Socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas Kupiškyje jaučiasi lyg namuose

Gintautas Paluckas

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas, pakalbintas rugsėjo 30 d. vykusioje Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos parodoje-mugėje „Derlius 2017″, nustebino savo dėmesiu Kupiškiui ir žiniomis apie jį. Paklaustas, ar į Kupiškį atvažiavo tik dėl Derliaus šventės, jis sakė:

– Ne tik. Į Kupiškį atvažiuoti man labai lengva: giminės iš mamos pusės – subatėnai. Aš pusiau vietinis, nes vasaros ir kitas atostogas leisdavau Subačiuje, dažnai atvažiuodavom į Kupiškį. Taigi aš atvažiavau ir į Derliaus šventę, ir, galima sakyti, grįžau namo.

 

– Vadinasi, šis vizitas labai didelių politinių tikslų neturi?

– Ne viskas gyvenime – vien tik politika. Tokios Derliaus šventės yra labai gražūs ir malonūs renginiai. Čia politikos būna mažiau, negu tradiciniuose susitikimuose su visuomene, o smagumo daugiau: koncertuoja, kepa, verda, gali įsigyti puikių mėsos gaminių, kulinarinio paveldo produktų, dirbinių. Man čia smagu, man čia – ne darbas.

 

– Kokie įvykiai ar žmonės padeda Jums pažinti LSDP Kupiškio skyrių, jo veiklą. Kaip ją vertinate?

– Kupiškio socialdemokratai yra išgyvenę ir pakilimų, ir tam tikrų nuosmukių. Aš, partijos pirmininkas, apskritai visus turiu pažinoti. Prieš kelerius metus Kupiškio socialdemokratų veikla buvo tiek nusilpusi, liaudiškai tariant, tiek nuslobusi, kad teko čia važiuoti gaivinti skyriaus. Tuomet aš dar nebuvau partijos pirmininku, dirbau atsakinguoju sekretoriumi, rūpinausi veiklos organizavimu. Po to, kai partijos Kupiškio skyriaus vairą perėmė Augenijus Cesevičius ir jo komanda, reikalai – organizaciniai, bendravimo – tik geryn ir geryn. Aš neabejoju: antrą kvėpavimą įgavę Kupiškio socdemai įgis dar didesnį žmonių palaikymą ir artėjančiuose savivaldos rinkimuose.

 

– Kupiškio socialdemokratai yra valdančioje koalicijoje su konservatoriais. Rajonas, miestas jaučia naujų iniciatyvų. Vis dėlto prarasti keli projektai – sustabdyta baseino statyba, neaiškus irklavimo bazės likimas – nedžiugina kupiškėnų. Ar dar yra vilčių šiuos projektus atgaivinti?

– Dar nelaidočiau visų vilčių nei dėl irklavimo bazės, nei dėl baseino. Mes, socialdemokratai, suremsim pečius: pamėginsime sutelkti ir partijas, ir frakcijas svarstant ateinančių metų biudžetą.

Šių projektų sustabdymas yra labai neišmintingas regiono politikos prasme. Reikia matyti visą Lietuvos paveikslą: Anykščiai turi SPA centrą, baseiną, slidinėjimo kalną, Rokiškyje atsiranda baseinas; vadinasi, Kupiškis lieka nuskriaustas, nekonkurencingas. Jei žmonės renkasi čia gyventi, tai jie turi turėti, kur praleisti laisvą laiką. Prie baseino klausimo teks sugrįžti – rajonų išvystymas turi būti tolygus ir panašus.
Kalbant apie Kupiškio marias būtina pripažinti: čia – unikalu ir tuo reikia naudotis: vandens telkinio ilgis nekelia abejonių, kad Kupiškio irklavimo bazė galėtų būti suformuota. Tai sugeneruotų ir tam tikrą papildomą žmonių, turizmo, sporto turizmo, darbo vietų  judėjimą.

Kartoju: vykdoma labai neprotinga regioninė politika. Negali viskas būti tik Vilniuje, tik Kaune ar tik Klaipėdoje. Kupiškis, Biržai, Rokiškis – irgi Lietuva. Minėtus kupiškėnų projektus bandysime atgaivinti.

 

– Ką valstybė, sustabdžiusi minėtus projektus, išlošė?

– Nieko. Finansiškai valstybė gali išlošti tik tuomet, jei atsiranda darbo vietos, ekonominis judėjimas –  atvažiuoja žmonių, jie čia išleidžia pinigų, steigiasi kavinės, viešbutėliai, – suaktyvėja smulkusis verslas. Jei nėra investicijų, tai nėra ir papildomų darbo vietų – valstybė pralošia. Kartais reikia išleisti milijoną, kad į biudžetą gautum tris. Tokių projektų sustabdymas – visiškai nepaaiškinamas dalykas. Darė klaidų praėjusios kadencijos valdžia. Kodėl valstybė ir toliau daro tokių grubių regioninės politikos klaidų? Aš to negaliu paaiškinti. Ekonominis regionų variklis gali užsikurti tik valstybei investuojant: investuos valstybė, investuos ir verslas – tai susiję dalykai.

