Rokiškio verslo klubo prezidentas Irmantas Tarvydis: „Kadencija nebuvo lengva”

Vasario 16-ąją Rokiškio verslo klubas paminėjo „Žiogelio” viloje, prie Sartų ežero. Buvo pakelta valstybės vėliava, klausytasi istoriko, Rokiškio krašto muziejaus specialisto Valiaus Kazlausko paskaitos apie 1918-ųjų vasario 16-osios reikšmę Lietuvai, rokiškėnų indėlį kuriant valstybę.

Irmantas Tarvydis. temainfo.lt archyvo nuotr.

Tai, be abejo, – šventė, į ją rinktasi šeimomis. Tačiau šis rajono verslininkų šventinis susitikimas jau iš anksto buvo paženklintas tam tikra pokyčio nuotaika: baigėsi Rokiškio verslo klubo prezidento Irmanto Tarvydžio dvejų metų kadencija – šių pareigų garbę ir naštą perima kitas.

– Stebint Rokiškio verslo klubo veiklą nebūtų galima sakyti, kad pirmi dveji metai buvo lengvi. Kuris rajono verslininkas sutinka perimti naujos kadencijos prezidentavimo atsakomybę? – tokiu klausimu pokalbį pradėjome su Rokiškio verslo klubo prezidentu I. Tarvydžiu.

– Prezidentą naujai kadencijai rinks visuotinas Verslo klubo narių susirinkimas, planuojamas kovo mėnesį. Bus pateikta metinė ataskaita, pasiūlyta Rokiškio verslo klubo prezidento kandidatūra. Vienas iš kandidatų į Rokiškio verslo klubo prezidento postą yra AB „Rokiškio sūris” direktoriaus pavaduotojas Dalius Trumpa.

– Kiek šiuo metu klubas skaičiuoja narių?

– Skaičius beveik nesikeičia: turime 23 narius. Per pirmą kadenciją iš klubo veiklos pasitraukė du nariai: vilnietis, ketinęs Rokiškio rajone kurti verslą, bet ketinimų taip ir neįgyvendinęs, ir laikraščio „Rokiškio sirena” savininkas Simonas Tuska. Jam nepavyko suderinti prieštaravimų, natūraliai kylančių dėl laikraščio įsipareigojimų rajono valdžiai ir Verslo klubo veiklos principų.

– Kokie pagrindiniai klubo principai?

– Bendražmogiški. Rokiškio rajono verslininkai jau daugiau nei dvejus metus renkasi aptarti svarbių kraštui reikalų. Daugelį problemų spręsdavome pavieniui ar susitelkę keliese.

2012 m. trys įmonės – UAB „Ivabaltė”, UAB „Rokauta” ir AB „Rokiškio sūris” – skyrėme 160 tūkst. litų ledo aikštelei įrengti. Pinigai buvo pervesti Savivaldybei, o ji nesugebėjo pasirūpinti aikštelės kokybe: pakloti neaiškios charakteristikos ledą formuojantys kilimėliai, juos reikia keisti naujais beveik visame 1800 kv. m šaldomame plote. Su Savivaldybe susikalbėti nepavyksta. Šią visuomenei svarbią problemą vis aptardavome susirinkę. Tapo aišku: kelių žmonių iniciatyvos nebeužtenka. Rodos, patys įvykiai formavo principines priežastis, lėmusias klubo įkūrimą.

– Tai telkė verslininkus ir skatino juos jungtis?

– Bendrai visuomeninei veiklai verslą labai sutelkė prieš šešerius metus pradėta organizuoti Rokiškio dvaro parko talka – bendra priemonė nuveikti didžiulį darbą puošiant ir gražinant vieną nuostabiausių miesto ir rajono vietų.

Verslo lėšomis nuo menkaverčių alyvų išvalyta per 20 ha parko, iškirsti ir išgabenti pasenę medžiai, išrauti kelmai, juodžemiu užpilta ir išlyginta teritorija, išrauti ir išvežti seni nebenaudojami elektros stulpai. Visą vasarą verslininkų lėšomis šienaujamas šis didžiulis parko plotas.

