Gruodžio 20 d. Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre vyko Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premijos vakaras „Žmonės laike“. Šiemet premiją anykštėnai skyrė kraštiečiui Tautvydui Kontrimavičiui. Plačiajai visuomenei jis gerai žinomas kaip „Lietuvos ryto“ žurnalistas. Dar iki šiol spėliojama, kodėl Tautvydas paliko šį darbą, kuriam tarsi ir buvo gimęs: jis – ne vieno kūrybinio konkurso nugalėtojas – žurnalistikoje buvo tikru pavyzdžiu.

Premijos teikimo šventėje į šį klausimą atsakė rajono meras Sigutis Obelevičius.

– Tautvydas sustabdė žurnalistinę veiklą ir visas pasinėrė į muziejininkystę, – savo sveikinimo kalboje sakė rajono vadovas.

S.Obelevičius laureatą pavadino tyliu Lietuvos artojumi, nelipančiu ant bačkos parėkauti apie savo veiklą, o tyliai dirbančiu tuos darbus, kurių reikia anykštėnams.

T.Kontrimavičių neretai gali aptiksi bernardinai.lt. Jis toks pat pastebintis, detalus ir aktualus. Nuolat jį gali skaityti anykstenai.lt. Net sunku įsivaizduoti, kiek ši svetainė, tapusi krašto žinių lobynu, reikalauja darbo ir atima laiko, tačiau T.Kontrimavičius tai vertina kažkaip kitaip, savitai, svetainės atsiradimą vadina idėja ir už ją dėkingas Bronei Lukaitienei. Žymi visuomenininkė, tuo metu buvusi Anykščių mero Daliaus Gudelio patarėja, ėmė burti pirmuosius anykštėnų elektroninės enciklopedijos kūrėjus. T.Kontrimavičius tapo svarbiausiu šios minties įgyvendintoju ir jau bene septyneri metai vietos ir pasaulio anykštėnams skirtą svetainę anykstenai.lt. jis rengia ir administruoja be jokio atlygio.

Laureatą sveikino Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojai. Jo direktorius Antanas Verbickas kolegai T.Kontrimavičiui linkėjo – o gal prašė jo – neužplaukti ant sraunios Šventosios upės seklumos.

– Kai sužinojau, kad Tautvydas tampa laisvu rinkos žaidėju, palieka „Lietuvos rytą“, neliko nieko kito, kaip kviesti jį į muziejų. Kas Lietuvai yra garsūs krepšininkai, tas Anykščiams yra Tautvydas. Jis labai labai sustiprino muziejininkų komandą: iš jo galima mokytis, kaip suspėti papietauti, pakeliauti net labai mažiai turint laiko, kaip šiandien padaryti tai, ką daryti reikės tik po keleto dienų, – apie kolegą pasakojo A.Verbickas.

Direktorius pasidžiaugė: kraštotyrininkės T.Mikeliūnaitės premiją Tautvydas gavo dirbdamas būtent čia, šiame muziejuje, Anykščių kultūros olimpe. Taip šį muziejų pavadino Pasaulio anykštėnų klubas, savo sveikinimo T.Kontrimavičiui tekste. Be kita ko, šiame sveikinime rašoma: „Šiandien Jūs pagerbiamas ir vertinamas Anykščių bendruomenės už tai, ką nelabai garsindamasis padarėte lygindamas anykštėnų tapatybę tipografinėje ir elektroninėje visam pasauliui pasiekiamoje erdvėje, darbuodamasis Pasaulio anykštėnų bendrijoje, jos valdyboje, redaguodamas enciklopediniu tapusį „Pasaulio anykštėną“, formuodamas anykštėnų biografinį ir geografinį žodyną.“

Anykštėnai kalbėjo: jei ne miesto Jono Biliūno gimnazijos vardo suteikimo 60-metis, minėtas irgi gruodžio 20 d., koplyčia nebūtų talpinusi norinčiųjų pasveikinti T.Kontrimavičių.

– Anykščiuose – pačios gražiausios gėlės ir patys geriausi žmonės, – teigė Kauno anykštėnų draugijos narys Romas Pačinskas.

