Švedijoje gyvenantis puodžius Igoris Kovalevskis neatsakė į klausimą – kaip įveikti namų ilgesį

„Šeštadienis–sekmadienis man – išeiginės. Galit skambinti bet kuriuo dienos metu“, – žinute paprašytas skirti laiko pokalbiui sakė Švedijoje jau treji metai gyvenantis Igoris Kovalevskis, žinomas Rokiškio rajono keramikas iš Salų. Dėl jo išvažiavimo liūdna buvo visiems – puodžių puodžius palieka savo verslą ir Lietuvą… Rokiškio tautodailininkų asociacija, pradėjusi vykdyti projektą Salų dvare, ir šiandien gailisi: „O, kad būtų Igoris…“
Apie tai, kaip jaučiasi jis pats, ir kalbėjome su I. KOVALEVSKIU.

– Karantinas Švedijoje Jus uždarė ilgam?
– Pusę metų nebuvau namuose. Šiaip grįždavau kas du–tris mėnesius.

– Kokia Švedijoje pandemijos situacija? Labai suvaržyta laisvė?
– Turbūt, tai laisviausia šalis visoje Europoje – jokio judėjimo suvaržymo, kaukių dėvėjimas – tik rekomendacinio pobūdžio. Ir matau – labai mažai kas dėvi kaukes. Švedai gyvena aktyviai, daug laiko praleidžia lauke.

– Švedijoje Jūs – jau treji metai. Įdomi Jūsų gyvenimo geografija: gimėte Kaune. Rokiškio rajono Salų miestelyje 1991 m. įkūrėte įmonės „Violė“ keramikos dirbtuves. Kas atvedė į Salas – pasaulio pakraštį?
– Gyvenau tuomet Panevėžyje. Atradau Salas – nuostabų Lietuvos kampelį, ir su šeima apsisprendėme: pardavėme Panevėžyje butą, atsikraustėme į Salas. Sename, dvarui priklausančiame pastate išsinuomojau patalpas, ėmiausi keramikos verslo.

– Kas buvo jūsų keramikos mokytojas?
– Svarbiausi mano mokytojai buvo nesėkmės ir praradimai. Pagrindinis variklis – nepasitikėjimas. Kai grįžęs iš armijos susidomėjau keramika, mano senelis neįtikėtinai skeptiškai tai vertino. Šituo amatu – sakė – nieko aš nepasieksiu. Užsispyriau. Beje, mano pirmas darbas buvo puikiausiai įvertintas, ir tai mane labai paskatino eiti toliau.

– Gal tai buvo troškintuvas? Skaičiau apie tai, tik neradau žinių, kaip jis buvo įvertintas.
– Ogi mano bobutė nunešė jį į turgų. Ir nupirko troškintuvą akimirksniu. Buvau toks laimingas! O ant senelio aš kartais pykdavau. Jis man nieko nepadarydavo – atkiš instrumentą ir lieps darytis pačiam. Tik vėliau supratau, kaip stipriai jis mane skatino mokytis meistrauti.

– Pats išmokote žiesti?
– Žiesti puodus – aukštasis pilotažas. Iš pradžių liejau formas. Rezultatas irgi atėjo negreitai. Gal pusę metų vargau, kol supratau, ką darau ne taip ir kodėl nesiseka. Rinkau literatūrą, mokiausi. Bet ir dabar dar negalėčiau sakyti, kad keramiko amatą visiškai išmanau. Tai labai plati ir gili sritis: molis, formos, gaminių išdeginimas, glazūros subtilybės… Paskui, žinoma, radau žmonių, kurie išmano šį amatą, bet tais laikais labai niekas nenorėjo dalintis patirtimi. Meistras ką turi, tą saugo savyje. Keramikos savamokslis esu.