Dvaro parko talka skatino naujas iniciatyvas ir atvėrė galimybes joms vystytis.

– Kokios tai galimybės?

– Visų pirma, talka neleido nutolti nuo puikaus rokiškėnų muziejininkų kolektyvo rūpesčių, jungtis prie jo ir muziejaus direktorės Nijolės Šniokienės pastangų didinti Rokiškio krašto muziejaus žinomumą ir lankomumą. Tai verslą jungė ir vienijo. Bendros idėjos subrandino dvaro žiemos švenčių idėją: jau kaip klubas įkūrėme Senelio Kalėdos rezidenciją, įrengėme didžiulį danielių aptvarą, o pernai keli tūkstančiai rokiškėnų ir jų svečių atvyko į Rokiškio verslo klubo organizuotą Senelio Kalėdos Rokiškio rezidencijos atidarymą.

– Žinia apie Rokiškio klubo įkūrimą buvo labai politizuota. Kaip visa tai atrodo iš dviejų metų perspektyvos?

– Man, ko gero, keisčiausia tai, kad kažkada Rokiškyje klubo visai nebuvo. Net ir stambūs verslininkai sukdamiesi savo aplinkoje ne kažin ką galėjo nuveikti, nes ne taip visuotinai galėjai apžvelgti ir įvertinti rajono problemas ir galimybes. Klubas padėjo sukoncentruoti informaciją apie tam tikrus visuomenės ir valdžios projektus, įvertinti paramos būtinumą, jos dydį.

– Kokios priemonės formuoja tokią informaciją?

–  Yra, žinoma, tradicinių būdų – spauda, žmonių nuomonės, kolektyvuose susiformavusi bendravimo su valdžia ir visuomeninėmis organizacijomis patirtis. Bet klubui rūpėjo ir Rokiškio rajono situacija kitų rajonų atžvilgiu, kaip mūsų kraštas vertinamas, kuo galime būti įdomūs kitiems, kokios bendradarbiavimo galimybės. Mes kvietėme į klubo susitikimus aplinkinių – Anykščių, Biržų, Kupiškio – rajonų merus, aptarėme investicijų galimybes, vertinome jų požiūrį į verslą. Į Kupiškį vykome atsakomuoju vizitu.

Pas mus buvo atvykę Skuodo, Kupiškio darbdavių klubų atstovai, mes vykome susitikti su Mažeikių verslininkais. Akiračio plėtra – penas idėjoms.

– Argi Rokiškio verslo klubas buvo sukurtas be jokios naudos verslui?

– Didesnės įmonės ir prieš Klubo įkūrimą jautėsi pakankamai gerai. Dabar stambios įmonės turi galimybę užtarti mažesniuosius, šiems lengviau atstovauti savo interesams. Pavyzdžiui, apjungėme kuro ir kai kurių kitų energetinių resursų pirkimą ir deramės dėl bendro kiekio – nedidukėms įmonėms degalai atpigo iki 15 ct už litrą.

– Rokiškio verslo klubo įmonių bendras biudžetas, ko gero, viršija viso rajono biudžetą. Ar turi realaus pagrindo kai kurių nuomonė, neva Rokiškio verslo klubas, o ne politikai, valdo rajoną?

– Gal ir turi, jei taip sako. Žmonės mato, jog nesišaliname nuo jokių socialinių, ekonominių, valdžios politinių ir kultūros problemų. Esu įsitikinęs, jog ir folkloro ansamblio „Gastauta” bei jos nario dailininko Arūno Augučio bei kitų pilietinę drąsą skatino tai, kad jie – ne vieni, kad klubas nenusisuks, jei ansambliui reiks finansinės ar juridinės paramos.

