Tilto gatvės projektas dar labiau sustiprina raginimą stabdyti arklius Anykščiuose

Projektais anykštėnai ne tik gražina miestą – jais auginama, brandinama visuomenė. Žmonės tapo pasitikintys, atviri, imlūs idėjoms, kūrybingi. Pažinti šią visuomenę, pamatyti jų projektų rezultatus tapo patrauklu visai Lietuvai.
Į pabaigą einantys Anykščių Tilto gatvės kompleksinio atnaujinimo darbai – dar vienas Anykščių rajono savivaldybės projektas, kuriantis turizmo vartus į šį miestą.


Anykščių turizmo vartai

Į Anykščius atvykusiesiems iš Vilniaus, Kauno ar Panevėžio dešinėje atsiveria graži miesto panorama, bet vos nusileidusius miesto centro link, ties Autobusų stotimi, pasitinka bene pats liūdniausiais Anykščių vaizdas – Tilto gatvelė. Kraštovaizdis, tiesa, ir čia gražus: šalia teka upė, dešinėje – bažnyčios peizažas, priešais – miesto centras, bet vieta turistui nė kiek nepatraukli. Anykštėnai ir patys tai matė, suprato ir 2015 m. ėmėsi Tilto gatvės projekto. Buvo nesklandumų dėl darbų pirkimo konkursų, bet štai jau birželio 18 d. planuojamos projekto pabaigtuvės: iš Tilto gatvės į Anykščius atsivers turizmo vartai.


Norint pajusti šios vietos ypatingumą

Kaip teigia Anykščių rajono savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė, norint pajusti šios vietos ypatingumą, reiktų bent fragmentiškai atgaivinti Anykščių istoriją.
Karališkoji dvarvietė, kur dabar – Menų inkubatorius, tapo miesto paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose priežastimi: 1440 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras savo laiške praneša: Anykščių dvaras atiduodamas valdyti Radvilai Astikaičiui.
Anykščių meras Sigutis Obelevičius, reprezentuodamas Anykščius, vis pamini, kad miestas yra puikioje geografinėje padėtyje: per netolimą Vilnių – į Baltarusiją, per Kauną – į Lenkiją, Europą, per Kupiškį – į Rygą, per Rokiškį – į Latvijos pietryčius, Rusiją. Taip buvo nuo atmenamų-neatmenamų laikų. „Anykščių karališkasis kalendorius“ irgi primena: pro Anykščius keliavo Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis, LDK valdovas ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras, Lenkijos, Švedijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas III Vaza.
Tad anykštėnai ir mėgavosi karališkųjų valstiečių privilegijomis, niekada nenešė baudžiavos.


Anykščių plėtrą puoselėjo žydai

Miestas plėtėsi. Jo centras stūmėsi ir apsistojo dabartinėje vietoje.
XVIII a. pabaigoje Anykščiai buvo beprarandantys savo žavesį: perėjo bažnyčios valdoms, ėmė mokėti mokesčius, tiesa, ne kam nors, o Vilniaus universitetui.
Panašu, kad Anykščių plėtrą puoselėjo, verslumą ir net savotišką turizmą ugdė žydai – jų aktyvi prekyba, amatai ir paslaugos palaikė miesto ritmą. Įdomus to meto žydų projektas – degalų kolonėlė, arba reta tiems laikams paslauga – pavėžėjimas į Kauną. Beje, žydas Motkė Felčeris atrado kvarcinio smėlio karjerus ir juos eksploatavo. Jų eksploatacija tebevyksta iki šiol.


Poreikis statyti tiltą per Šventąją

Vis dėlto tik XVIII a. pabaigoje atsirado gyvybiškai būtinas poreikis statyti per Šventąją tvirtą tiltą. Patogus susisiekimas sudarė sąlygas kurtis gyvenvietei už upės, kaip anykštėnai sako, ažu upės. Ir anuometis Ažupiečių kaimas, kur dabar Anykščių baseinas stovi, iš to pavadinimą bus gavęs. O palei upę ėmė statytis nameliai. Kada kelias pro juos gavo Tilto gatvės pavadinimą? Miestas plėtėsi iki pat Ažupiečių. Beje, iš šio kaimo į rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko sodybą – Rašytojų kalnelį – buvo atgabenta Antano Baranausko klėtelė. Tai buvusi jau antra jos kelionė: į Ažupiečius klėtelė gabenta iš poeto senelio sodybos, iš Jurzdiko, prie bažnyčios esančio. Kalnelis ir klėtelė tapo Anykščių literatūriniais simboliais. Sovietmečiu į Anykščius driekėsi turistiniai maršrutai: labai norėjosi pamatyti miestą, kuriame gimė A. Baranauskas, A. Vienuolis-Žukauskas, gyveno Bronė Buivydaitė, mokėsi Jonas Biliūnas, kur ošia Anykščių šilelis ir sanatorija jame stovi, kur svečių linksmybes įsiūbuoja Balio Karazijos „Anykščių vynas“, kojas šildo veltiniai, stebina baltutėlis smėlis…
Taigi nuo seniausių laikų keliauja visi į Anykščius.


