Pradžia » Aktualu » Ten, kur užaugome, ir yra mūsų namai.

Ten, kur užaugome, ir yra mūsų namai.

Ten, kur užaugome, ir  yra mūsų namai.

Publikavimo data: 2013-07-17

Mūsų miške niekam nekyla klausimas, kur kieno yra namai? Medžiai – mūsų gyvenvietės rūbas. Jie apglėbia ją ir saugo. Pieva aprūpina maistu. Vanduo upeliu atneša gyvybę, pagirdo ir išplukdo tai, kas paseno. Vėjas atpučia naujienas ir išpučia viską, kas per ilgai užsibuvo. Mūsų namai ir yra ten, kur gyvename.

Vėją miške gaudome malūnais: bijome, kad jo nepritrūktų. Prisuka girnos miltų visai žiemai – dirba vėjas, net ačiū neprašo. Kepam duoną, blynus ir bandeles – badas negresia, kol tokį darbininką turim. Keliam į dangų aitvarus, stebimės nematoma, bet tokia stipria vėjo jėga. Džiaugiamės svečio viešnagėmis.

Kartais vėjas, užtrunka kažkur kitur. Miltų atsargos ima sekti. Tačiau žinome, jis sugrįš. Dar nebuvo tokių metų, kad jis pas mus nebūtų užsukęs. Mūsų kraštas jam ne svetimas.

Tačiau kartais vėjas – paniuręs ir rūškanas – iš pasaulio krašto juodus debesis atgrūda. Perkūnais ir žaibais dangus svaidosi, liūtys mišką merkia. Dangus ir žemė maišosi, baisu darosi… Tačiau tas, kas turi namus, nepražūsta – miškas visada turi paruošęs užuovėją.

Nepykstam ant susinervinusio vėjo: nežinia, kokius reikalus atlikt jis skubėjo. Drįsčiau sakyti, svarbu, kad praūžia kartais: miškas išsibudina, naujo oro gavęs sukrunta, pražysta, nušvinta spalvomis įvairiausiomis, ima džiuginti gėrybėmis gardžiausiomis.

Be vandens nėra gyvybės, tačiau ten, kur jis užsistovi, tuoj įsimeta puvinys. Todėl branginam ir upę, kuri mišką skalauja, vienu vardu ją ir mišką vadinam. Tėkmėje šviežio vandens niekada netrūksta, be perstojo jis mus plauna, gaivina, vėsina…

Tačiau vasaros vidury upė išsenka. Ją maitinantys dievai – dėl kaitros, spėju, – pasitraukia. Viskas miške tarsi sustingsta, slopsta, ruduoja. Saulė kepina, karštis gaisru kėsinasi. Tačiau taip būna kiekvienais metais – mes pasiruošę. Samanos, drėgmės prisisunkę kaip kempinės, vandens atsargomis su visais dalinasi. Eglyno tankiame pavėsy žolės rasą nokina. Medžiai ir krūmai vaisius ir uogas skubinasi brandinti. Miške viską pažįstam, todėl sunkus metas mus dar labiau grūdina.

Pieva – tikras stebuklas. Smagu stebėti, kaip iš žemės į šviesą skinasi kelią daigelis: gležnas, vos pora lapelių stumia grumstus į šalį… Vėliau jo kotas ima storėti, šakotis. Lapų gausybe visas apsipila. Taip po truputį save užsiauginęs, jis sukrauna žiedą ryškų ir po mišką kvapą nuostabų paskleidžia.

Prasideda tuomet vabzdžių dūkimas. Nuo žiedo prie žiedo lakioja jie, skirtingą žiedadulkių skonį ragauja. Saldumynu išsitepę net nesupranta, darbą kokį svarbų atlieka. Vieno augalo žiedadulkėmis apkibę ant kito jas nunešę gyvybę nenutrūkstamo gamtos rato pratęsia.

Po vabzdžių dūkimo žiedlapiai krenta, vaisius mezgasi. O gardumas tų vaisių saldžių, rūgščių ar aitrių – kiekvienas vis savito skonio. Tada puota prasideda miško žvėrių. Kas, kur, ką lesa, graužia ar kramto. Pilvus prisikimšę ir pasisotinę savo reikalais išlakioja. Taip valgyto augalo sėklas po visą mišką išnešioja.

Ne kiekvieną vaisių gali vartoti. Vienam jis – maistas, kitam – gi nuodas. Gyvūnai privalo savo maistą pažinti, kad jo pavalgius vidurių turinys nesuskystėtų. Miškas savo valgiaraštį sutvarkęs gerai: kiekvienas turi tai, ko jam reikia. Tai mus išmokino nesipykti tarpusavyje.

Būna, miškas pavargsta, todėl žiemos šalčio ir speigo neskuba varyti lauk. Net gamtos reikalui nesiskubina keltis – ilsisi po storu sniego patalu.

Kas, jei ne miškas, apkartus saugiam buvimui pasukt momenėlį išmokino ? Ar sugebėtų briedis iš žemės, smėlio ar molio obuolį sau išridenti? Ar vilkas šviežio vandens kasdien savo šeimai iš kalnų pargabentų? Ar lapė gudruolė kiaušinį sau pusryčiams susirastų? Ar asilas – nei sėjęs, nei aręs – žolės sultingos po kojomis rastų? Džiaugiamės mišku, mus auginusiu, blogu žodžiu niekados jo neminim, ir būdais jokiais – gink, Diev, – pakenkt jam nemėginam. Kas, jei ne miškas, mums gėrį šitą suteiktų?

Todėl mūsų namai – čia, kur užaugom, kur viską pažįstam ir šaknys įaugo. Jai kitur reiktų dangintis, nežinia, ar ten kažkur mums būtų leista naudotis užuovėja? Kas pagirdytų, kas pavalgydintų? Ir kai žiema ateina, ar tikrai niekas lauk nevarytų…

Paulius Briedis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *