Spalio 15 d. pilnutėlė Kupiškio rajono Skapiškio kultūros namų salė tęsė Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš – 2013“ maratoną. Žmonių prisirinko tiek, jog teko nešti kėdes net iš direktoriaus Valdo Bačansko kabineto…
Sunku aprėpti visą festivalio programą: spalio 5 d. sostinės Kudirkos alėjoje, prie Vytauto Kernagio suolelio, surengta reklaminė akcija „Džiazas sveikina bardus“ pradėjo dainuojamosios poezijos mėnesį; 11-12 dienomis per Aukštaitiją keliavo „Bardų vilkikas“; 14-20 dienomis – koncertai Vilniuje ir šalies miestuose.
Jau 11-asis bardų festivalis į Skapiškį atvyko 8-ą kartą. Į puikiai papuoštą sceną – išsaugoti senieji Skapiškio žibintai prigesdavo ir vėl įsižiebdavo po margaspalvėmis klevo šakomis – lipo Viktoras Pašnykas (Ukraina), Vidas Petkevičius, Karlis Kazaksas (Latvija) ir Vidas Bareikis. Dainavo jie po šešias dainas.
– Tai tarsi kiekvieno atlikėjo koncertas. Tegu jis pagauna publiką ir užveda ją! – linkėjo renginio vedėja, Skapiškio kultūros namų režisierė Vita Vadoklytė. Jos linkėjimas išsipildė: žiūrovai puikiai suprato ukrainiečių ir latvių muzikinę kalbą, aplodismentais visų keturių prašė nepalikti scenos…
Kaip visada, taip ir šįkart, festivalis prasidėjo siurprizu: dukart repetavę į sceną lipo dainininkė Vaiva, akordeonistas Valentinas ir gitaristas Mangirdas. Jau pirma jų daina „Baladė motinai“ taip sušildė salę, jog paskui jai nelabai ir patiko, kad šis trio atliko tik dvi dainas.
Viktorą Pašnyką žiūrovai sutiko šnibždesiais: „Šiandien jį rodė LRT… Jis kalbėjo ir dainavo „Ryto rate“…
Scenoje šventą duoklę dainininkas atidavė liaudies dainoms. Sau akompanuodamas tradiciniu styginiu ukrainiečių liaudies muzikos instrumentu bandūra, jis ir pats nepajuto, kaip nukėlė visus į vakarinę Ukrainą, į savo gimtąjį Ivano Frankovską, šiaurinių Karpatų papėdėn: „I šla divchina lučkami/ lučkami lučkami lučkami… O daina „Volynianočka“ visiems priminė trijų tautų – lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių – istorinę brolybę.
– Volynės krašto Lucko miesto herbe – labai lietuviškas karžygys. Kaip jis vadinasi?
– Vytis!
– Va, ir aš Vytia, – kalbėjosi žiūrovai ir dainininkas. Salė plojo. Gal ir už išsaugotą lietuvišką Lucko pilį, o gal ir už lietuvių keliones per Lydą į Volynę…
Folkas. Tikrų tikriausias bardiškas folkloras. Tame pačiame „Ryto rate“ festivalio „Tai – aš“ organizatorius Juozas Žitkauskas taip ir sakė: liaudies stilius labai artimas daugeliui tautų bardams.
Anot Viktoro, liaudies dainas turėtų dainuoti visi, o ne tik profesionalai. Kai jis užtraukė senutėlaitę kino filmo „Į mūšį eina tik „seniai“, dainą, šlebizavojo ir improvizavo visi vyresnio amžiaus dainuojamosios poezijos gerbėjai: „Jaž tebia, mylaja, až da chotynonki sam na rukach otnesu…“
– Kiekvienas kūrėjas tikisi, kad jo dainai kada nors bus suteiktas liaudies dainos statusas, – prieš atlikdamas savo dainą „Podiaka“ sakė svečias iš Ukrainos.
Viktorui katučių plojo skapiškėnai, kupiškėnai, rokiškėnai… Jie, beje, dar prisimena jį iš 2006-ųjų Saulėtų bardų karavano. Tik jo šukuosena tada dar nebuvo tokia žyniuoniška…
Bardas Vidas Petkevičius visiems labiau žinomas kaip kino ir teatro aktorius. 1975 m. baigęs Lietuvos meno ir teatro akademiją (tuometinė konservatorija), jis įsidarbino Jaunimo teatre. Jame – su labai menka pertrauka – ir tebedirba. Buvo kviečiamas Lietuvos, M.Gorkio, Odesos kino studijų, sukūrė per 30 vaidmenų. Beveik tiek pat ir teatre.
Savo koncertą V.Petkevičius suskirstė į dvi dalis: dainos ir poezijos. Prisipažino, visada taip darąs. Jis skaitė Juozą Erlicką ir dainavo Salomėją Nėrį. Kontrastas: lyriška ir erlickiška teisybė.
„Sugriauk žemės ūkį, kelius išardyk –
Tik mažą pušelę, ją vieną palik.
Užmerksiu akis, užsikimšiu ausis –
Girdėti vis viena baisus girgždesys.
Tai sukas Tėvynė ant Laisvės ašies… –
Bet nieks neatims pakaruokliui pušies.
Dainavo V.Petkevičius ir J.Erlicką.
