Balandžio 12 d. Salamiesčio pagrindinė mokykla pakvietė į regioninę moksleivių viktoriną „Kupiškėnų tarmas lobiai“, skirtą Tarmių metams. Be salamiestėnų, joje dalyvavo Rokiškio rajono Pandėlio gimnazijos, Kupiškio rajono Alizavos bei Šepetos Almos Adamkienės pagrindinių mokyklų komandos. Dalyviai, komisijos nariai (pedagogė Kazimiera Danutė Sokienė, žurnalistė Eugenija Urbonienė, bibliotekininkė Lidija Mačiulienė bei Salamiesčio kapelos „Dvaras“ vadovas Almantas Totoris) privalėjo kalbėti tarmiškai. Net sirgaliai skandavo: „Salomėsčio patrokėliai!“, „Alizovos spraunios margaitas!“, „Šepetos Kairobala!“ arba ,,Pondėlio mergiotas!“
NAMŲ DRBAI
Net sunku pasakyti, kas labiau lėmė nugalėtojo titulą, – parengti „namų darbai“ ar pati viktorina. Renginio vedėja Kupiškio kultūros centro folkloro specialistė, ansamblio „Kupkėmis” ir Salamiesčio pagrindinės mokyklos etnografinio vaikų kolektyvo „Vijūnytė“ vadovė Alma Pustovaitienė dar gerokai prieš renginį komandoms išsiuntė viktorinos klausimus: kai kuriems jų buvo parengti atsakymai, o į kai kuriuos reikėjo atsakyti patiems ir, žinoma, viską išmokti.
Pondėlys
„Sunkiausia buvo išmokti kupiškėniškai. Esu vokiečių kalbos mokytoja ir drąsiai galiu sakyti: vokiečių kalbą išmokti lengviau nei kupiškėnų“, – „TEmai“ sakė Pandėlio komandos vadovė mokytoja Regina Baltušienė.
Pandėlietės „namų darbams“ parengė nediduką spektaklį apie senovines Pandėlio krašto vestuves. Ką ir kalbėti, – sprendimas buvo drąsus. Juk į šį renginį susirinko vos ne mintinai mokantys „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ tekstus. Tiesa, Pandėlys priklauso tai pačiai kupiškėnų patarmei, tad panašumų tradicijose ir kalboje – ne tiek ir mažai.
Alizova
Puikiai pasirodė ir Alizavos mokykla. „Spraunios margaitas“, vadovaujamos bibliotekininkės Danutės Miknevičienės, parengė kaukių spektaklį pagal Pulgio Andriušio pjesę „Vabalų vėsėlios“.
Alizavičiai ir jų dailės mokytoja Audronė Užtupienė viktorinai „išleido“ puikią knygą, kurioje tarmiškos patarlės iliustruotos piešiniais: „Durna kėp avala“ (Dalia Miknevičiūtė), „Iš možo grūdo didelis mėdis užauga“ (Algimantas Kaminskas), „Ieško odotos šieno vežimi“ (Monika Stonikutė), „Tinka kėp šuniui botagas“ (Agnė Kučinskaitė), „Bagotam ir vėlnias sviestų košėn drėba“ (Kotryna Baronaitė) ir kt.
„Laimės „Kairobala“… Matysit“, – šnabždėjosi Alizava. „Kodėl taip manot?“ – klausėm. „Matysit…“ – tikino vaikai.
Šėpata
Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos komandą „Kairobala“ parengė mokytojos Jūra Sigutė Jurėnienė (scenarijus) ir Ramutė Kežienė (tarminiai tekstai).
„Mas savo komandai pavadinimų „KAIROBALA“ pasijėmam iš Juozo Baltušio apysakos „Sakma apė Juzį“ dėlь to, kad atvažiovom iš Šėpatos Almos Adamkėnas pagrindinas mokyklos, kur to bala ir tyvuliuoja.
Kairobala – labai pelkėta vieta, kur gyvana laumas, kipšiukai ir roganos.
O kur laumas, velniukai ir roganos, tinoi burtai ir visokė nutikimai.