– Negi ir į Kuršėnus nebuvote nuvažiavęs – pas puodžių puodžius nuo seniausių laikų?
– Dar žiesti nemokėjau, kai nuvažiavau į Kuršėnus pas garsų to meto meistrą, jau senuką. Jo žmona dar su manimi kalbėjo, o jis – nė kiek. Va, taip būdavo. Dar jaunas tuomet buvau. Gal nerimtas jam pasirodžiau. Bet man ir tada buvo, ir dabar tebėra labai keista, kad taip stipriai saugomos amato paslaptys. Patarimų ir nebeklausdavau. Tik paskui, kai prasidėjo mugės, plenerai, dalindavomės patirtimi.
Net žiedimo stakles pats pasidariau.

– Pats?..
– Beje, aš neturėjau pavyzdžio: mano staklių sukimosi kryptis gavosi ne į tą pusę. Kai pažįstami keramikai atvažiavo, nustebo pamatę – kaip aš pirštų neišsisuku. Nustebau ir aš: „Kas negerai?“ Tada ir sužinojau, į kuria pusę volelis turi suktis.

– Darėte kitas stakles?
– Ne. Nesudėtinga pataisyti: fazes sukeiti, ir viskas. Mano specialybė – metalo apdirbimo technologas. Pertvarkyti stakles nebuvo problema. Paskui jas gerokai ištobulinau. Taip po truputį įsisukau ir į keramikos verslą. Niekada nemėgau jokių papuošalų ar suvenyrinių grožybių daryti. Nors tai gal ir labiau atsiperka: darbo nedaug, molio – irgi. Mano požiūriu, jei keramika, tai turi būti lėkštės, dubenys, puodai, puodynės, turintys vertę ir žmonių naudojami buityje.

– Savo verslui Jūs ėmėte banko paskolą. Buvo didelė rizika?
– Ne, jokios. Su rizika nė nebūtume ėmę. Gavau lengvatinę 9 tūkst. eurų paskolą ir įsigijau krosnį. Tai buvo didžiausia mano investicija. Jokių kitokių skolų neturėjau. O ir ta paskola iš dabartinių pozicijų žiūrint – ne tokia ir didelė.

– Žinau, kad ir šiandien nenuleidžiama kaina sertifikuotiems Jūsų paveldo gaminiams. Jie ir širdžiai brangiausi?
– 
Gaminių tokiu stiliumi puošybai lūžis įvyko per labai trumpą laiką: sėdau prie staklių, prižiedžiau vazonų, ir ėmė lietis fantazija tautine tematika. Nenorėjau kopijuoti nieko – man tai neteiktų džiaugsmo. Tiesiog kūriau, piešiau, ir ėjosi viskas kaip iš pypkės. Sudalyvavau tada tautodailininkų parodoje, ir prasidėjo! Buvo bene 2012-ieji. Iš pradžių dariau tik vazonus, o paskui ėmiausi ir indų. Nors ir tada, ir prieš tai daug dariau įvairiausių gaminių – šviestuvų, puodynių ir indų modernistine tapyba, bet tautiniais raštais puoštieji man patiko labiausiai.

– Berods, tais pačiais metais buvote priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą?
– Berods…

– Kokios buvo gamybos apimtys?
– Dabar jau to nebeprisiminčiau nei pinigais, nei gaminių skaičiumi. Bet molio mes sunaudodavome daugiau nei toną per mėnesį.

– Kokį naudojote molį?
– Kuršėnų. Bandžiau iš kitur pirkti – iš Latvijos, net iš Baltarusijos. Kol neatradau Kuršėnų.

– Viskas buvo gerai, darėtės vis labiau žinomas. 2011 m. Vilniaus Kaziuko mugėje buvote pripažintas geriausiu puodžiumi. Kas ėmė stabdyti?
– Ekonomika. Be to, aš – gamintojas. Tai mano arkliukas. Gal buvau prastas vadybininkas, pardavėjas… Nežinau. Tokia produkcija gali būti orientuota tik į Lietuvos rinką. Į užsienį su ja neišeičiau. Ir nesistengiau. Kitas dalykas: mano puodynė kainavo, sakykim, 5 Eur, kiniečio – euras. Nesvarbu, kaip atrodo ir kaip pagamintas. Lietuviai vis labiau linkę išleisti maistui, pramogoms. Duonos ir žaidimų – nieko daugiau ir nereikia.

– Jūsų puodus pirkdavo įžymybės.
– Tikrai pas mane atvažiuodavo įžymių žmonių. Tokie žmonės ir buvo mano verslo variklis. Spaudai gal ir įdomu būtų surašyti jų pavardes, tik palikime tai mano ir tų žmonių bendravimui. Dažnas ir dabar dar skambina, sako: „Grįžk greičiau, baigiam puodus išdaužyti.“ Malonu, žinoma. Ne kad išdaužyti baigia mano puodus, bet kad dar manęs pasigenda. Buvo tokių, kurių labai aukštus reikalavimus atitikau.

– Ar daug liko neišparduotų puodų?
– Nė nežinau. Kai grįžtu namo, į Salas, nė nenoriu užeiti į dirbtuvę – labai skauda širdį. Nelabai ir norisi prisiminti to laiko, kai susiskaičiavai – gyventi nebėra iš ko. Žmona neteko darbo.
Pas mane geriausiu laiku dirbo šeši žmonės. Didžiausias stresas ir graužatis, kad jiems nebegali sumokėti. Tai didžiausias peilis, jei tu nesi niekšas.

– Nebandėte verslo parduoti ar kažkam jį patikėti?
– Niekam tokios pakraipos verslo nereikia.

– Ar švedai domisi keramika? Ar Jūs ten ja domitės?
– Buvau mugėse. Ir galiu pasakyti, kad švediškos keramikos neaptikau. Žlunga šios vertybės. Lietuvoje – irgi. Žmonės prisiperka maisto, o paskui tik šiaip žioplinėja mugėse.

– Kas, beje, lėmė pasirinkti Švediją?
– Pažįstami. Vis kursčiau mintį, kad jau laikas priimti siūlymą, tik labai buvo sunku palikti, kas sukurta, kam tiek metų atiduota, patirties sukaupta. Bet teko ryžtis.

– Kur įsikūrėte Švedijoje?
– Mieste, apie 40 km nuo Stokholmo.

– Koks Jūsų darbas?
– Vairuoju spec. mašiną.

– Papasakokite apie savo laisvalaikį.
– Šeštadienis, sekmadienis laisvas. Keliauju po apylinkes dviračiu. Kartais pažvejoju.

– Gyvenimas tapo lengvesnis?
– Vienareikšmiškai neatsakyti. Finansiškai – taip. Galva neskauda. Nieko netrūksta nei man, nei mano vaikams. Švedija yra labai aukštos socialinės kultūros šalis. Lietuvoje aš mokėjau didžiulius mokesčius, sukūriau žmonėms darbo vietų, o mano pensija bus tokia pat, kaip kokio valkatėlės.
Bet psichologiniu požiūriu man čia, aišku, sunku. Aš esu kaip ištremtas.

– Kaip išgyvenate namų ilgesį?
– Nė negalėčiau atsakyti į šį klausimą. Net draugai stebisi – kaip aš išgyvenu.

– Perspektyvoje dar nesimato kelelio namo?
– Dar ne visai dabar, bet važiuosiu. Grįšiu namo. Tik verslu jau nebeužsiimsiu. Kitaip dėliosiuosi planus. Dėl to, kaip jie man dėliojosi iki šiol, nieko nekaltinu. Nors daugybę metų atidaviau keramikai, žinau: esu savo gyvenimo kalvis.

– Dėkui Jums už pokalbį. Salų projektai, panašu, laukia Jūsų.


Kalbėjosi Rita Briedienė
Dariaus Baltakio ir Igorio Kovalevskio asmeninio albumo nuotraukos