Kupiškio piliakalnio kasinėjimai, knyga „Kupiškio krašto archeologinės ir mitologinės vertybės”, Palėvenės vienuolyno restauracija, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės kasinėjimai… – tai vis reiškiniais tapę įvykiai, su kuriais susijęs jaunas žmogus – Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Vytis Zavackas. Su juo ir siūlome pokalbį temainfo.lt skaitytojams: tikimės, jog jiems bus įdomu atverti Kupiškio istorijos vadovėlio naujus puslapius.
– Dabar Jums – 32-eji. Kada pradėjote domėtis istorija?
– Domėjimasis istorija atsirado vaikystėje. Savo vasaras leisdamas Dusetose klausydavausi ilgų senelio Zenono pasakojimų apie pokarį ir gyvenimą po jo. Jam tai buvo sudėtingas laikas: jo tėtis, mano prosenelis, buvo partizanas, 1947 m. žuvęs nuo stribų kulkos. Šis metas stipriai palietė visą mano giminę: vieni buvo ištremti, kiti į užsienį išvažiavo ar netgi žuvo. Senelio pasakojimai – tarsi gyvos istorijos pamokos, kurios kurstė domėjimąsi praeitimi. Jis man buvo ne tik senelis, bet ir geriausias draugas, padėjęs pamatus mano pasaulėžiūrai.
O paskui – mokykla. Istorijos mane mokė Stanislovas Šepetys. Mokytojas jis buvo negriežtas, daug nereikalavo, per prievartą mokytis nevertė. Tačiau jis – puikus pasakotojas, mokėjęs sausą vadovėlio medžiagą supinti su istorijomis, kurias buvo skaitęs, girdėjęs, o kartais net pats išgyvenęs. Mokytojas man padėjo suprasti, kad praeitis – kaip siūlų kamuolys: patempi už vieno galo, ir viskas ima vyniotis ir kabintis į vientisą mezginį; kuo stipriau tempi, tuo įdomiau, o galo nematyti. Todėl labiau domino ne patys istoriniai faktai, o ieškojimas buvusių įvykių priežasčių – kas lėmė vieną ar kitą įvykį, ko jis mus gali išmokyti?
– Ar visada žinojai, ką nori veikti gyvenime? Planavai grįžti į Kupiškį?
– Dėl studijų buvo visko – įvairių kalnų kalnelių. Baigęs mokyklą įstojau ne ten, kur norėjau, o kur priėmė, nepatiko. Tada patraukiau į užsienį. Tačiau net ir dirbdamas Anglijoje žinojau gyvenimo kryptį, kuria norisi eiti. Siunčiau priėmimo dokumentus į man patinkančias specialybes – istoriją bei archeologiją. Po metų pertraukos teigiamą atsakymą gavau iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto. Įstojau į mokamą vietą, tačiau tai nebuvo kliūtis, nes užsienyje jau buvau uždirbęs pinigų. Mokytis buvo labai lengva, nes patiko specialybė, o kadangi už studijas paklojau nemažą sumelę, nesinorėjo į mokslus žiūrėti atsainiai.
Baigdamas istorijos studijas rašiau bakalauro darbą tema „1918–1940 metų Lietuvos paveldosauga”. Tada dar nebuvo nė minties, kad kažkada pats galiu tapti paveldosaugininku, bet pasąmonėje kažkas, turbūt, jau traukė viso to link. Nesinorėjo baigiamąjį rašyti remiantis vien knygomis, rašytomis šiais laikais, norėjosi pačiam prisiliesti prie praeities. Todėl nemažai laiko praleidau Kauno centriniuose archyvuose kapstydamasis tų laikų raštuose. Išmokau naudotis istoriniais šaltiniais, o domėjimasis paveldu bei istorija vis augo.
Baigus mokslus rasti darbą pagal specialybę nebuvo lengva. Tačiau dėl to per daug nesijaudinau, nes gyvenime jau buvau supratęs, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti, kad savu laiku ateis tai, ko nori.
Patraukiau į Vokietiją. Dirbau sandėlyje logistu. Atlyginimas buvo nemažas, sąlygos geros, neturėjau kuo skųstis. Apie grįžimą į Kupiškį tada dar negalvojau.
