Tai buvo skirta jam
– Kupiškis labai pagavo mane, – sakė skulptorius Henrikas Orakauskas vakar, rugsėjo 22 d., Kupiškio etnografijos muziejuje atidarytoje jubiliejinėje jo darbų parodoje „Refleksijos”.
Ansamblis „Versmė”, vadovaujamas Nidijos Sankauskienės
Apie Kupiškį – čia H. Orakauskas gyveno nuo 1986 iki 2007 metų – jis kalbėjo taip, kaip kalba žmogus, labai pamilęs šį miestą, jo gyventojus. Renginyje jis klausė, kaip gyvena dailininkė Renė Sriubiškienė, kurios šeimoje vakarota ir kalbėta, kalbėta… Kaip sekasi Leonui Perekšliui? Jau amžiną atilsį?
– Jūs žinot, kad aš – vyžuoniškis, bet Kupiškis man taip giliai… Šiaulius prisimenu kaip dvasiškumą, o Kupiškis man suteikė neįtikėtino bendravimo. Čia aš pajutau žmogišką šilumą. Kupiškėnai labai draugiški žmonės, – kalbėjo H. Orakauskas, o paskui sakė: – Sėdžiu ir galvoju: juk ir „Versmės” ansamblio moterys dainavo man. Juk man dainavot?
Visas renginys, kupinas dėkingumo žodžių, žiedų ir dovanų, buvo skirtas jam.
Labai godus vaizdams
Virginija Jurevičienė (iš kairės), Genia Vaičikauskienė ir Vytautas Jasinskas
Atėjo tie, kuriems labai norėjosi pasveikinti Kupiškį pamilusį skulptorių, suteikusį miestui neįtikėtino savitumo. Anot renginį vedusios Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės Violetos Aleknienės, H. Orakausko 28 darbai puošia miestą.
Sveikino skulptorių Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus liaudies meno studijos „Židinys“ pirmininkė Virginija Jurevičienė, akmens meistras Vytautas Jasinskas, dailininkė Genia Vaičikauskienė. V. Jurevičienė pasakojo:
– Atvažiavę į Kupiškį, kasdien eidavome pasivaikščioti. Ir kasdien sutikdavome šį žmogų. O dabar turiu progą jam pasakyti ačiū už jo paties nuoširdų bendravimą ir meilę Kupiškiui.
Kažin ar kas yra tiek išvaikščiojęs Kupiškį kaip jis, skulptorius H. Orakauskas?
– Kartais, būdavo, sustoju kurioje nors vietoje ir užsimirštu: mintys lekia galvon, sukasi joje – kas čia labiausia tiktų, ko čia reikėtų? – sakė jis.
Dailininkas prisipažino esąs labai godus vaizdams: kiek akis užmato, kiek žvilgsnis aprėpia, tiek ir tyrinėjama.
Vis kala ir kala…
Kaip sakė bitininkas Henrikas Dauderys, H. Orakausko kupiškėnai nepasitiko kaip įžymybės.
Skulptorius Henrikas Orakauskas
– Pasikviečia gamybos valdžia ir sako man: „Atvažiuoja kažkoks dailininkas, priimsim šaltkalviu; paruošk jam kambarėlį, duok instrumentų.” Davėm jam ir tokį generatorių, kurio mums nebereikėjo… Užeidavau kartais pas jį ir matydavau, kaip pasidėjęs aliuminio blyną, o ant šio – vario plokštę, kala ir kala. Neįtikėtinai sunkiai jo dirbta… – pasakojo H. Dauderys.
H. Orakauskas sakė nė pats nebeįsivaizduojąs, kaip jis padaręs „Baltų vienybės medį”. Vienas metras šio kūrinio svėręs ir pečius, ir rankas.
– Aš netikiu savimi. Kaip aš galėjau? Iš kur ta jėga? – stebėjosi skulptorius.
O H. Dauderys pasakojo:
– Siūliau jam: „Gausim medžiagos. Kalk kolūkių objektams riestauodeges kiaules – pinigai ant žemės voliojasi.” O jis man sakė: „Kičą darysi, ir pats kiču tapsi.”
„Sutartines man giedojo“
„Kupkėmio” vadovė Alma Pustovaitienė
Anot Kupiškio kultūros centro folklorinio ansamblio „Kupkėmis” vadovės Almos Pustovaitienės, klausantis H. Orakausko žodžių pagalvoji: gal ir teisingi Uršulės Tamošiūnaitės žodžiai, esą žmonės geri kupiškėnai, ir keleliai jų tiesūs. Net suūžė susirinkusieji – kokie teisingi tai žodžiai.