Miestietiškos kultūros nešėjas

Anykščiai save vadina miestietiškos kultūros nešėju, jaukiai įsikūrusiu gamtos apsuptyje, puoselėjančiu ekologiško ir sveiko verslo idėjas, formuojančio kūrybingą ir šiuolaikišką bendruomenę, siekiančio patogaus buvimo Anykščiuose, ugdančio draugišką bendravimą. Gerai būtų, kad visa tai neišvirstų į miesčionišką kultūrą, bet jau vien didelė automobilių stovėjimo aikštelė šalia Turizmo informacijos centro reiškia dėmesį miestui ir jo svečiams. Turistai čia paliks automobilį ir įsisuks pėsčiomis į miesto ritmą.
Čia pat, Tilto gatvės teritorijoje, išmonę reprezentuos turgelis, priešais jį – Turizmo ir informacijos centras.
Ką ir besakyti, kaip visus sudomino istorija apie pavogtą-nukastą rašytojo A. Vienuolio-Žukausko dalį kalnelio. Dabar jau jis atgavęs išvaizdą: įvykdytas istorinis žemių grąžinimas – jos supiltos atgal.
Tokios miesto istorijos labai įsimena, jas pamilstama. O anykštėnai, kaip pavydūs kaimynai sako, geri „basnių“ kūrėjai.


Anykštėnai Karvelioku jį vadino

Atnaujinta Tilto gatvė atsivers regeneruotos teritorijos erdve. Taip ją pavadino Savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja D. Gasiūnienė: ties miesto vartais vyraus atnaujintų, suremontuotų, atgaivintų istorinių objektų dvasia.
Karvelių šeimos namas – Anykščių istorijos dalis. Miesto gyventojai jį, beveik šimtmetį stovėjusį ant dešinio Šventosios kranto, labai mėgo iki pat jį nugriaunant. Ar atstatytas jis tampa toks pat mėgiamas? Šio namo kieme vyko ne vienas renginys, be šio kiemo neapsieidavo miesto šventės. Tarpukariu namas priklausė verslininkui Jonui Karveliui (1877–1980) ir dainininkei jo žmonai Onai Zabielaitei-Karvelienei (1899–1955). Energetiko, mecenato, anykštėnų Karvelioku vadinamo žmogaus būstas sovietų laikais buvo pertvarkytas į gimdymo namus.
Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejus prašo pasidalinti ligoninės nuotraukomis – galgi tokių dar turima?
Anot vedėjos D. Gasiūnienės, Karvelių šeimos pastate bus įkurdinti iš Vilniaus teatro muziejaus čia sugrįšiantys O. Karvelienės baldai – vienas pastato kambarių bus paskirtas operos solistės atminimui. Visuomenė pasiplanuos, kas dar čia galėtų įsikurti.


Atnaujintas ir geltonu vadinamas namas

Suremontuotas ir geležinkelio policininko Prano Čižo (1897–1989) geltonas namas, statytas 1930 m. Kaip teigia muziejininkai, rekonstrukcijos metu čia rasta praėjusio šimtmečio IV dešimtmečio žymiausio Anykščių siuvėjo Klemenso Daujoto dirbtuvėlės iškaba, patvirtinusi, kad siuvėjas buvo įsikūręs būtent P. Čižo name. Puikiai įrengtas namas tarnaus bendruomenės reikmėms. Čia įsikurs Turizmo ir verslo informacijos centras, miesto ir kaimo vietos veiklos grupės. Pirmame aukšte įrengta konferencijų salė. Kiek jau tokių Anykščiuose? Menų inkubatoriuje, nemaži susibūrimai telpa Koplyčioje, Angelų muziejuje, Kultūros centre, bibliotekoje, privačiose patalpose… Tik karantinas ir sustabdė šių patalpų nuomą konferencijoms, paskaitoms ir mokymams – renginiams, kokie beveik nevyksta gretimuose rajonuose. Atnaujintas ir buvęs tiro pastatas. Jis atiduotas vaikams ir jaunimui.
Išplėstas rašytojų kalnelyje prasidedantis pėsčiųjų takas, pro visus Tilto gatvės teritorijos objektus vesiantis iki upės ir sujungsiantis juos su krantine.


Paklūsta raginimui stabdyti arklius Anykščiuose

Visa Tilto gatvės teritorija bus apžaista mažosios architektūros elementais, išgrįsta atitinkama danga, papuošta želdyniais, apšviesta stilizuotais šviestuvais. Visa tai išryškins bene svarbiausią miesto charakteristiką: Anykščiai – kultūros židinys gamtoje.
– Tilto gatvės projektas patvirtins ir tai, kad Anykščiai nuo seno puoselėja miestietišką kultūrą, – sakė D. Gasiūnienė.
Visa tai papuoš ir dar labiau sureikšmins Anykščius. Tokie jie pasitiks namo grįžtantį čionykštį miestelėną ar turistą, paklususį raginimui stabdyti arklius Anykščiuose: sustoti, pailsėti, linksmai praleisti laiką, kažką įdomaus pamatyti, skaniai pavalgyti…


Paulius Briedis