O kad burtai ir tė nutikimai mumį visus aplinktų ir iškodos nepridarytų, mas jumį ir savį ir visus čia atvykusius užkalbasma ir sakmas palinkėsima“, – scenoje posakojo apie save moksleiviai.
Ir tikrai, šepetiškių fragmentas iš meninės kompozicijos „Pasivaikščiojimas par matų laikus“ (pagal Uršulios Tamošiūnaičios „Ailias“) vertas ir respublikinės scenos: estetiškas savo kostiumais ir negausiomis dekoracijomis, tikslus tarmiška kalba, įdomus pasirinktu autoriumi.
Salomėstis
Salamiesčio pagrindinės mokyklos vaikinų komanda „Mas patroki“ pelnė ne tik komisijos, bet ir žiūrovų simpatijas. Visa komanda – dar ir mokyklos etnografinio vaikų kolektyvo „Vijūnytė“ dalyviai. Kai tarp pasakojimų užgrojo ragais, skudučiais ar daudytėmis, tai ir nebeliko abejonės – vietos mokiniai pažįsta gyvąsias tautos tradicijas.
VIKTORINA
Klausimų buvo parengta apie 80. Ką kupiškėnų šnektoje vadiname dadininkavimu? Kaip kupiškėniškai pasakyti įvardžius aš, tu, jis, ji; kiekinius skaitvardžius septyni, vienuolika, du, penkiolika, devynioliktas, keturiolikos; žodžius vanduo, Lėvuo, akmuo; tėvas, dėdė, katė, pelė? Vienai komandai teko užduotis kupiškėniškai greitakalbe pasakyti „Bėgo katė per grindis ir pagavo pelę“, kitai – „Du bėga, du veja, trečias maskatuoja“ Kas yra kupiškėniškas vesėlinis sodas? Ką reiškia vestuvėse bromas? Teko vardinti piliakalnius, senkapius, pilkapius, alkakalnius, dubinėtus akmenis, senąsias gyvenvietes, žymius kupiškėnus, kupiškėnų išleistas knygas, iš video prisiminti „Sanobinas kupiškėnų vesėlias“ ir „Vesėlias anoj šaly“, „Kupiškėniškas užgavėnas“ ir „Kupiškėnų kūčias“, pasiklausyti dainų įrašų ir atspėti, ar tikrai jos kupiškėniškos…
Viena nuo kitos komandos atsiliko vos keliais taškais.
Vis dėlto 1-ąją vietą užėmė „Mas patroki“, o „Kairobala“ liko antra. ,,Pondėlio mergiotas“ ir „Spraunios margaitas“ pasidalino 3-ąja vieta. Nugalėtojus apdovanojo Kupiškio Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, komandų vadovus ir komisijos narius sveikino mokyklos direktorius Dalius Žvybas.
Tarmės metai tęsiasi
Visoje Lietuvoje vyksta renginiai, skirti Tarmių metams. Galime didžiuotis, jog balandžio 5-6 dienomis Kauno rajono Raudondvario dvare vykusios mokslinės konferencijos „Žmogaus regioninės savivertės svarba“ dalyviais buvo ir A.Pustovaitienės vadovaujamas Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblis „Kupkėmis“, parodęs vaidinimą „Vesėlios anoj šaly“. Dvi kupiškėniškas dainas atliko ir Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos mokytoja Daiva Palionienė bei Salamiesčio kapelos „Dvaras“ vadovas Almantas Totoris. Šią tarmiškos kūrybos konkurso šventę organizavo Kauno rajono savivaldybė, Raudondvario kultūros centras bei Raudondvario dvaras. Kupiškėnai nespėjo užsiregistruoti konkurso dalyviais, bet buvo pakviesti renginio svečiais, beje, sužavėjusiais publiką.
„Kupkėmis“ visai rimtai įsisuko į Tarmių metų renginių verpetą. Jo vadovė A.Pustovaitienė vardino: balandžio 19 d. dalyvauta Vilniaus Kirtimų kultūros centro Tarmių šventėje, birželio pradžioje konsertas anykštėnų sujudime „Bėk, bėk, žirgeli“, gegužės 26 d. – sostinės tarptautiniame festivalyje „Skamba skamba kankliai“…
temainfo.lt
Spausdiname 1-osios ir 2-osios vietų nugalėtojų „namų darbų“ tekstus. Kodėl jų nepanagrinėjus besidomintiesiems tarmėmis?
Šepetos A.Adamkienės mokyklos komanda „Kairobala“
PRISISTOTIMAS
Mas savo komandai pavadinimų „KAIROBALA“ pasijėmam iš Juozo Baltušio apysakos „Sakma apė Juzį“ dėlь to, kad atvažiovom iš Šėpatos Almos Adamkėnas pagrindinas mokyklos, kur to bala ir tyvuliuoja.
Kairobala – labai pelkėta vieta, kur gyvana laumas, kipšiukai ir roganos.
O kur laumas, velniukai ir roganos, tinoi burtai ir visokė nutikimai.
O kad burtai ir tė nutikimai mumį visus aplinktų ir iškodos nepridarytų, mas jumį ir savį ir visus čia atvykusius užkalbasma ir sakmas palinkėsma.
– Kėkvenom laumas loimį duoda, tik ne visi goli jų atrost,
– O jei negali atrost, vis tiek mėgink loimį prisišaukt …
– Mėlynosios marios guli boltas akmo…
– Pajimk auksinas žirklas, iškarpyk nėsakmas ir skausmų.
– Kėp mėlynosios marios vando nestovi, tėp ir nepasisekimas goli pasitraukten.
– Pilkieji okmenys!
– Boltosios šoknys!
– Pilkieji okmenys!
– Boltosios šoknys!
– Neprijimsiu!
– Nepatikėsiu!
– Neprijimsiu!
– Nepatikėsiu!
– Šast no mumį visų visos neloimas, bados ir skauduliai!..
– Tagul bus kėkvenom loima duota…
Namų dorbas – fragmentas iš meninės kompozicijos „Pasivaikščiojimas par matų laikus“ (pagal Uršulios Tamošiūnaičios ailias).
Visai nesvarbu, koks matų laikas: rudo, žiema, pavoseris ar vosara,
mono miestas, mono kroštas visadu slaunas.
Ar renkam dėrlių,
ar kėliam vėselias,
ar motinos prė ugnalas supa vygį,
ar pūgos siaučia,
ar ladonešys putoja,
ar pėmenėliai žūsis voro ganyt,
ar vosaros kvėtkelius runkiojam,
ar užsakus skelbiam.
Visai nesvarbu, koks matų laikas, mono miestas visais matų laikais slaunas.
Ale pavoseris visadu slauniausias.
Tai pasivoikščiokim, sasulas. Pasivaikščiokim, pasivaikščiokim…
(Kanklės)
Pavoseris, mergiotas, jau tikras pavoseris…
Tartum iš miego upas nubudo
Ir kų graičiausia lakten sujudo.
Vilnios, varpatai ūždami plaukia,
Skubinas, baga, tartum kas šaukia.
Pavoseris, jau tikras pavoseris…
Ir voversėlis kėp tik išvydo,
Savo gesmalį linksmai pragydo.
(Voversėlys)
Čyrū vyrū pavoserys,
Palikau vaikelius nelasitus,
Kai parlaksiu, palasisiu,
Žaliu undenėliu pagyrdisiu.
(Karvėlys)
Mirsiu, bra, nebūsiu,
Mirsiu, bra, nebūsiu…
(Untras guodžia pyrmų)
Nemirk, bra, būk,
Nemirk, bra, būk!
Atais vyram durnyba,
Barstis grūdus po laukus –
Bus mon ir tau,
Buus, buus…
Buus, buus…
(Pimpala)
Gyvis gyvis,
Kas iš many pasdyvis.
Kiaušinėlius dėsiu,
Vaikelius perėsiu.
(Gandrėlys)
Ka ka ka ka ka ka ka
Kur tas gluosnys, toj šaka,
Mono lyzdas perykla.
Pavoseris, mergiotas, jau tikras pavoseris…
Pavoserio linksmios dėnalas,
Gražiai dainuoja visos panalas.
Vėjėlys pūta, žėmį džiovino,
Žalių rūtėlių lapus vytino.
(Daina „Strazdas“)
Salamiesčio pagrindinės mokyklos komanda „Mas patroki“
Mūsų Salomėstis ir jo apylinkės
Skamba daudyčių sutartina „Geguta“.
Mūsų Salomėstis – gražus salų mėstėlis. Ir tikrai, kai žiūri, tai aplink tas salas – žėmumos, lig buvį pelkynai, durpynai, o tarp jų ir Vijūnytas upėlis taka. O saniau, dėl tų pelkynų aplink salas ir krūmų do ir Žėbriais Salomėstį vadino.
O va, kur kapai – aukšta vieta, smėlio kalnalis, o šaly – pušynas, buvį senieji kapai, pagoniškais vadinti. Soko, doba iškost kavojunt buva sunku – subyra smelys atgol, ir viskas. Tai ir važdavo iš lauko žemas, kad užpilt korstų būtų ko.
O aplink Salomėstį – koimai: Stuburai, Klingai, Gumbėliai, Tuitai, Žiliai, Pabūdžiai, Bakšėnai. O va, Nodiejiškiai tai – prė kapų, čia no tų čėsų tėp vadinas šitas koimas, kai grapas Tiškėučius kosdavo žvyrį ir sakydavo pasididžiuodamas: „Mono nodiejos!“ Suprosk, naudmenys. Apie tai pasakojo Patras Matulis iš Nodiejiškių koimo.
Gerai, kad užėjo par Salomėstį ir kitus aplinkinius koimus tautosakos rinkėjas biržietis Stasys Paliulis, tai ir pamota, ir užgirdo, kėp čia žmonas ragus pučia, skudučiuoja, o – svarbiausia! – užrošė tas maliodijas ir sutartinas.
O „Mas patroki“ visa tų atkūram ir jum pagrosma (skudučių sutartina „Skudutis po du kartus“, ragų sutartina „Meilūnų intakas).
O piliakalnių aplink Salomėstį kiek! Mitologinių kalnų!
Sypsala – Lykalaukios apipinta legendom ir padavimais, Uršulės Tamošiūnaičios apdainuota.
Bakšėnų piliakalnis – labai mažai žinomas, netirinatas.
Dijokalnis – važiuojunt unt Alizovų, tės Zasinyčiom, miški stūgso mitologinis kolnas.
Žmonas pasakoja, kad gyvano unt to kolno milžinas Dijokas, katras žuvįs tam tikrų mėdį nukirtus. Tėp jau buvo skirta – kai bus nukirstas tas mėdis, tai ir Dijokas turas žūt. No to laiko unt kolno vaidanas: soko ti naktim roganos šoka ir ūlioja.
Apė Dijokalnį do ir šitėp kalba senieje. Vabalnyko valsčiuj, prė Dvorpelio, yra piliakalnis, vadinamas Dijokalniu. Ti naktim možna matyt – unt kolno stovi ponas su botagu ir šmaukštuodamas aplink soko: „Šyr-vyr, šyr-vyr.“ Ogi aplinkui piliakalnį baga roganos vėnmarškinas, nesupintais plaukais kasom, baga ir baga.
O mono dada sakydavo, kad mūsų sodžiuj būdavo rogana. Jų možna pažintin iš to, kad jy nėjema volgytėn ėglio šaukšto. Mat ėglio mėdis švintas, bo jį Varbų nedėlioj švintina. Šodžiuj buvo atsitikį, kad padajo ėglio šaukštus, tai, kai atajo rogana, jy pakėla tų šaukštų, pavarta ir išėjo nevolgius.
Roganos nebuvo švinti žmonas, jos naktim unt Dijokalnio šokdavo.
Unt Dijokalnio atsivasdavo pusmerges, katros jau noradavo margom būt, ir čianoi atlikdavo visokias opeigas, kad tos pusmergės virstų margom – turatų teisį ait vakaruškos, rinktis jaunikį ar būt tarpi tų, iš katrų jų išsirinks.
O užkuriai – tai vyrai, atajį gyvint pačios namuos, jokais ar ne jokais, senųjų pasakojimu, būdavo siunčiami Velykų rytų unt Dijokalnio šokt. Kų jė tinoi šokdavo, sunku pasakyt, ale soko, užkuriai iš Bakšėnų kaimo, katrė nesugyvindavo savo šeimoj, toj būdavo roginami: „Aik su roganom šokt unt Dijokalnio“. Taip pasakojo Borisas Ūsėučius iš Bakšėnų kaimo.
O žmonas nėt sutartinas apė Dijokalnį gieda, arba ragais, daudytam išpučia „Dijūto, kolnali, dijūto, beržėli“ (daudyčių sutartina „Dijūto, kolnali“, ragų sutartina „Tytytitiut“).
Kad slaunas, tai slaunas buvo Gyvakarų kaimas. Žmonas sakydavo, jagu sūnus išeina kuniguos, o dukta ištaka Gyvakaruos, tai – to pati garba.
Pro mitologinį okmenį „Vėlnio pada“ taka Dubjosios upėlis, o prė kapų iš po žėmas ištaka Šaltinėlis. Čia pot – Pyvasa, kur lunkoj – Gyvakarų kaimo ganyklos, o Pyvason įtaka Žvikės upėlis, už karto – jau Rudikai.
Nemagdavom ait kituos kaimuos vakaruot. Va, mūsų senėlis grodavo bandoniju, tai būdavo linksma, šokdavom, vakaruodavom lig saulas tekėjimo. O berniokai iš kitų kaimų Gyvakaruos ataidavo. Taip pasakoja Bronia Varanauskiena iš Gyvakarų kaimo.
Sanas kaimo pavadinimas Gyvakarai, kartais šposydavom, kad tynoi „gyvus koria, o tėp, tai labai linksmi ir gyvi būdavo vakarai. Tunkiai vakaruodavom pas Jakubanaičias, visos trys seserys buva labai dainingos, o labjausiai tai Savuta ir Augėnia ir do dada Kazys grojo trieili armoniku. Grodavo čia bandoniju ir Peleksas Gasparonis iš Kreivėnių ir Pranas Savickas, atajįs užkuriom Gyvakaruos iš Salomėsčio. O mas dainuodavom, dūkdavom ir šokdavom lig paryčių, taigi gyvi ir linksmi būdavo vakarai. Taip pasakoja Untonas Laucius iš Gyvakarų kaimo).
O Skukausko Jonas grojo bandoniju ir do skudučius buvo pasidirbįs. O va, šitų skudučių sutartinį užrošė Stasys Paliulis, vis keliaudamas po šitas apylinkes. Skudučių sutartina „Skurduta“, o skurduta dėl to, kad pačius skudučius seniau skurdutam vadindavo dėl jų skurdaus, nykaus ir liūdnoko, ale dūšių pasiekiunčio skumbėjimo (skudučių sutartina „Skurduta“).
Griciūnų jaunimas su Gyvakarais nelabai draugaudavo. Gyvakariečiai labjau suveidavo su Likalaukiais, o Griciūnai – su Kreivėniais, Laičiais, Kreiveniškiais. Ir iš viso Griciūnų žmonas buvo uždarėsniai, jagu vakaruodavo, tai daugiausia Palaičpėvy, žinoma, jagu pagrodavo Gasparonės Pėleksas arba Jakubano Petriukas. Tadu ir iš Ūžolytas, Dičprūdėlių ir nėt iš Drūlanų jaunimo preidavo.
Gražus ir slaunas gimtasai Kupiškio kroštas, sovo išskirtini tarmi, dainom ir vesėlių tradicijom, piliakalniais nusatas, legendom apipintas. Ir visa tai sukūra Kupiškio krošto žmonas – mūsų protėviai, gyvėnį ir dirbį sovo žėmį par omžius čianoi, sovo Tėvynaj.