Rokiškis netinka rimtesnėms futbolo varžyboms

Rokiškio futbolo klubo prezidentas Erikas Gaigalas

Rokiškio futbolo klubo prezidentas Erikas Gaigalas rajono Tarybai įteikė raštą, kuriuo primena apie tai, kad rokiškėnai iki šiol neturi normalaus sporto stadiono.

Europos Sąjungos lėšomis rekonstruotas Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos” padalinio stadionas neatitinka standartų, todėl rimtesnės futbolo varžybos čia niekada nevyks.

2014 m. Rokiškio futbolo klubo komanda laimėjo LFF trečios lygos pirmenybes ir iškovojo teisę dalyvauti antros lygos pirmenybėse. Ši pergalė, deja, niekinė: rokiškėnai šiose varžybose nedalyvaus, nes neturi stadiono ir namuose negali rengti varžybų.

Kaip teigiama, neseniai Romuvos padalinio direktorius Savivaldybės vadovų klausė, kada – pagaliau! – bus priduotas penkerius metus rekonstruojamas mokyklos sporto stadionas? O šie jam – kaip per veidą: „Jis jau seniai priduotas! Nežinojot?”

„Jau keleri metai šiame stadione ne tik nevyksta jokios varžybos – čia apskritai negalima žaisti futbolo”, – teigiama rašte Savivaldybei.

Turi stadioną Rokiškio kūno kultūros ir sporto centras, tarnaujantis visuomenei jau 30 metų. „Jo kokybė nebeatlaiko jokios kritikos”, – sako rokiškėnai futbolininkai.

Rokiškio futbolo klubas inicijuoja parašų rinkimo akciją „Mes siekiame, kad Rokiškis neliktų paskutiniu Lietuvos miestu, neturinčiu šiuolaikiško stadiono”.

– Ar prie šios mūsų akcijos prisidės Rokiškio rajono vadovai? – spėlioja Futbolo klubo prezidentas E.Gaigalas.

Ir ką gi vadovai?

Rokiškio rajono meras Antanas Vagonis

– Nereikia čia spektaklių daryti. Kiekvienas tarybos narys – ir netgi Stanislovas Dambrauskas, ir netgi Jūs, Erikai, (E.Gaigalas nėra rajono Tarybos narys, aut. past.) – mes visi tikrai sergame šituo, kad neturime tokio lygio stadiono, bent jau kaip turi Pandėlys. Taip? Lietuva taip pat serga, jeigu žinot, ta pačia liga! Lietuvos Respublika taip pat neturi tokio lygio stadiono, kur galėtų rengti tarptautines varžybas! Taigi šiuo metu šita problema yra, ir aš galiu pasakyti, kad jinai tikrai neužmiršta. Jeigu pas mus  – neseniai su Rimantu Velykiu buvom susitikę su Latvijos atstovais (per VVG programą mes kalbėjome) – jeigu bus įmanoma: ir jiems reikalingas futbolo stadionas, ir mums reikalingas stadionas. Dėl kažkokių tai problemų – kad neteisingai pastatytas ar blogai pastatytas – tai mes jus, kaip atstovus, kaip klubo atstovus, kaip sporto, kviesime prižiūrėti mūsų darbų ir pasakyti pastabas, jeigu mes ką nors darome neteisingai. Turim dirbti kartu! Aš bent jau taip suprantu tą dalyką, – rajono Tarybos posėdyje E.Gaigalui kažkaip prakilniai ir iškilmingai, gražiai kalbėjo Rokiškio rajono meras Antanas Vagonis.

Mero kalba įkvėpė ir kitus.

– Gerbiamas Erikai, penkeri metai buvo statomas stadionas – reikėjo ir Jums aktyviai dalyvauti, – sakė Tarybos narys Stasys Mekšėnas ir klausė, koks buvo E.Gaigalo, kaip visuomenės veikėjo, indėlis statant šį stadioną.

– Kaip aš galiu dalyvauti stadiono statyboje? Kaip jūs tai įsivaizduojate? – skėstelėjo rankomis tribūnoje stovėjęs E.Gaigalas.

– Turiu labai daug patirties šioje srityje. Negaišinkim Tarybos narių, ateikit, pasidalinsiu patirtimi. Jūs pabandykit šiandien sustabdyti Velykalnio bendruomenės veiklą. Neįmanoma! – kalbėjo S.Mekšėnas, priminęs, kad jo vadovaujama Velykalnio bendruomenė, apjungusi visuomenę ir verslą, auga kaip „ant mielių”.

– Ačiū Stasiui. Mes, Tarybos nariai, galėtume klausytis jūsų kalbų; mums viskas tinka. Tikrai. Jūs mums netrukdote. Pasisakys Vytautas Vilys, – įsiterpė meras, tik šįkart sušnekėjęs nei šį, nei tą: kas jau čia tie mes, kuriems Jūs netrukdote?

– Jau padaryta, – kalbėjo buvęs meras, Tarybos narys V.Vilys. – Yra klaidų, be abejo. Bet tuščiai kalbėsim – nulis sveikų. Siūlau Švietimo komiteto (Švietimo, kultūros ir sporto, aut. past.) pirmininkui Stanislovui Dambrauskui pasikviesti Jurgitą Blaževičiūtę (Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja, aut. past.) ir Eriką Gaigalą – kartu spręsti klausimą. Šnekėjome ir su administracijos vadovais: yra idėjų ir minčių, kaip galima padaryti stadioną pigiausiu keliu. Meras kalbėjo apie latvius, bet tai ilga ceremonija, ilgas laikas – vaikai užaugs, išeis…

– Tik reikia žinoti, kokio stadiono norit. Kur jis turi atsirasti? – E.Gaigalo klausė Tarybos narys Vitalijus Jocys.

– Stadionas buvo renovuotas, išleisti pinigai, jie nemaži. Kur vis dėlto esmė: buvo blogai suformuluotos konkurso sąlygos, ar perdavimo aktas neatitinka reikalavimų? – klausė Tarybos narys Irmantas Tarvydis.

Anot E.Gaigalo, šie klausimai ne tokie ir paprasti. Kaip, beje, ir pati stadiono renovacijos istorija; ji pynėsi penkerius metus (tiek, kiek rajonui vadovauja socialdemokratai, darbiečiai ir tvarkiečiai, aut. pat.)

– Čia buvo pasakytas labai gražus dalykas: „Buvo tai buvo.” Status quo (lotyniškas terminas „Išlaikyti poziciją, esančią dabar”; gal norėta pasakyti lietuvišku terminu „Šaukštai po pietų”, bet nežinota lotyniškai? Aut. past.). Turime daryti viską, kad turėtume tą stadioną. Tikrai: reikia padėti tiems žmonėms, kurie sportuoja. Vienareikšmiškai, –  meras ėmė lenkti diskusiją į pabaigą.

Tarybos narys Vytautas Masiulis pasiūlė sudaryti Komisiją, kuri suformuluotų stadiono problemą ir, neužkraudama jos Savivaldybės administracijai, imtųsi ją spręsti.

– Ponas Vytautai, yra Sporto, jei aš neklystu, komitetas. Tai tas komitetas ir tegu imasi spęsti, – nusprendė meras.

Deja, meras klysta: tokio komiteto nėra.

 

Rita Briedienė

Emilijos Briedytės nuotraukos