 

– Kaip Jūs vertinate šalies prioritetus? Gal galėtumėte bet kelis jų išskirti?

– Šiandienos Vyriausybės programoje yra 400 įvairiausių priemonių, ir visa tai yra svarbu, ir visa tai yra prioritetai. Bet gyvenime yra taip: jeigu tu nepasakai, kas tau yra svarbiausia, tai ir neįgyvendinsi to, ką reikėjo įgyvendinti per tau skirtą kadenciją.

Yra keletas Lietuvai svarbių klausimų. Pirmas – socialinė atskirtis, arba pajamų nelygybė. Šie dalykai yra sąlygoti darbo vietų stoka, mažais darbo užmokesčiais regionuose. Vilnius pagal vidurkius jau gyvena gerai, vejasi Europos vidurkį ir jau yra jį pasiekęs, o regionuose – dėl dėmesio trūkumo ir per mažų investicijų – nėra darbo arba yra labai maži uždarbiai. Tai lemia emigraciją. Kai iš rajono išvažiuoja žmonės, pajamų nebegauna smulkus ir vidutinis verslas. Imama gyvent pagal ekonominį terminą „Blogoji spiralė žemyn”. Būtent tai ir vyksta šalies regionuose. Nenoriu būti kategoriškas, bet emigracijos ir regioninės politikos klausimais valstybė daro gerokai ir gerokai per mažai. Nėra aiškių priemonių, nes tai nėra ir prioritetas.

 

– Kaip vertinate situaciją: ekstremalią padėtį Aukštaitijos rajonuose skelbė ne Vyriausybė, o savivaldybės. Gal žemdirbiai per tyliai kalba? O gal tikrai, kaip sako Vyriausybės atstovai, dėl patvinusių laukų kalta melioracija?

– Ne, žemdirbiai netyliai kalba. Ypač jų technika, išvaryta į kelius, garsiai riaumoja. Ūkininkų – smulkesnių, didesnių – yra apie 100 tūkstančių. Tai yra reikšminga visuomenės dalis. Bet jei melioraciją mes suprantame kaip individualų poreikį arba individualų darbą, vadinasi, turime pripažinti visišką nesusivokimą, kas yra melioracija. Tai tarpusavyje labai susiję inžineriniai tinklai, kertantys daugybę tinklų. Todėl čia valstybės ar Vyriausybės interesas yra esminis. Tik valstybė gali sutelkti, padaryti, nustatyti servitutą, juolab kai kaimynai nesusitaria. Toks dėmesys yra labai reikalingas. Jo pastaruoju metu – kalbant apie melioracija – su žiburiu nerasi. Kelios vyriausybės iš eilės šiuo klausimu nieko nedarė. Stichija yra stichija: užpila, sušąla, išdžiūva… Kalbėti apie tai, kad patys ūkininkai dėl to kalti, reiškia, siūlyti jiems prasivaikyti debesis. Arba kalbėti apie tai, kad reikėjo apdrausti pasėlius, yra visiškas sektoriaus nesuvokimas: draustis nuo stichijos arba kainuoja milžiniškus pinigus, arba patys draudikai atsisako tai daryti. Tai konkretūs, subtilūs dalykai, kuriems išmanyti reikia laiko ir pastangų. Aš Vyriausybės vietoje ne priekaištus ar kaltinimus žarstyčiau, o tikrai imčiausi veiksmų ir priemonių apsaugoti ūkius nuo galimo bankroto: visi yra pasiskolinę tai traktoriams, tai trąšoms, tai sėklai. Tuos klausimus reikia spręsti, nes regionuose bus dar didesnis nedarbas, dar daugiau žmonių išvažiuos. Nuo to tik blogiau ir valstybei, ir jos piliečiams.

 

– Savivaldos rinkimuose kupiškėnai parodė didelį nepasitikėjimą Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kodėl Seimo socialdemokratams pavojinga likti koalicijoje su ja?

– Lietuvos nacionalinės koalicijos ir savivaldos koalicijos – du skirtingi dalykai. Pastarosios labai dažnai būna margos: kairieji – su dešiniaisiais, dešinieji – su populistais. Bet čia esmė yra ir žmonės, patekę į rajono Tarybą, ir pati savivaldos politika, sprendžianti labai daug ūkinių klausimų, dažnai – bendru sutarimu. Tikroji politika čia sudaro apie 15-20 proc.

