Rokiškietės Agnės Raščiūtės magistrinis darbas pateko į Švedijos Lundo universiteto knygą

Agnė Raščiūtė. Audriaus Stanio nuotr.

„Kai rašiau savo magistrinį, didžiausia baimė buvo ne tai, kad neparašysiu tokia turtinga kalba kaip angliakalbiai. Ne tai, kad nesuvaldysiu medžiagos, bet tai, kad niekam nebus įdomu lietuvių, laisvai samdomų žurnalistų, istorijos. Bullshit, Agne. Įdomu tiek, kad net išspausdino knygoje. Man geriausia tai, kad mano tyrimo dalyvių istorijos išgirstos ir įtrauktos į akademinį diskursą žurnalistikos tyrimuose!

P.S. Tai, žinoma, mano dovana Lietuvai šimtmečio proga”, – prieš kelias dienas savo „Facebook” paskyroje parašė iš Rokiškio kilusi žurnalistė Agnė Raščiūtė.

2015 m. Agnė baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą, o magistro studijas tęsė Švedijoje ir sėkmingai jas baigė 2017-aisiais. temainfo.lt skaitytojams ji pažįstama iš literatūrinių novelių „Filmas, kurio nėra IMDB sąraše”, „Nieko naujo”, „Kas būna, kai nebūna manęs” ir kt.

Su žurnaliste A. Raščiūte kalbėjome apie jos magistrinį darbą ir, žinoma, apie laisvai samdomą žurnalistą.

– Apibūdink knygą, į kurią pateko tavo magistrinis darbas?

– Tai yra antra Lundo universiteto, kuriame ir siekiau magistro laipsnio, išleista knyga. Ši vadinasi „Excellent MSc Dissertations 2017. Media and Communication Studies, Lund University”. Joje spausdinami geriausi ir išsiskiriantys universiteto studentų moksliniai darbai. 2017-ųjų knygoje didelis dėmesys skiriamas medijų įtakai visuomenei ir individui. Visi mes, septyni autoriai, savo moksliniuose darbuose vienokiu ar kitokiu būdu paliečiame medijų įtakos mūsų gyvenime temą. Labai įdomu skaityti visus darbus ir, matyt, nesvarbu, ką tiri: ar Lietuvos samdomų žurnalistų padėtį Lietuvoje, ar moterų Turkijoje kovą su seksualiniu priekabiavimu ir smurtu, ar migracijos temos formavimo žiniasklaidoje istoriją. Vienu ar kitu atveju palieti vieną, nekintantį aspektą –žmogaus bandymą prisitaikyti prie labai greitai kintančių socialiai priimamų vertybinių nuostatų. Tai daro įtaką beveik visiems mūsų gyvenimo aspektams.

– Papasakok ir apie knygos pateikimo visuomenei iškilmes.

– Knyga buvo pristatyta Švedijos Lundo universitete, po mokslinės konferencijos „Medijos ir kasdienybė“ („Media and Everyday Life”). Čia, šalia kitų pranešėjų, knygos autoriai pristatė savo tyrimus, po to diskutavo su atvykusiais profesoriais bei kitais konferencijos dalyviais. Po konferencijos, įvyko knygos pristatymas: redaktorius kartu su autoriais šiek tiek papasakojo apie knygos kūrimo procesą, iššūkius ir džiaugsmus.

– Kas yra laisvai samdomas žurnalistas?

– Tai žurnalistas, neįdarbintas kurioje nors žiniasklaidos priemonėje, dirba pagal individualią veiklą ar kitu pagrindu. Tai profesionalas, kuriantis daugiau nei vienam leidiniui. O šiaip, pasaulyje yra begalė žodžių apibūdinti laisvai samdomiems darbuotojams, įskaitant žurnalistus: kūrybininkai, mėnuliai (kurie dirba laisvai samdomais žurnalistais šalia kitos veiklos (moonlighters), kontraktiniai darbuotojai, freelancer‘iai ir t. t. Iš tiesų, galima net diskutuoti, o kas apskritai yra žurnalistas šiandien? Būna labai didelis iššūkis, kai reikia apsibrėžti, pagal ką atsirenki savo tyrimo dalyvius, nes šiais laikais riba tarp profesionalaus žurnalisto ir blogerio visame pasaulyje vis labiau plonėja.

– Rinktis tokį savirealizacijos būdą labiau skatina žurnalisto charakteris ar aplinkybės?

– Labai puikus klausimas, nes jis dualus, kaip ir laisvai samdomų žurnalistų kasdienybė. Iš tiesų galiu atsakyti – „ir taip, ir taip“: vieni tampa laisvai samdomais žurnalistais, nes jokia redakcija jų nesamdo, ar siūlo dirbti pagal individualią veiklą. Kiti, pabandę dirbti redakcijose, supranta, kad jie nori būti visiškai laisvi ir nepriklausomi nuo redakcijos politikos rėmų ir nusprendžia imtis būtent tokios veiklos. Kiekvieno pasirinkimas yra asmeniškas ir kiekvienas turi savų tikslų.

– Ar daug Lietuvoje taip dirbančių žmonių?

– Jokios statistikos nėra, todėl į tai atsakyti negaliu, tačiau ieškodama laisvai samdomų žurnalistų jų neradau labai daug, taip pat ne visi sutiko dalyvauti tyrime. Paiešką komplikavo ir mano tikslas bendrauti su žurnalistais, o ne „tekstų kūrėjais“ ir pan.