– Pamenu, nelabai jums patikęs Kupiškis: bažnyčia didžiausia kaip višta ant kiaušinių tupi, miestas niūrokas. O jau dabar, išpuoštas skulptūromis, nė kiek nebeniūrokas, nuostabus ir kasdien gražėja, – kalbėjo A. Pustovaitienė ir padovanojo skulptoriui kupkėmietės keptą vestuvinį pyragą „korvojų“ – už tai, kad tokios meniškos sielos žmogui Kupiškis paliko įspūdį.
„Kupkėmio” vadovei H. Orakauskas įteikė vario plokštėje išmuštą Lietuvą su nuometu; iškalta joje: „1918–2018”. Gal tik taip pasirodė, bet Lietuva plokštėje labai panaši į „Kupkėmio” vadovę.
– Jie pas mane lankėsi, sutartines man giedojo, – dovaną įteikdamas kalbėjo H. Orakauskas.
Vertė palikti senas vietas…
Su H. Orakausku susipynę daugybė Kupiškio įvykių. V. Jasinskas, Kazys Stančikas prisiminė ir malūną, kuriame buvusios skulptoriaus dirbtuvės. Kalęs jis tuomet iš visos sveikatos, kad niekas 
negirdėtų neįtartų: malūne į pirmą posėdį susirinko Kupiškio sąjūdininkai…
Buvo prisiminta ir sena kupiškėnų svajonė – atnaujinti fontaną. H. Orakauskas net buvo sukūręs beveik trijų metrų aukščio skulptūrą, kurios nebeprireikė, ir jis ją supjaustė. Dėl to jis nepyksta, kalba apie tai filosofiškai: žmogus kiekvieną akimirką priima sprengimą – eiti ar likti vietoje.
– Kodėl vis dėlto palikote Kupiškį? – H. Orakausko klausė temainfo.lt.
– Meilė. Ji vertė palikti senas vietas. Man – Kupiškį, Loretai – Šiaulius. Jau turėdami nemenkos gyvenimo patirties viską norėjome pradėti iš naujo, – sakė dailininkas.
Filosofuoti apie gyvenimą
Atvažiavusios iš Utenos „Refleksijų” skultūrėlės spalio 18 iškeliaus į Šiaulių galeriją „Laiptai”.
Viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Lina Matiukaitė H. Orakauskui įteikė Šiaulių „Rūtos” saldainių.
Šiauliai H. Orakauskui irgi kupini simbolių. Kaip priminė L. Matiukaitė, savąją Loretą sutiko jis Šiaulių galerijoje.
H. Orakauskas gyvenimo mūzomis vadina dukrą Barborą, šiuo metu grįžusią iš Amerikos, ir žmoną Loretą. „Refleksijų” atidaryme Kupiškyje dalyvavo visi trys. Ponia Loreta visus kvietė prie stalo – visnuolių keptos duonelės ir pyrago. Ji sakė, kad paroda gali tęstis tiek, kiek bus H. Orakausko klausytojų apie jo darbus. Jis gali juos komentuoti, o komentarais filosofuoti apie gyvenimą valandų valandas.
Dailininko refleksijos dažnesnės už kitų
Skulptorius Henrikas Orakauskas , Čarlis ir režisierė Vilija Morkūnaitė
Šiuo metu H. Orakausko darbai – trijose parodose. Žymusis „Sizifas”, nepasiekęs Kupiškio, šiuo metu yra eksponuojamas Biržuose, parodoje „Skulptoriai – atkurtos valstybės šimtmečiui.”
H. Orakauską bičiuliai vadina Don Kichotu – panašus pagal išvaizdą, ir Čarli Čaplinu – pagal jo linksmą, šmaikštų ir gerą būdą. Žmogaus ūgio komiko Č. Čaplino skulptūra – jo parodų vizitinė kortelė. Dalyvavusieji „Refleksijų” atidaryme gėrėjosi Čarlio lazdelės transformacija. Kai H. Orakauskas sukūrė šią skulptūrą, Č. Čaplinas laikė tik lazdelę, o paskui dailininkui kilo mintis – ji gali išleisti šaką. Ir išleido… Ją galima „nuskinti” ir vėl įstatyti atgal. Vienas po kito kupiškėnai kvietė dailininką fotografuotis kartu su Čarliu. Tai tapo linksma atrakcija ir kelionės nuo vienos skulptūrėlės prie kitos pradžia…
Pats save apibūdindamas dailininkas sakė, jog tesąs žmogus, kaip ir bet kuris kitas, – su nuodėmėmis, sielos žaizdomis ir gyvenimo klaidomis. Tik dailininko refleksijos dažnesnės už kitų: gilesnis nugrimzdimas į apmąstymus, savęs paties iki skausmo analizavimas ir supratimas, jog kitaip ir negali.
– Kiekviename darbe esu aš pats, mano paties įsikūnijimas. Tik negaliu atsakyti į klausimą, kodėl tampama menininku. Manau, tai žmogui duota, – sakė H. Orakauskas.
Rita Briedienė
Autorės nuotraukos