Kažkur ir kažkada bardas yra prisipažinęs, jog muzika jam svarbiau už teatrą. Net keista, kad šių metų bardų festivalis jam – debiutas. Dainomis ir poezija jis apvertė ką tik susikurtas nuotaikas ir jau seniau susiformavusias nuostatas. Tarsi iš nieko salėje užgimė patriotizmas: „Būsiu pilku akmenėliu, bet savoj palaukėj…“ Pravirkt niekas gal ir nepravirko, bet sielos sukūkčiojo. Šalta Skapiškio salė tapo visai jauki.
Pirmoji Karlio Kazakso daina irgi buvo liaudiška, latvių liaudies daina „Ei, saulite“.
Šis scenos žmogus yra žinomas kaip roko, moderniojo roko atlikėjas. Anot V.Vadoklytės, Karlis nuolat tobulėjo, kol pateko į bardų festivalį!
Apie savo dalyvavimą jame jis skelbia ir svetainėje www.kazaks.lv. Be kita ko, čia rašoma: „15 oktobrī Kārlis Kazāks kopā ar Vidas Petkevičius (Lietuva), Viktor Pašnyk (Ukraina) un citiem būs klausāmi Skapišķu kultūras namā, Kupiškio rajonā“.
– Viktoras negalėjo patikėti, kad lietuviai ir latviai nesupranta vieni kitų. Ar jūs supratot, apie ką aš dainavau? – rusiškai klausė Karlis.
– Da! – nerimo žiūrovai.
– Tuomet aš atsiprašau Viktoro: lietuviai latvius supranta, – tarė jis ir, perbraukęs pirštais per stygas, pridūrė: – tik latviai lietuvių nesupranta.
Juoko visiems – iki lubų.
Dar po dainos jis vėl klausė:
– Ar lietuviai turi kokių nors pokštų, kuriais vaiposi iš latvių…
– Nesakysim, nesakysim…
– O pas mus sako, kad lietuviai yra latviai, kalbantys estiškai, – šypsojosi Karlis ir žadėjo, kad latgalių dainą tikrai supras lietuviai: joje – kaimyninėms kalboms daug bendrų žodžių.
– Na, kaip? – vėliau klausė dainininkas.
– Estiškai, – atsakė jam kažkas iš salės.
K.Kazaksas yra išleidęs penkis albumus. Jis sakė neturįs dainų, kurias klausantis norisi ploti ir šokinėti. Vis dėlto po Karlio koncerto Skapiškio salė jam katučių plojo taip, jog, rodės, dainininkas nedrįs lipti nuo scenos ir padainuos septintą dainą…
Vidas Bareikis – dar vienas festivalio debiutas: dainininkas, muzikantas, režisierius, meno kūrėjas pirmą kartą lankėsi Skapiškyje. Net šalia nėra buvęs. Tačiau kai važiavo per Aukštaitiją, mąstė: „Velnias, kaip gražu.“
Daina „Eina sau“ jis pokštavo ir žaidė su sale.
– Aš jums sakau „Eikit jūs sau“, o jūs man plojat. Ką jūs sakytumėt, jai jums griežtai liepčiau išeit? – klausė Vidas.
Salė plojo. V.Bareikis vėl klausė:
– Kuo skiriasi Radviliškio rajono Skapiškis, nuo Kupiškio rajono Skapiškio?
Kol žiūrovai susigaudė, ką atsakyti, kažkur iš salės galo riktelėjo Vita:
– Būtent čia vyksta bardų festivalis!
Dainininkas nusijuokė, atsakymas jam – matyt! – patiko ir tik tarp kitko burbtelėjo:
– Ačiū Dievui, kad į tą atvažiavau…
Skambėjo tikro gyvenimo, prieš metus per du metus bandžiusio suformuoti Vido maskvietišką charakterį, daina. Nesuformavo, bet įtakos turėjo: „Panda“, liūdinti kažko išnykstančio, tai liudija.
– Kiek čia yra tikrų skapiškėnų? Pakelkit rankas! O kiti iš kur?
– Iš Salamiesčio, – cyptelėjo vaikiškas balselis.
Jau ir taip įsilinksminusi salė vėl juokėsi, juolab pavadinta žmonėmis iš Skapiškio rajono.
„Žmogus, bet šuo“, – tokie mes ir tokie mūsų gyvenimai: dantis atkišę iš skausmo, piktumo ir vargingiausios nevilties. O gal – tik dėl viso ko.
V.Bareikis siūlė savo naujausią albumą: kitą kartą Skapiškyje jis būsiąs tik po dviejų savaičių. Paskui – dar po dviejų. Ir apskritai jam siūloma čia apsigyventi.
Nenorėjo ir jo žmonės paleisti nuo scenos. Plojo plojo ir išprašė.
– Kaip vadinsis daina, kurią aš dabar dainuosiu? – klausė bardas
Kažkas pasiūlė „Ačiū“. Jis būtų sudainavęs bet ką, ej bogu. Kas nors galėjo paminėti nors ir mėnulį. Salė juokėsi ir kvaito. Keturiems bardams, papuoštiems tradicinėmis Skapiškio lapų skrybėlėmis, žiūrovai plojo stovėdami.
Paskui visi sveikino V.Vadoklytę su gimtadieniu: jai teikė dovanas ir rajono meras, ir Švietimo skyriaus vedėjas, ir „Stebulės“ teatro aktoriai. Jai plojo katučių visi: ir už bardų festivalį Skapiškyje, ir gimtadienio proga.
temainfo.lt
Pauliaus Briedžio nuotraukos