Tačiau gyvendamas užsienyje vis domėjausi, kas Lietuvoje dedasi. Buvusio dėstytojo pagalba, internete pamačiau skelbimą: Kupiškis ieško paveldosaugininko. Iš pradžių skelbimo nevertinau rimtai: negalvojau, kad turiu daug šansų gauti darbą rajono Savivaldybėje, nes patirties neturėjau, be to, buvo dvejonių, ar palikti gerą darbo vietą bei neblogą atlygį. Tačiau gimtasis miestas, kuriame užaugau, lankiau mokyklą, mane slapta viliojo. O čia dar specialybė, kuri mane vėl sugrąžintų prie pomėgio, atsiradusio dar vaikystėje. Gal tai likimas? Kažkokio keisto entuziazmo vedamas nusprendžiau išsiųsti CV. Ir ką jūs manot? Sužinau: esu priimtas, galiu grįžti į Kupiškį ir darbuotis paveldosaugos srityje. Gautas teigiamas atsakymas išsklaidė dvejones, susikroviau daiktus ir grįžau namo.
– Koks buvo pirmas įspūdis grįžus į Kupiškį?
– Po praleistų dvejų metų Vokietijoje ir grįžus čia prireikė šiokios tokios aklimatizacijos. Įsidarbinau 2016-aisiais. Pradžia buvo nelengva, reikėjo kojas apšilti, susipažinti su Kupiškio paveldosaugos reikalais, teisės aktais… Labai pasigedau sistemingų, nuoseklių istorinių duomenų apie miesto vystimąsi. Pirmas įspūdis buvo toks: Kupiškio istorija prasideda nuo XIX a.; ankstesnių laikų istorinės medžiagos surinkta labai mažai. Norėjosi kiek įmanoma praplėsti ir pagilinti miesto praeities lobynus.
– Trumpai apibūdinkit paveldosaugininko darbą Kupiškyje.
– Mano darbas apima kelias sritis. Pirma jų – ilgalaikių projektų priežiūra: Palėvenės vienuolynas, siekis pradėti Adomynės dvaro restauraciją… Antra – trumpalaikiai darbai: kapinių tvarkymas, piliakalnių ženklinimas, informacinių stendų statymas; kitaip tariant – siekis pagerinti kultūros objektų pasiekiamumą ir informatyvumą. Kasmet tenka koordinuoti Europos paveldo dienų renginius rajone. Trečia sritis nematoma: tai į kultūros paveldo registrą įtrauktų objektų stebėsena. Į šį registrą šiuo metu Kupiškyje yra įtraukta 379 paveldo objektai, iš kurių – per 100 kapinių. Paveldosaugininkas nuolat privalo juos apvažiuoti, apžiūrėti jų būklę, nufotografuoti, apie kiekvieną objektą paruošti ataskaitą ir kas pusę metų ją teikti Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriui.
– Tad kur link turėtų judėti Kupiškis, jei nori praplėsti savo istorinį lobyną?
– Rokiškis turi savo dvarą, Biržai – pilį. Miestai yra nuodugniai ištyrę šių statinių praeitį, surinkę apie juos įvairių įdomių faktų. Kupiškyje tokia vieta galėtų tapti Palėvenės vienuolynas. Juk jis išlikęs gana autentiškas, su aiškia pastato struktūra, matomais chrominiais piešiniais ant sienų, dar tragiškos būklės nepasiekusiomis celėmis. Čia vis dar jaučiasi religinio gyvenimo pulsas: juk kadaise Palėvenė buvo Šiaurės Rytų kultūrinis centras. Vien ką sako tokie faktai: čia krikštytas ir mokėsi vienas garsiausių Lietuvos architektų Laurynas Stuoka-Gucevičius; iš Palėvenės parapijos kilęs lietuvių literatūros eiliuoto feljetono pradininkas Kajetonas Aleknavičius, vienas pirmųjų pradėjęs rašyti eilėraščius vaikams; Palėvenėje prasidėjo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis; iš Vilniaus čia perkeltas filosofijos kursas. Tai įvykiai, naudos davę ne tik Kupiškiui, bet ir visai Lietuvai.