Tačiau klubas niekada nesivadovavo principu dėl principo. Mes sustabdėme profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams” rėmimą, nes dar nesame gavę pernykščio festivalio finansinės ataskaitos. Tačiau mes niekada neleisime šiam festivaliui žlugti. Būtų skaudu, jei dėl kažkokio Druskino jis numirtų. Daugelis tiesiogiai remia teatrus, o jie šią situaciją, tikimės, supras.

Visa Lietuva žino, į kokią situaciją rajono kultūrą įstūmė rajono meras Antanas Vagonis ir jo globojamas Erikas Druskinas. Mes esame rokiškėnai, ir klubas negalėjo likti nuošalyje, nematyti šios didžiulės problemos, menkinančios ir smukdančios Rokiškį.

– Sausio pabaigoje susitelkė apie 20 nevyriausybinių organizacijų ir įteikė merui raštą, kuriuo reikalavo atstatydinti E. Druskiną iš Rokiškio kultūros centro direktoriaus pareigų. Ar tikėjotės tokio visuomenės pritarimo klubo sprendimui – neleisti valdžiai savivaliauti?

– Patį klubą labai sukonsolidavo Senelio Kalėdos Rokiškio rezidencijos atidarymas ir įspūdinga eglutės įžiebimo šventė. Buvo labai džiugu, kad prie šios klubo idėjos prisijungė miesto dailininkai, Krašto savanoriai, jaunimo Lyderių klubas ir kiti. Skaičiuojama, kad pačioje šventėje dalyvavo apie 3 tūkst. žmonių.

Per šventinį laikotarpį muziejaus lankytojų skaičius išaugo keturgubai ir pasiekė apie 14 tūkst.

Klubas ir siekia, kad po metų ar po penkerių Rokiškis sutrauktų tiek turistų, jog čia apsimokėtų steigti ir viešbučius, ir maitinimo įstaigas, kad atsigautų namudininkai ir smulkūs prekiautojai, kad atsirastų pramogų, ir Rokiškis taptų patrauklus gyventojams ir turistams. Juk šiandien vienu metu nė 60 turistų negalėtume pamaitinti.

Parodėme: tokie renginiai, kaip eglutės įžiebimo šventė, gali privilioti žmonių. Tegu būna žiemos palydėtuvės, ledo šventės, mugės. Bet rajono strategiją turi kurti valdžia. Dėl ko gi mes ją rinkome?

Tik štai E. Druskinas atranda „ruporą” ir suniekina Verslo klubo iniciatyva ir lėšomis miestui surengtą žiemos šventę. Meras A. Vagonis jokiomis formomis – nei raštu, nei žodžiu – neatsiriboja nuo E. Druskino pareiškimų.

Ir štai rezultatas: verslo klubas šiemet atsisakė rengti jau dvejus metus organizuotus Sausio 13-osios ir Kovo 11-osios minėjimus, o visuomenė sukilo. Manau, žmones papiktino ir suvienijo valdžios puolimas. Juk tas valdiškais pinigais apmokėtas „ruporas” rokiškėnams aiškiai parodė, kokie žmonės vadovauja rajonui.

Rokiškėnai jaučia į renginį įdėtą sielą, todėl eina į jį arba ne. E.Druskino pyktis, ko gero, tėra pavydo muziejui išraiška: jei čia nebūtų renginių, gal ir tuščias Kultūros centras geriau žiūrėtųsi.

Specialiai rokiškėnų niekaip neįtakojome susitelkti bendram pareiškimui; aš pats tuo metu buvau išvykęs atostogų. Bet už šį susitelkimą jiems esame labai dėkingi.

– Ar Jūs pats tokius valdžios vertinimus priimate skaudžiai?

– Esu dar ir rajono Tarybos narys. Ne kartą buvau pastebėtas A. Vagonio. Sutvirtėjo oda. Nevertinu to, kas nevertinga, o į rajono mero kritiką, skirtą verslininkams, žiūriu kaip į žaidimą ir matau tame rajono problemą.

– Buvote kaltinamas ir dėl rajono valdžios nesėkmės surengti Rokiškio ir Lenkijos verslo konferenciją.

– Rokiškis, ko gero, prarado tokių renginių galimybę. Konferenciją organizavo valdžia, o ne Rokiškio verslo klubas, tad valdžiai nebūtų ko ir kaltinti.

Talkinant Rokiškio verslo klubui ši konferencija galėjo tapti Lenkijos ir Lietuvos, o ne kaimyninės valstybės ir mūsų rajono kritikos nevertu renginiu.

– Kaip pats Rokiškio verslo klubas vertina šiandieninį Rokiškį?

– Atvykusieji čia gyventi iš kitur patiria savotišką šoką: nėra jokių pramogų, miestas tuštokas, poilsio dienomis centrinė Nepriklausomybės aikštė visiškai numiršta…

Šioje vietoje vėl galėtume pradėti kalbą apie verslo pastangas pastatyti ledo aikštelę. Juk čia jau seniai galėjo vykti dailiojo čiuožimo pamokos, darželinukų ledo ritulio treniruotės, ledo pramogų renginiai…

Tiesiog stulbina pernai rudenį ledo aikštelės statytojų UAB „Baltic master” ir Savivaldybės pasirašyta sutartis, kad vieni kitiems neturi pretenzijų! Dar betrūksta, kad šioje sutartyje pasirašytų aplinkosaugininkai.

Juk tesame tik žmonės: jei jau duodame pinigus, jie turi būti panaudoti protingai.

Va, toks tapo mūsų Rokiškis – nesusikalbantis su valdžia, sugriovęs gražius kultūros renginius.

Yra ir kitų dalykų. Rokiškyje ryški kvalifikuoto jaunimo stoka. Klubas organizuoja jaunimo susitikimus su verslo ir Darbo biržos atstovais, jaunus biržos klientus kviečiame į susitikimus su klubo nariais.

Čia juk irgi galėtų būti bendri valdžios ir verslo projektai.

– Ar rajono valdžia tapo Verslo klubo priešu?

– Ne. Tačiau esame jos ir ignoruojami, ir nepelnytai kaltinami.

Su A. Vagoniu tokie santykiai klostėsi nuo pat jo kandidatavimo į mero postą. Kviestas kaip kandidatas jis neatėjo į susitikimą su verslininkais, o per vadovavimo rajonui dvejus metus klube jis lankėsi gal tris kartus.

Norime tokios valdžios, su kuria kurtume bendrus tikslus – mums svarbu, kad rajonas vystytųsi. Klubo nariai dirbome pagal savo supratimą ir sąžinę, nesiekdami jokių politinių tikslų.

Už dėmesį Verslo klubui ir verslininkams esame dėkingi dabartiniam Seimo nariui Raimundui Martinėliui. Jis – vienintelis politikas, su kuriuo normaliai bendraujame. Neseniai vėl su juo buvome susitikę, aptarėme kai kurių ministrų vizitų į Rokiškį arba Verslo klubo susitikimų su jais galimybę sostinėje.

Buvęs Seimo narys Vytautas Saulis nė karto nepareiškė noros susitikti su klubu.

– Koks jausmas yra apėmęs atsisveikinant su Rokiškio verslo klubo prezidento titulu?

Geras. Man asmeniškai irgi ne tokia lengva buvo kadencija. Kaip matote, visko buvo – žmonės vertino, ar mūsų tikslai rimti. Bet man svarbiausia tai, kad visuomenė patikėjo Rokiškio verslo klubu.

Šiandieninė diena labai svarbi ir verslininkams. Dažnokai pakalbame apie tai, kas mes būtume, jei nebūtų 1918-ųjų vasario 16-osios, kelrode švietusios ir tarybiniais laikais, atvedusios į Kovo 11-ąją. Labai norisi, kad šią šventę pajustų visi Lietuvos žmonės, kad susitelktume Valstybės atkūrimo 100-mečiui.

– Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbėjosi Rita Briedienė