Nacionaliniu lygmeniu didžiąją dalį politikos įtakoja tai, kaip sutampa partijų ideologinės pasaulėžiūros: ar vienodi prioritetai, ar įgyvendinant, sakykim, bendrai patvirtintą Vyriausybės programą tikrai įmanoma pasieki tikslus ir pateisini žmonių lūkesčius, sužadintus rinkimų kampanijos metu.

Taigi kalbant apie koaliciją su Valstiečiais galiu drąsiai pasakyti – kaip jau ne kartą ir esu sakęs – mes į ją atėjome vedini mūsų išdalintų pažadų. Koaliciją iš pradžių palaikė 43–45 proc. visuomenės, tikėjusios, kad padarysim, ką žadėjom. Kai prasidėjo pažadų – Vyriausybės programos – realizacija, matome, jog nuo savo pažadų mes tolstame: regioninė politika niekaip nevažiuoja – nėra priemonių, panašu – ne prioritetas; viešasis sektorius – mokytojai, kultūros darbuotojai, medikai – žadėto atlyginimų augimo nesulaukia; daugelio funkcijų – Vaiko teisų apsaugos tarnybos, žemėtvarkos skyrių ir t.t. – centralizavimas tolina sprendimų priėmimą ir valdžią nuo žmonių, o tai prieštarauja mūsų principams ir vertybėms. Mes susidūrėme su labai paprastu dalyku – vieną šnekėjome, kitkas daroma.

Dažnai esame pavadinami valdžios partija, bet pas mus labai daug kas keičiasi, mes grįžtame prie programinių dalykų, prie vertybių. Kai matai, kad negali jų įgyvendinti, geriau aukoti postus ir sąžiningai atsitraukti. Mes tai darome be kompromisų su politine sąžine.

 

– Ar jau teko pažinti, kaip bendrapartiečiai regionuose vertina socialdemokratų pasitraukimą iš Seimo koalicijos?

 – Vienas iš siekių ir buvo – nediktuoti iš viršaus, nors pas mus pastaruoju metu tai buvo įsigalėję. Grįžome prie demokratinių principų ir pirmiausia klausėme skyrių žmonių, kaip jie vertina koaliciją ir ką jie nori su ja daryti. Iš 60 skyrių 43 – įvertinę visas aplinkybes – pasisakė, kad reikia trauktis, septyni nusprendė likti. Kiti dar bandė ieškoti trečio kelio – gal yra galimybė persiderėti. Bet absoliuti dauguma pasisakė, kad reikia būti sąžiningiems prieš save, trauktis iš koalicijos ir palaikyti tik iniciatyvas ir projektus, atitinkančius mūsų prioritetus ir vertybes. Taip mes ir padarėme.

 

– Ar tarp tų septynių yra Panevėžio apskrities skyrių?

– Yra. Panevėžio rajone situacija yra kiek subtilesnė, nes socialdemokratai yra jauni koalicijos partneriai su valstiečiais. Čia yra stiprus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys Povilas Žagunis. Tai, matyt, turėjo įtakos apsisprendžiant, ką ir kaip reikia daryti. Bet dėl to aš neturiu priekaištų, nes reikia žiūrėti ir vietos reikalų. Nacionalinė politika svarbu, bet žmonės vietose sprendžia ir savo koalicinius reikalus: jei savivaldoje gerai sutariama – tvarkoj. Jei tai įtakoja nacionalinė politika – irgi tvarkoj.

 

– Kaip manote, ką šis žingsnis duos partijai ateityje: ją skaldys, o gal išgrynins?

– Tikrai nesuskaldys, nes visi sprendimai yra priimami absoliučia balsų dauguma – jokio skilimo nė nesimato. Tai, kad dešimt frakcijos narių Seime turi kitokią nuomonę ir tolsta nuo partijos, nėra joks susiskaldymas. Per savo istoriją mes esame patyrę visokių sukrėtimų: buvo išėjimų iš partijos ir netgi pašalinimų. Aš dar tikiu, kad ir tie dešimt atskylančių žmonių apsigalvos.

Šioje situacijoje mes turime elgtis taip, kaip numato Socialdemokratų statutas. Jei įsivyraus savivalė, jei nebus laikomasi taisyklių, tuomet mes savęs negalėsime vadinti organizacija; tai tebus pavienių žmonių susibūrimas, o rinkėjai nebesupras, už ką jie balsuoja ir ką renkasi – socialdemokratus ar kažkokius atskirus žmones. Šiandien mes priimame sprendimą ir visi jo laikomės. Chaoso nenorime nei partijoje, nei visuomenėje.

 

– Ar jaučiate visuomenės domėjimąsi tuo, kas vyksta socialdemokratų partijoje?

