomis pušimis, iki upių skardžių, kurių link veda vienas vos pramintas takelis. Noriu ir su kitais pasidalinti šia iniciatyva bei savo atrastomis vietomis. Kai žinai, kad jose rasi ne tik plyną lauką, atsiranda paskata nuvažiuoti ir pamatyti.
– O kodėl tose vietose nusprendėte palikti būtent sūpynes?
– Man visada atrodė, kad sūpynės turi kažkokį magišką motyvą. Kai supiesi, visas pasaulis lieka tau po kojomis ir, man atrodo, kad būtent tas momentas yra tobula akimirka. O jei prieš akis iškyla gražiausi vaizdai, – dar tobuliau. Lietuvoje skirtingų savadarbių sūpynių galima rasti pačiose įvairiose vietose: nuo Olando kepurės skardžio Klaipėdoje iki dar visai neseniai nukabintų sūpynių Rokiškio rajono Salų dvaro parke. Ir aš tikiu: kai pamatai sūpynes vietose, kur labiausiai nesitiki, negali tiesiog praeiti pro šalį – nenori praleisti jausmo, kai besisupant pasaulis lieka po kojomis.
– Kada ir kur pakabinote pirmas sūpynes?
– Vieną savaitgalį, kai buvau grįžusi pas tėvelius namo, tėčio paprašiau, kad man pagamintų sūpynes. Statybinių prekių parduotuvėje nusipirkau virvės ir, susikrovusi viską į mašinos bagažinę, išvažiavau į Vilnių, kur šiuo metu mokausi ir dirbu. Tada atėjo savaitgalis ir vėl reikėjo sugalvoti sau naujos veiklos. Išvažiavom prie Neries, į tą vietą, kur lankėmės vasarą. Pakabinom sūpynes sau, o besisupant gimė idėja jas čia palikti.
– Apibūdinkite savo kabinamas sūpuokles.
– Visos jos yra labai paprastos: lentelė ir vyta džiuto virvė. Jokių išmatavimų dažniausiai nežiūriu, priklauso nuo to, kokio platumo lentų galima rasti pas tėtį garaže. Nieko labai įmantraus ar sudėtingo. Ant pirmų sūpynių sėdynės apačios popieriui skirtu markeriu užrašiau @besisupant. Tai tapo lyg būtinas užrašas ir kitoms sūpynėms. Paskutiniu metu markerį pakeičiau į baltus nenuplaunamus dažus. Dabar visų sūpynių apatinė dalis pažymėta baltu dideliu užrašu.
– Sūpynes turbūt pasiruošiate iš anksto?
– Savo tėtį linksmai galėčiau pavadinti iniciatyvos „patreonu“. Rokiškyje gyvename nuosavame name, tad mūsų garaže ar malkinėje galima rasti pačių įvairiausių lentų. Iš jų ir gimsta „besisupant“. Tėtis viską supjausto, išgręžia skyles, o man belieka tik pasirūpinti, kad sūpynės pasiektų galutinę stotelę.
– Kaip jas pakabinate? Ar tai darote viena?
– Visai neseniai draugas manęs paklausė, ar eidama kabinti sūpynių nešuosi kartu ir kopėčias. Trumpai galiu atsakyti: ne. Mano idėja yra ta, kad šis sūpynių kabinimas būtų dalis naujų atradimų, dar nematytų vietų pažinimas, todėl pasiimu tik svarbiausias priemones – sėdynę ir tiek virvės, kiek, manau, užteks. Svarbi dalis ieškant vietų – eiti ir ieškoti ne tik tinkamo medžio, bet pamatyti išskirtinius tos lokacijos kampelius. Sušilus orams važiavome kabinti sūpynių prie Neries. Radome vietą, šalia kurios yra traukinų tiltas. Tuo metu daugiau laiko praleidome laukdami, kada pravažiuos traukinys, nei kabinom sūpynes. Šioje veikloje man svarbiau pati kelionė, o sūpynės yra tik viena tos kelionės užduočių.
Visas sūpynes kabinau ne viena. Džiaugiuosi, kad mano draugai taip pat mėgsta buvimą gamtoje, tad, pakvietus važiuoti kartu, visada sutinka ir jau klausia: „Kur toliau važiuosim?“ O ir kabinti sūpynes ne vienai – tikrai smagiau!
– Kiek jau esate sūpuoklių pakabinusi ir kokiose vietose?
– Šiuo metu tikiuosi, kad vis dar tebekaba šešios sūpynės. Penkios jų yra Vilniuje arba Vilniaus rajone. Prasidėjus @besisupant, prasidėjo ir judėjimo ribojimai tarp savivaldybių, tad reikėjo suktis ten, kur šiuo metu gyvenu. Vienas sūpynes galima rasti ir Rokiškyje, prie ežero. Nuo @besisupant pradžios pakabinau ir daugiau sūpynių, tačiau esu gavusi kelias žinutes, kad žmonės nurodytose vietose jų neranda. Nuvažiavau patikrinti ir padariau prielaidą – kažkam jų reikėjo labiau. Kaskart tikiuosi, kad jų niekam neprireiks kuo ilgesnį laiką, ir jos kabės kuo ilgiau.
– Vadinasi, žmonės jau atranda Jūsų sūpynes?
– Instagrame palieku sūpynių koordinates. Jas nustatau tuo pačiu metu, kai kabiname sūpynes, tad atrasti vietą problemų neturėtų iškilti. Kartais žmonės jas atranda ir visiškai atsitiktinai. Pavyzdžiui, antrąsias sūpynes, net nežinodami, pakabinome netoli vienos iš 100 km tako aplink Vilnių atkarpos, tad einant maršrutu tikrai nesunku jas pastebėti. Kitų reikia šiek tiek paieškoti, tačiau gaunu vis daugiau žinučių: žmonės dalinasi, jog rado mano sūpynes.
– Ar turite tikslą, kiek dar jų norėtumėte pakabinti?
– Konkrečiai neturiu nusistačiusi kažkokių ribų ar tikslų. Iniciatyvą laikau savo hobiu ir nesiverčiu per galvą, kad būtinai per savaitę reikia pakabinti nors vienas sūpynes. Viskas priklauso nuo laiko, galimybių, o šiuo metu laukiu geresnio oro. Tikiuosi, kad vasarą dar labiau įsibėgėsiu ir sūpynių atsiras daugiau skirtinguose Lietuvos kapeliuose.
Kalbėjosi Emilija Briedytė
Julijos Trumpickaitės asmeninio archyvo nuotraukos