Pradžia » Aktualu » Rokiškio teatrinis fenomenas

Rokiškio teatrinis fenomenas

Rokiškio teatrinis fenomenas

Publikavimo data: 2013-11-11

 

 

 

 

 

Jie – pradininkai, mes – jų iškeltos vėliavos nešėjai

Neringa Danienė

interrampa_pagrindine

XIX tarptautinis teatrų festivalis „Interrampa“ buvo skirtas pirmojo lietuviško vaidinimo Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kast“ 120 metinėms. Graži sukaktis, kuria didžiuojamės.

Praėjusią vasarą Panemunėlio apylinkėse buvusio Naujikų kaimo vietoje – čia kažkada stovėjo klojimas ir buvo vaidinami pirmieji spektakliai – buvo atidengtas paminklinis akmuo. Jau keletą metų išnykusiuose Naujikuose stiebiasi ir kunigo J.Katelės jubiliejui pasodintas ąžuoliukas. Lyg ir gražiai įprasminta vieta, į kurią labai norėjosi nuvežti „Interrampos“ dalyvius. Juolab, kad vasarą vykusių sukakties minėjimo renginių metu apie tai buvo garsiai pasvajota. Tačiau realybė tokia – net vasarą sunkiai privažiuojama atmintina vieta spalio lietumis permirkusiu lauko keliuku absoliučiai nepasiekiama… Apie žvyruoto keliuko nutiesimą vis kažkur pasikalbama ir vis kažkodėl pamirštama…

Tačiau „Interrampa“ jubiliejui atidavė duoklę: festivalio atidaryme Rokiškio kultūros centro liaudies teatro aktoriai rikiavosi šalia ekrane šviečiančios nuotraukos, kurioje įamžinti tie – pirmieji – aktoriai po premjeros. Jie – pradininkai, mes – jų iškeltos vėliavos nešėjai. Ir, nepaisant daugiau nei šimtmetį skiriančio atstumo, visus mus jungia jo Didenybė Teatras!

Be to, visi norintieji galėjo apžiūrėti festivalio dienomis veikusią nuotraukų parodą, kuriose užfiksuotos su pirmuoju vaidinimu susiję vietovės ir žmonės. Parodą parengė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, gimusi ir augusi Panemunėlyje, o jos mecenatu galima vadinti verslininką, Kunigo švietėjo J.Katelės labdaros ir paramos fondo vadovą Leonardą Šablinską. Šalia šios parodos puikavosi šiandieninių Rokiškio teatralų, scenografų, dailininkų Sigito Daščioro ir Rimvydo Pupelio paveikslų ekspozicija.

Na, bet svarbiausia festivalyje – vis tik! – spektakliai. Apie juos ir apie renginio atmosferą – iš festivalyje dirbusių teatro eksperčių lūpų…

„Interrampa“ kvepėjo uoboliais

Irena Maciulevičienė,
Lietuvos liaudies kultūros centro Teatro poskyrio vedėja, režisierė

interrampa_lietuve

Po trumpos lietuviškos vasaros ir labai greitai prabėgančių atostogų, prasidėjus naujam darbų sezonui, dar kartą teko įsitikini, kad Lietuva – teatrų kraštas, o ruduo – festivalių metas: rugsėjo mėnesį vyko Baltijos šalių teatrų festivalis „Baltijos rampa“ Birštone, mėgėjų teatrų festivalis „Bičiuliai“ – Kalvarijoje, teatrinio meno festivalis „Kaukutis“ – Kretingoje, festivalis ir teatrinė laboratorija „Senjorai ir jaunystė“ – Jurbarke, tarptautinis festivalis „Braižas“ – Raseiniuose, tarptautinis mėgėjų teatro forumas „Aidas“ – Jonavoje. Teatrų šventėms dar ruošiasi Joniškis, Kretinga, Utena, Biržai, Telšiai, Panevėžys… Visą lapkritį vyks 2014 m. Dainų šventės Teatro dienos „Dyvų dyvai“, skirtos Kristijono Donelaičio kūrybai, apžiūros.