Daugybė žiedų buvo įteikta T.Kontrimavičiui: nuo kauniečių draugijos – už tai, kad ją įkūrė, nuo Vilniaus anykštėnų (su vyskupo Eugenijaus Bartulio linkėjimais ir kalendoriumi) – už tai, kad skatina jų veiklą, nuo Anykščių literatų klubo „Marčiupys“ – už pagalbą leidžiant knygas ir jas rengiant leidybai, nuo kaimynų – už tai, kad nudžiugino žinia apie premiją, nuo giminių – už tai kad išliko savas, nuo klasiokų – už tai, kad buvo pavyzdžiu, nuo Traupio gyventojų – už tai, kad gimė šiame krašte… Beje, T.Kontrimavičiui dėkojo ir redaktorė Gražina Šmigelskienė.

– Tavo dėka esu Anykščiuose, – teigė ji.

– Mielas Tautvydai, malonūs ir godotini tautiečiai. Dabar šauniosios Aukštaitijos kraštotyros draugijos pirmininką sveikins Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas. Visų mūsų nuomone, Tautvydo darbai yra labai reikalingi mūsų tautinei tapatybei, mūsų pilietiškumui ir mūsų meilės gimtinei raiškai. Tie darbai visada išliks: galbūt knygų pavidalu, gal – kompaktų, kraštotyros archyvuose. Jie bus užfiksavę mus, mūsų tėviškę, mūsų valstybę dabar ir čia. Todėl šie darbai tikrai verti pagarbos, ir šios premijos. Žiūrėdamas į Tautvydą matau: ir kraštotyra, ir Lietuvos valstybė turi ateitį, – sveikino laureatą jo šventėn atvykęs Libertas Klimka.

Žinoma, ir kraštotyrininkai įteikė gėlių savo vadovui T.Kontrimavičiui.

Laureatą sveikino rašytojai Rimantas Povilas Vanagas, Vygantas Račkaitis. Abu – šios premijos laureatai.

O buvęs Šiaulių universiteto dėstytojas, logopedas ekspertas Juozas Danilavičius, beje, 2010 m. irgi apdovanotas Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija, kalbėjo:
– Kupiškėnai turi savo enciklopediją. Tris tomus. Reikia suburti stiprią ir talentingą anykštėnų komandą. Tautvydas labai tinka būti tos komandos vadovu…

Pedagogas dar priminė tai, apie ką kiti gal ir primiršo: be žmonų vyrai nėra kūrybingi. Savo žmonai Lidijai dėkojo ir T.Kontrimavičius. Jų abiejų laikas teka Anykščiuose ir Anykščiams.

O savo laureato kalboje T.Kontrimavičius vėl rikiavo darbus. Jie – tarsi mokslininko pomėgiai, uždegantys ir kitus pažinti šį kraštą. Štai nedidukas didžiulio darbo, ieškojimų ir atradimų projektas „Koleta x 2“. Nuotraukoje – mažoji Miliauskaitė, Vašakėnų krašto Žilinskų anūkė. Kitoje ji – jau laiminga mama Koleta Jurskienė su savo mažąją Koleta.

– Tai užuomina į tai, kokie veidai ir vardai išlikę laike. O jis toks negailestingas: kai kuriuos žmones ima ir nusineša… – kalbėjo laureatas, su užsidegimu renkantis kolekciją „x 2“. Štai Liudviko Jakavičiaus, spaudos magnato, kalendorių spausdintojo didžiausiais anų dienų galimybių tiražais, gyvenusio Šiauliuose, nuotrauka.

– Žemišką kelionę jis baigė Anykščiuose, žmonos tėviškėje, palaidotas Anykščių kapinėse. Kitoje nuotraukoje – jo anūkė ir jos sūnus Liudvikas Jakavičius, teisininkas, dabar gyvenantis Ispanijoje. Prieš porą savaičių tėvo rašytinį palikimą jis perdavė Mursijos regiono kultūros archyvams. Liudvikas nepamiršo anonsuoti ir tai, kad jo prosenelio atminimas tebesaugomas Anykščiuose. Įkvėptas anykštėnų svetainės Liudvikas dabar mokosi lietuviškai: jis nori originalo kalba nagrinėti rašytinį giminės palikimą, – atradimais dalinosi T.Kontrimavičius.

Laureatas dėkojo rašytojui R.P.Vanagui už idėją leisti „Pasaulio anykštėną“, o muziejaus direktoriui A.Varbickui – už dar vieną idėja. T.Kontrimavičius pasakojo:

– Prieš metus direktorius pamėtėjo idėją darbams, kokie Lietuvoje, rodos, dar nebuvo daryti. Šis darbas gali reikšti naują požiūrį į istorinius dokumentus. Anykščių muziejininkai pradėjo skaityti senąsias bažnyčios knygas, liudijančias apie žmones, buvusius laike. Pirmiausia mums rūpi tie žmonės, kurių neturime jokio atvaizdo: jie gyveno tokiu laiku, kai fotografijos dar nebuvo, nebent pačius žymiausius nupiešė. Per vienerius metus muziejininkės ir jų talkininkės perskaitė bet pusšimčio metų Anykščių parapijos gimimo metrikų knygas. Mano darbas – gretinti tekstą originale ir tą, kurį pavyko perskaityti ir išgliaudyti klaidas, kurios neišvengiamai yra ir bus.

Iki šiol nežinotas faktas – Jono Didžiulio iš Troškūnų parapijos ir Bogumilos Vitkauskaitės iš Griežionėlių 1856 m. vasario 14 d. įregistruota santuoka. J.Didžiuliui tuomet buvę 57-eri. Jo amžius turbūt ir lėmė, kad jo sūnus Stanislovas – vienintelis sūnus.

Visos enciklopedijos žymėjo, kad S.Didžiulis gimė 1850 m.. Taip žinojo ir jo vaikai. O metrikų knygos liudija, kad jis gimė 1956 m. lapkričio 14 d.

Ši giminė anykštėnams, o ir visai Lietuvai labai svarbi: knygnešio ir knygnešyštės organizatoriaus Stanislovo ir jo žmonos Liudvikos Didžiulių atminimo garbei jų vardais pavadinta ir Anykščių viešoji biblioteka. Kiekvienas atradimas tampa įvykiu, įdomiu ir reikšmingu.

Pats brangiausias anykštėnams metriko įrašas, liudijantis, kad 1825 sausio 5 d. gimė Antanas Baranauskas. Beje visai netoli, vos 150 m. nuo koplyčios.
Muziejininkų parengto įrašo apačioje – pavyzdys, kaip įrašai knygose tampa skaitmenine informacija, kuri netrukus bus prieinama ir pasiekiama visiems; nepaprastai svarbi tiems, kurie bandys atkasti giminės šaknis: žmonės, pasiklydę laike, tampa atviri ir pasiekiami.

Štai dar vienas „Pasiklydusių laike“ fragmentas. Ekrane ant sienos – 1953 m. daryta A.Vienuolio-Žukausko nuotrauka. Nuotraukoje – du žmonės, tačiau nėra abejonės, jog kambaryje būta ir trečio: juk turėjo būti fotografas…

Už naują idėją didžiuliam darbui – susisteminti ir publikuoti fotografo Izidoriaus Girčio nuotraukas – T.Kontrimavičius dėkingas anykštėnei, Vilniuje šiuo metu gyvenančiai teisininkei Irmai Randakevičienei, iš negatyvų į laikmenas perkėlusiai per 1000 I.Girčio nuotraukų. Jose išsaugota daugybė XX a antrosios pusės Anykščių įvykių ir žmonių veidų.

– Jis fotografuodavo visus ir viską. Į jo fotokadrą buvau patekusi ir aš. Nesitikėjau, kad gausiu nuotrauką, bet jis atėjo į mūsų kiemą ir ją atnešė. Sumaniau aplankyti fotografo artimuosius ir paklausti, ar likę I.Girčio nuotraukų. Jo sūnus atidavė didžiulį negatyvų lobį, – pasakojo I.Randakevičienė.

Projektai tęsėsi… Durys, pro kurias visi susirinko, užsidarė, o atsidarė kitos: pro jas buvo kviečiami visi išgerti taurę lietuviškų vynuogių vyno, dar pabūti su laureatu, užduoti jam klausimų ir pačiam tikėtis klausimo – anot renginio dalyvių, T.Kontrimavičiui nėra neįdomių žmonių.

Nuo 2001 m. Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija jau įvertinti 20 anykštėnų.


temainfo.lt
Ritos Briedienės nuotr.