– Ar Tau pažįstamas laisvai samdomo žurnalisto duonos skonis?

– Laba gerai pažįstamas, nes pačiai teko dirbti tokiu pagrindu. Manau, kad mano asmeninė patirtis leido greičiau atrasti ryšį su tyrimo dalyviais, taip pat buvau labiau empatiška jų istorijoms, nes jos labai dažnai atliepė tai, ką buvau pati patyrusi ar jautusi.

– Gal galėtum papasakoti, kas buvo Tavo tyrimo dalyviai?

– Vienas labai ryškus mano dalyvių charakteris – jų siekis daryti įtaką dabartinei žiniasklaidai Lietuvoje: tarsi keisti ar plėsti rėmus, įdiegti daugiau empatijos šaltiniams, kelti etikos standartus, būti tarptautiškiems ir neakliems pasaulio įvykiams, nes Lietuva yra pasaulio dalis ir, beje, ji įdomi kitoms šalims taip pat. Jie visi ambicingi ir kovojantys tiek su nepalankiu visuomenės požiūriu į laisvai samdomą darbuotoją, tiek su nevertinimu kitokios, lėtosios ar tiriamosios žurnalistikos, mažais atlyginimais. Tačiau nė vienas iššūkis nesumažina jų meilės žurnalistikai. Man tai labai žavu – ir pačią kaskart vis įkvepia nepasiduoti, kai, atrodo, niekas neklauso ir niekam nerūpi. Po konferencijos, kurioje pristačiau savo mokslinį darbą, priėjo viena moteris ir pasakė, kad, skaitydama mano darbą, ji pati, būdama laisvai samdoma žurnaliste, galų gale pasijautė ne viena, pamačiusi, kad ir kiti turi panašių išgyvenimų – ji man už tai labai padėkojo. Tai neapibūdinamas jausmas, kai tavo darbas iš tiesų kažkam padarė įtaką, padėjo. Labai norėčiau, kad jis padėtų ir laisvai samdomų žurnalistų padėčiai gerinti. Noriu, kad jų istorijos būtų išgirstos, vertinamos.

– Ar Švedijoje daug laisvai samdomų žurnalistų?

– Per pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje padaugėjo laisvai samdomų žurnalistų. Tam didelę įtaką padarė technologijos ir socialiniai tinklai, nes dabar galima dirbti iš bet kur ir bet kuriai pasaulio žiniasklaidos priemonei. Tačiau pati rinka nesitaiko prie šios darbo jėgos pokyčių, vis tiek vis dar labiau vertiname įdarbintus žurnalistus, jie dažniau būna apdovanojami įvairiuose konkursuose. Be to, jie turi daugiau saugumo, jei įvyksta teismai dėl žodžio laisvės ar, pavyzdžiui, kai vykstama į karo zonas, nes laisvai samdomi žurnalistai (dažniausia – taupydami) nedraudžia savo sveikatos. Kaip rodo tyrimai, palyginus su įdarbintais žurnalistais, laisvai samdomieji dirba ilgesnes darbo valandas, turi prisitaikyti prie įvairių redaktorių reikalavimų. Bet nenoriu nupiešti visko juoda spalva: jei ne laisvai samdomi žurnalistai, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje nebūtų tam tikrų istorijų, foto reportažų. Aš tik norėčiau, kad jie būtų vertinami kaip lygiaverčiai žiniasklaidos lauko dalyviai.

– Kas paskatino rinktis tokią temą?

– Mane paskatino tai, kad vis labiau pradėjo intensyvėti žodžiai „žurnalistika mirė“, „žurnalistų nebėra“ ir t. t. Kažkaip vis pagalvodavau: juk žurnalistiką, viską numetus, kuria žmonės. O kaip jie jaučiasi, kai sakoma, kad ir jie, ir jų profesija mirė, nors jie juk dirba? Moksliniuose darbuose dažniausiai pateikiama analizė naudojant informaciją žurnalistų, dirbančių prestižinėse, didelėse JAV ar Didžiosios Britanijos žiniasklaidos priemonėse. Siekiau, kad į žiniasklaidos analizę būtų įtraukiami ir kitų šalių bei kitokios darbo jėgos balsai. Taip pat mane įkvėpė Jono Frykmano ir Nilso Gilje bei Danielo Millerio antropologiniai darbai. Jų knygos man parodė, kad mokslinis darbas gali būti kitoks, kad tyrimo dalyvis iš dalies gali būti ir tavo darbo kūrėjas, kad didelę įtaką daro ne tik tai, apie ką šnekate, bet ir praleistas laikas kartu, kasdieniai tyrimo dalyvio ritualai. Todėl aš ne tik atlikau interviu, bet ir praleidau laiką su kai kuriais dalyviais, keli specialiai man kelias savaites fiksavo savo kasdienę veiklą, kiti atsiuntė savo darbo vietų nuotraukas. Viską sudėjus turėjau labai turtingą medžiagą, kuri kalbėjo labai daug ne tik apie tyrimo dalyvius, bet ir apie Lietuvą bei apie šiuolaikinės žurnalistikos padėtį šalyje. Iš dalies mano darbas yra ir apie tai, kaip post-sovietinė karta jaučiasi Lietuvoje ir kokią ją bando po truputį kurti.

– Kokios apimties Tavo darbas?

– 78 psl.

– Kokie ateities planai?

– Kažkaip labai nuoširdžiai – išgyventi.

– …dėkui už pokalbį.

 

Kalbėjosi Rita Briedienė