Festivalis – tai šventė, o švenčių niekada nebūna per daug. Tam, kad jos įvyktų, reikia nemažai padirbėti: rašyti projektus, ieškoti rėmėjų, sukviesti dalyvius, kūrybinių laboratorijų vedėjus, teatro ekspertus, parengti festivalio programą, sukviesti žiūrovus, pasirūpinti reklama, festivalio atributika, dalyvių ir svečių nakvyne, maitinimu, vakaronėmis, pažintinėmis ekskursijomis ar kita kultūrine programa.

Festivalio iniciatorius paprastai yra vienas žmogus (režisierius), kuriam talkina visa komanda – teatro aktoriai, kultūros darbuotojai, rėmėjai. Užsienyje šie žmonės vadinami savanoriais (dirbančiais konkrečius darbus be atlygio). Nežinau, kiek tiksliai savanorių dirbo Rokiškio XIX tarptautiniame teatrų festivalyje „Interrampa“, bet pirmu smuiku tikrai griežė režisierė Neringa Danienė. Jai talkino direktorės pavaduotoja Vaiva Kirstukienė.

Neringa prikalbino mane ne tik atvažiuoti į festivalį, bet ir vadovauti spektaklių aptarimams. Žinojau, kad man talkins Lietuvoje jau gerai pažįstama teatro ekspertė iš Olandijos Joke Elbers. Abi jautėme didelę atsakomybę aptariant spektaklius iš Latvijos, Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos. Su šia nelengva užduotimi, rodos, susitvarkėme. Padėjo ir dalyviai, festivalyje parodę labai ryškius, įdomius, originalius ir net labai profesionalius spektaklius.

Ne tik dalyvius, bet ir žiūrovus (jų buvo labai daug visuose spektakliuose!) jaudino, stebino, žavėjo Lietuvos teatrai. Tai Klaipėdos jaunimo teatro spektakliai „Batai“ ir „Gaidos“ (režisierius Valentinas Masalskis, kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė), Rokiškio kultūros centro liaudies teatro spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Malyš“ (režisierius Eligijus Daugnora, dailininkas Sigitas Daščioras) ir Rokiškio rajono Bajorų kultūros centro lėlių teatro „Čiz“ spektaklis „Gražiausios Šarlio Pero pasakos“.

Nenuvylė ir Kijevo teatro-studijos „Obraz“ spektaklis „Objektyve – moteris“ (režisierė Olga Michnievič), kurį jau buvau mačiusi šį pavasarį „Vilniaus rampos“ festivalyje.

Kukliai šį kartą pasirodė Latvijos teatrai. Jauniesiems Rygos teatro “Vinnie“ aktoriams per sunki buvo Henriko Ibseno pjesė „Peras Giuntas“ (režisierės Inguna Gremzė ir Karina Šišlo), nors pats prisilietimas prie šios nuostabios ir be galo sunkios dramaturgijos tikrai sveikintinas.

Gulbenės liaudies teatras jau seniai draugauja su Rokiškio teatru, aktoriai gerai pažįsta vieni kitus. Į festivalį latviai atvežė nepretenzingą situacijų komediją Laurio Gundario „Tiritomba“ (režisierė Edite Silkena), kurią suvaidino kultūros centro kavinėje.

rusijaMan netikėčiausią ir didžiausią įspūdį paliko iš tolimosios Tiumenės (Rusija) atvažiavęs ekspresyvaus šokio teatras „Muar“. Aštuonios trapios, jaunos merginos puikiai sušoko ir suvaidino nuostabų spektaklį Marinos Cvetajevos poezijos motyvais „Sparnuota siela“ (režisierė Aliona Froločkina), sulaukusį pačių ilgiausių ir nuoširdžiausių ovacijų.

Dalyviai ne tik smalsiai žiūrėjo vieni kitų spektaklius, dalinosi įspūdžiais, juos aptarinėjo, bet ir prasmingai „padirbėjo“ kūrybinėse laboratorijose, kurias vedė režisierė Olga Michnevič (Ukraina) ir kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė. Smagioje vakaronėje su folkloro ansambliu „Gastauta“ (vadovė Rokiškio kultūros centro direktorė Nida Lungienė) išmoko lietuviškų šokių, ratelių, dainų, susipažino su aukštaitišku kostiumu.

