Kupiškio rajono savivaldybė praneša: pasikeitus Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės architektūrai ir stilistikai, į aikštę grįžta skulptoriaus Henriko Orakausko darbai.
Dailininkas atvyko mero iniciatyva
Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas temainfo.lt sakė, kad būtent jo iniciatyva į Kupiškį buvo pakviestas darbų autorius skulptorius Henrikas Orakauskas.
– Man norisi, kad nebūtų jokių spekuliacijų, o pats autorius pasakytų, kurioje aikštės vietoje turėtų būti jo darbai. Net siūlėme paslaugą jį atsivežti į Kupiškį ir parvežti namo, į Kernavę. Dailininkas atsisakė siūlymo, atvažiavo pats. Tiksliau, atvyko abu su žmona. H. Orakausko pageidavimu, vertinant aikštės erdves, kuriose turėtų atsirasti skulptoriaus darbai, dalyvavo ir buvusi miesto architektė Euchrida Sipavičienė, Kupiškio viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus, kiti. Deja, taip susidėliojo darbai, kad aš pats negalėjau dalyvauti, – temainfo.lt pasakojo meras D. Bardauskas.
temainfo.lt archyvo nuotr.
Aikštėje – trys skulptoriaus darbai
Į aikštę sugrąžintos trys H. Orakausko skulptūros: dešinėje pusėje, arčiau aikštės vidurio – „Virsmas“, kupiškėnų pramintas „Veidu“, kairėje, lygiagrečiai Kupiškio teismo rūmams – „Sėlių (baltų) ąsotis“, o aikštės gale – „Oskaro versmė“, dažniau vadinamas „Milašiaus versme“.
Ritos Briediennės nuotr.
Skulptūrų kompozicija „Senovinės kupiškėnų vestuvės“
– O kur skulptūrų kompozicija „Senovinės kupiškėnų vestuvės“, stovėjusi aikštės gale? – teiravomės menininko H. Orakausko.
– Manau, kad ji iškeliaus į Adomo Petrausko muziejų, Kupiškio etnografinio muziejaus Uoginių filialą. Tai siūlė ir architektė Euchrida Sipavičienė.
– Kupiškyje nebeliks Kupiškio simbolio? Šia skulptūra „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ fenomenui buvote grąžinęs kupiškėnų ir jų svečių dėmesį. Kodėl į Uoginius?
– Medžiaga turi savo galimybes. Ypač medis. Skulptūrų fragmentus – nuometus, muzikanto kepurę – dengiau variu. Jie tapo apsauga, tarsi mažyčiais skardiniais stogeliais: skulptūrų viršus neskilinėjo, lietus ar tirpstantis sniegas nuvarvėdavo beveik negadindamas medžio, neleido jam sutrūkti viršutinėje dalyje. Bet apačia gerokai sutrūkinėjo. Skulptūros statytos iškart po „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisieriaus Povilo Zulono mirties – 1996-aisiais. Išstovėjo jos iki aikštės uždarymo – daugiau nei 20 metų. Manau, kad sprendimas geras. Juodo marmuro aikštėje šis medinių skulptūrų ansamblis nebetinka stilistiškai. Bet aš kategoriškai nieko nesakiau.
– Tai gal – į Baltąją aikštę, prie Kultūros centro?
– Nenoriu ir negaliu sakyti, kad „Kupiškėnų vestuvėms“ išėjus iš aikštės nebėra kitos išeities. Kiti sugalvos, kur dėti skulptūras. Tačiau, kur jos bebūtų statomos, joms labai reikia remonto. Po stiklu jų juk nedėsi. Medinių skulptūrų bejėgiškumas prieš laiką nenuginčijamas. Jos reikalauja arba prašo dėmesio.
– Rajono vadovai teigia, kad laukiama geresnių laikų monumentaliam Kupiškio aikštės paminklui. Ar jums teko apie tai girdėti?
– Svarstant paminklo galimybę, reikia pripažinti, jog pati aikštė labiau tinkanti ne tokiam miesteliui. Absoliučiai pasikeitė aikštės kontekstas. Įvesta juoda spalva aikštę padarė griežtą: balta–juoda kuria oficialumą.
Aš kupiškėnams bandau įpiršti idėją – statyti aikštėje paminklą semiotikui Juliui Greimui. Buvau Kupiškyje žiemą. Aikštėje dar nebuvo to parapeto – ištisinės juodo stiklo horizontalios juostos, kuri nuvogė Kupiškio architektūros grožio… Kalbu kupiškėnams apie tai, kas aikštei suteiktų dvasios. Greimas stovėtų viena ranka atsirėmęs kėdės atkaltės, kita laikantis vėjo plėšiamą, sprūstantį iš rankos skėtį. Tai laikinumas, nuojauta – jis neša vėją ar vėjas jį? Palinkusi į priekį skulptūra būtų juodo metalo, ažūrinė. Kai kurios vietos detalizuotos, kai kurios vėjui labai pralaidžios.
– O paminklas Laurynui Stuokai-Gucevičiui dar tilptų?
– Jis grįš į savo ankstesnę vietą, šalia sinagogos.
– Nebegrįš…
– Nebe?.. Tada jau įsiveda kita tema…
– Jūs apžiūrėjote, įvertinote ir kitus savo darbus, puošiančius Kupiškį. Mieste jų – per dvidešimt. Kokia šiuo metu jų būklė?
– Užaugo nauja kupiškėnų karta. Jų kitokie požiūriai ir poreikiai. Žinoma, buvo laikotarpis (skulptorius H. Orakauskas Kupiškyje gyveno ir kūrė 1986–2004 m., aut. past.), kai daugiausia Kupiškiui kūriau aš. Nieko nepadarysi, faktas yra toks. Ir šio laikotarpio mano darbams reikia dėmesio. Metalas, žinoma, ilgaamžis, jis nedeformuoja, rūdys jo taip greitai nepragrauš. Tačiau per kelerius metus po 10–20 Eur reiktų skirti paminklams – padažyti, surišti rūdis. Kol gyvenau Kupiškyje, savo darbus apeidavau pats…
– Dėkui Jums.
Rita Briedienė