– Dėmesio tikrai daug, ir aš norėčiau, kad toks dėmesys būtų ir kitais politiniais klausimais, net tik vidiniuose stumdymuose. Gyvename informacijos amžiuje, kai absoliučiai viskas tą pačią akimirką keliauja per socialinius tinklus, portalus, žiniasklaidą. Atgalinis ryšys yra momentinis – teisingai darot, neteisingai, atkreipkit dėmesį! Žinučių, pranešimų gaunu ir gaunu, ir gaunu. Ir dabar kalbantis jaučiu, kaip beveik be perstojo vibruoja telefonas.

Džiaugiuosi tuo, kad socialdemokratų pokyčius visuomenė palaiko stipriai, o mes ryžtingai žygiuosim į priekį.

 

– Ar pradėsime gyventi geriau?

– Žinoma. Čia klausimas filosofinis, bet jeigu mes pažiūrėsim ir įvertinsim viską nuo mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo iki dabar, tai tik pasidžiaugsime: visi statistiniai rodikliai neblogi – uždarbiai didėja, gyvenam geriau, ilgiau. Bet ne visi taip gyvena. Atskirtis ir pajamų nelygybė žmones psichologiškai labai blogai nuteikia. Pastaruosius dvejus metus žmones dar ėmė gniuždyti kainos. Ir nereikia užsimerkus sakyti, kad nieko nevyksta, – kainos kyla nežmonišku tempu. Valstybės ir Vyriausybės pastangomis atlyginimai turi tas kainas vytis. Štai viešajame sektoriuje dirba apie 250 tūkst. žmonų, o krizės metu sumažintas jų bazinis atlyginimai šaldomas jau devynerius metus. Mūsų pastangomis – labai stumdėmės su Valstiečiais ir žaliaisiais, pykomės – Seime užregistruotas socialdemokratų siūlymas atstatyti ankstesnius bazinius algų viešajam sektoriui dydžius. Dievas duos, dauguma praregės, ir judėsim į priekį. Kaip žmonės gali būti laimingi: kainos kyla visiems, o atlyginimai – ne visiems? Gyvensim geriau, būkim optimistiški…

 

– Kas yra Jūsų autoritetas socialdemokratų istorijoje, šiandienoje?

– Širdy esu demokratas, ir asmenybių kultas man nėra priimtinas. Visi turi pasiekimų, bet darė ir klaidų. Tam tikru laikotarpiu Steponas Kairys atliko milžinišką darbą. Nepriklausomybės priešaušryje, dar 1905 m. kartu su Jonu Basanavičiumi organizuodamas didįjį Vilniaus Seimą, rengdamas streikus prieš carinę Rusiją jis vedė šalį valstybingumo link. Kritiniais valstybei momentais S. Kairys tikrai buvo tvirtas, padarė daug svarbių darbų 1917–1918 metais. Man ir visiems socialdemokratams S. Kairys svarbus kaip žmogus, davęs daug mūsų istorijai, įkvėpimo – dabarčiai.

 

– Šalis neseniai minėjo pirmo atkurtos nepriklausomos Lietuvos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko 85 gimimo metines. Kokiomis mintimis Jūs pasitikote šią sukaktį?

– Algirdas Mykolas Brazauskas. Nepaisant to, kad jo amžininkai oponentai mėgino ir mėgina jį sumenkinti – jis toks ir anoks, – vienas dalykas yra nepaneigiamas: istorijos knygose A. M. Brazausko ir Vytauto Landsbergio pavardės bus tame pačiame puslapyje. Šie du žmonės labai daug padarė, kad Lietuva atgautų nepriklausomybę. Kai kurie vertinimai tebėra subjektyvūs, nesąžiningi, nes tebėra buvusios politinės trinties nuoskaudų. Bet viskas nusistovės, ir tas vertinimas bus kitoks, normalus.

Aš pažinojau Brazauską kaip žmogų. Partinėje socialdemokratų veikloje aš – jau 15 metų. Kai jis baigė savo aktyvią politinę karjerą, mes pasikalbėdavome; jis man patardavo. Būdamas 27-erių pradėjau eiti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas. Jis manęs klausė: „Ar tu supranti, ką tai reiškia? Ką reiškia vadovauti tūkstančiui žmonių?”

Jis visada buvo ramus, niekada nepykstantis ir labai įsiklausantis žmogus. Tokios yra lyderio ir politikos savybės, neįtikėtinai reikalingos šiandien, kai visi nesunkiai įsiplieskia emocijomis, kai visi ieško priešų, o ne tų, kas padėtų veikti kartu.

 

Kalbėjosi Rita Briedienė

Emilijos Briedytės nuotraukos

Užsk. nr. A17-44