Nežinau, ar visi festivalio dalyviai suprato, kad dailės darbų parodos autoriai Sigitas Daščioras ir Rimvydas Pupelis – ne tik dailininkai, bet ir puikūs aktoriai, beje, abu vaidinę spektaklyje „Malyš“. Vis galvojau, kokie jie visi puikūs, įdomūs, žingeidūs, talentingi ir paprasti žmonės, kurie draugiškai prieš pat festivalį įsirengė jaukias teatro patalpas, nuoširdžiai rūpinosi visais festivalio svečiais. Atmosfera buvo tokia jauki ir gera, kad tikrai ne vienam čia norėsis sugrįžti. Galbūt dar ir todėl, kad visas festivalis kvepėjo obuoliais, jais buvo vaišinami visi – ir dalyviai, ir žiūrovai. Netrūko ir valdžios dėmesio: festivalyje dalyvavo Seimo narys Vytautas Saulis ir Rokiškio rajono meras Vytautas Vilys, festivalio aktorius ir režisierius sveikino kultūros centro direktorė Nida Lungienė.
Ateinančiais metais Rokiškio liaudies teatrui sukaks 55 metai, jie organizuos jubiliejinį, 20-ąjį, „Interrampos“ festivalį. Nuoširdžiai linkiu, kad teatro šventė vėl kvepėtų obuoliais!

„Interrampa 2013“

 

Joke Elbers
Teatro kritikė, dramaturgė
Amsterdamas, Olandija

interrampa_uzseniete

Kaip ir kasmet, „Interrampa“ buvo įdomi ir įkvepianti.

Aš mačiau nuostabų Rusijos teatro iš Tiumenės šokio spektaklį „Sparnuota siela“. Poezija, puikus ritmo pojūtis, energingos šokėjos – aštuonios jaunos merginos baltomis suknelėmis, – geras aktyvių ir ramių scenų balansas ir taip pat – puikus humoras. Teatrinių priemonių ir šokio pagalba buvo perteikta daugybė skirtingų emocijų.

Aš mačiau puikų festivalio šeimininkų spektaklį – Rokiškio liaudies teatro pastatymą M. Ivaškevičiaus „Malyš“. Vaidyba, režisūra, scenografija, kostiumai, ritmika, dramaturgija ir pagaliau pati tema kuria įspūdingą vaizdinį, nuo kurio mano gerklėje užstrigo gumulas. Istorija vystosi tremčių laikmetyje, kuriam negalima leisti nugrimzti užmarštin. Tekstas skamba pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai, bet netgi tie žiūrovai, kurie nesuprato nė vienos šių kalbų, puikiai jautė emocijas ir suvokė, kas vyksta.

Aš mačiau mielą spektaklį vaikams, sukurtą paprastomis, bet efektingomis priemonėmis. Jį rodė Bajorų kaimo lėlių teatras ČIZ. Spektaklis, sukurtas pagal tris Šarlio Pero pasakas, kupinas bendravimo su vaikais, kurie buvo įtraukti į veiksmą ir netgi turėjo galimybę po spektaklio paliesti scenoje vaidinusias lėles.

Aš mačiau svečių iš Latvijos Rygos kultūros centro „Maza Gilde“ spektaklį „Peras Giuntas“. Ši Henriko Ibseno pjesė gerai žinoma, sudėtinga ir gili. Ją vaidino jauni žmonės, kurie, dviejų režisierių dėka, žinojo, ką ir kodėl reikia veikti scenoje: jų istorija buvo paprasta ir aiški, neapkrauta nereikalingomis detalėmis.

Aš mačiau net du Klaipėdos Jaunimo teatro spektaklius „Batai“ ir „Gaidos“. Abu inovatyvūs, intriguojantys ir sukurti disciplinos keliu. Ypatingai gera dramaturgija pasižymėjo „Gaidos“, o tai nėra lengva sukurti spektaklyje, kuris nesiremia jokiu dramos kūriniu, nėra nei miuziklas, nei koncertas. Tai tiesiog nauja kategorija, galbūt šį žanrą galima vadinti muzikiniu teatru.

Štai tokie, mano nuomone, ryškiausi šio festivalio akcentai…

Lauksime XX jubiliejinio festivalio „Interrampa“!

Komentarai (1)

  1. Vach vach parašė:

    Koks buvo geras renginys. Tokio šilto pasibuvimo seniai nepamenu. Po velnio nuotakos su draugyte dar nuėjom į pipirini, prie mūsų prisėdo kiti žmonės. Plepėjom apie teatrą kaip apkvaitę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *