Saulė, lietus, rūkas ir vėjas – visko buvo prie jūros

Kupiškio neįgaliųjų draugijos nariai kasmet vasarą dideliu ir draugišku būriu vyksta į Šventąją, prie jūros, į neįgaliųjų draugijos poilsiavietę. Mėguvos gatvės 15-uoju numeriu pažymėtas pastatas jau seniai tapęs antraisiais namais, kur laukia visa savaitė vasariškos laimės akimirkų. Birželio viduryje kupiškėnai smagiai ekskursavo po Šventąją, tuolaik sulaukę bičiulių iš Pasvalio ir iš Biržų.

Tie, kurie tikėjosi tik giedros ir saulės, gavo nuliūsti, nes gamta šįsyk nusprendė būti itin dosni ir valiūkiška. Davė pusdienį saulės ir giedros, pusdienį su lietumi. Kitą pusdienį šiltą, bet darganotą, dar pusdienį giedrą, bet vėjuotą ir vėsų. O pats savaitės viduriukas padovanojo neregėtą gamtos anomaliją, kuria stebėjosi ir kurią rodė šalies televizijos, fiksavo fotografai.


Tirštas, nesibaigiantis baltas rūkas, vėjo nešamas nuo jūros, nežinia iš kokios gausybės, sėdo ant drabužių, ant plaukų, sklaidėsi tarp namų ir medžių, per keliolika žingsnių viską uždengdamas balta neperregima marška, ir toks jis sruvo visą dieną ir sutemus. Žmonės vaikštinėjo, stebėjosi, atbėgęs nuo jūros lentelių taku berniokėlis stabtelėjo ir linksmai užkalbino: „Ar žinot, kodėl Baltijos jūra taip pavadinta? Todėl, kad balta…“ – ir nubėgo sau.

Visi kalbėjo, kad tokio rūko per gyvenimą nėra matę, dabar žinos, kad toks būna, galintis prie pat namų paklaidinti…

Kitą vakarą poilsiavietės administratorė Adelė sumanė savo poilsiautojams surengti šurmulingą vakarą-koncertą.

Taip pasitaikė, kad pailsėti suvažiavus kupiškėnams ir biržiečiams, kelioms dienoms ten pat įsikūrė Tauragės kultūros centro folkloro ansamblio „Radasta“ nariai su savo vadove Lijana.

 

Tauragiškiai šventė kolektyvo naujokų priimtuves ir įkalbėti šeimininkų, surengė koncertą visiems. Pilnutėlėje salėje skambėjo dainos, aidėjo plojimai, sukosi šokėjų poros ir rateliai. Pavargus dainininkams, šmaikščias improvizacijas deklamavo biržietis Jonas, kupiškietė Janina, lyriškus meilės posmus skaitė Algirdas iš Biržų – vyko tikras talentų šou. Nekeista nė kiek, Biržų neįgaliųjų draugijoje yra daug kūrybingų literatų, kupiškėnai į pajūrį atsivežė nemažai vokalinio ansamblio „Prie Kupos“ dainininkių ir pačią vadovę Gendrutę Kliaugienę.

Ir prasidėjo dainų varžytuvės, kupiškėniškos rungėsi su žemaitiškomis, čia pat visi mokėsi, kaip taisyklingai pasakyti – motinala, dukrala, kaip gražiai išdainuoti: „Mamunele, mamunele, pjaunam gaidį, mon vėštelės baisę gaila…“.

Buvo smagu ir linksma, naujieji bičiuliai pasižadėjo draugauti, pasikviesti vieni kitus svečiuosna.

Buvo dar kitų dienų ir vakarų, kai vieni mezgė, kiti skaitė, treti važinėjo su autobusais iki Palangos ar Klaipėdos šiaip sau pasižmonėti poilsiautojų šurmulyje. Sporto mėgėjai žingsniavo pajūriu su šiaurietiškomis lazdomis, o vakarop širdies atokvėpiui ėjo į bažnyčią pabūti vakarinėse pamaldose, pasižiūrėti modernaus stiliaus Kryžiaus kelio stočių paveikslų, neįprasto eucharistijos stalo su užrašu „Jėzus Kristus yra ir kunigas, ir aukos altorius, ir aukos avinėlis“.

Visi gyveno savus gyvenimus prie jūros, ištvermingieji vėlyvą vakarą ar anksti ryte maudėsi vėsioje jūroje, kiti vaikštinėjo po pušynus, kai kurie tylūs, dėdamiesi atmintin visas akimirkas, kad ilgam užtektų, iki pat kitos vasaros. Nes buvimas su jūra visada yra džiaugsmas, dovana kūnui ir sielai.

Matas Žebrokas