Be to, nemaža darbų šioje vietoje jau padaryta: užbaigtas tvarkyti svirnas, gerą dešimtmetį vyko Palėvenės bažnyčios restauravimo darbai. Džiugu, kad 2017 m. Palėvenės vienuolyno atstatymo darbai vėl pajudėjo iš mirties taško – buvo parengtas pagrindinio pastato rekonstrukcijos projektas. 2018 m. gavome finansavimą darbams vykdyti, šiemet jau beveik užbaigtas dengti naujas stogas. Praėjusią vasarą, kol buvo tvarkomas vienuolyno stogas, pasikapsčiau pastato krosnies likučiuose: aptikau XIX a. koklių, ant vieno jų išlikę puse antspaudo. Kreipiausi į istorikus. Jų pagalba pavyko išsiaiškinti, jog Palėvenės vienuolyne rasto koklio antspaudas yra susijęs su grafo Nikolajaus Zubovo (1832–1898) ženklu. Žmonos Aleksandros garbei grafas Zubovas kaimelį prie Šiaulių pavadino Aleksandrija ir ten 1886 m. pastatė vardinę plytinę bei koklių fabriką, iš kurio keliavo antspauduoti kokliai po visą Lietuvą, pasiekę ir Palėvenę. Tokių ir panašių istorijų dar ne vieną gali atskleisti Palėvenės vienuolynas, svarbu darbuotis ta linkme.
Bendruomenės dirba puikų darbą. Vienintelėje Lietuvos vietoje – Adomynės dvare, galime paragauti kulinarinio paveldo „Pagrabinių“ bandelių – Palėvenėje atgaivinamos kulinarinio paveldo tradicijos.
– Kas paskatina užsiimti vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu? Kaip susidėliojate prioritetus?
– Sezono darbams didelį postūmį duoda Seimo skelbiamas metų statusas. 2017-ieji buvo paskelbti Piliakalnių metais – tada pavyko inicijuoti Kupiškio piliakalnio kasinėjimo darbus. Apie savo piliakalnį mes žinojome labai mažai, keletą legendų bei pasakojimų, bet realios (faktinės) medžiagos yra nedaug. Man rūpėjo patikslinti piliakalnio amžių, įsitikinti, ar tikrai jame buvo gyventa; jei taip, kokia veikla čia vyko, kad svečiams ir turistams, galėtume ne tik papasakoti legendų, tačiau ir pateikti istorinių, mokslinių faktų. Džiugino tai, kad kasinėjimais pavyko sudominti gimnazistus. Jie gavo progą gyvai pažinti Kupiškio istoriją. Pradžioje buvo atliktas paviršinis grunto mėginių tyrinėjimas: siekta išsiaiškinti vietas, kuriose naudingiausia realius kasinėjimus daryti. 2018 m. vyko pagrindiniai darbai. Nors didelio piliakalnio tebuvo iškasinėta maža didelis, tačiau kažkokį bendrą vaizdą jau galime turėti. Tyrimų metu nustatyta, jog piliakalnis apgyvendintas tarp V ir VIII amžių prieš Kristaus gimimą. Sudarytas jis iš keturių supiltinių sluoksnių, tirtoje vietoje aptiktos septynios stulpavietės ir jų degėsiai, suregistruota 230 radinių, surinkta 277 g kaulinės medžiagos, suregistruotos įvairių tipų 224 šukės bei kiti istoriniai radiniai, datuojami nuo XVI a. iki XIX a. Radiniai liudija, jog per visus šiuos amžius piliakalnis buvo lankomas.
Tais pačiais metais kartu su kupiškietės etnografės Almos Pustovaitienės globojamu būreliu „Romuva” įprasminome Piliakalnių metus. Aplankėme įvairius Kupiškio piliakalnius, mitologinius kalnus ir akmenis, juos tvarkėme, aplink pjovėme žolę. Baigę darbą užsikurdavome lauželį, apie lankomą vietą garsiai skaitydavome senolių paliktus pasakojimus, dainuodavome sutartines. Aplankius ne vieną piliakalnį ėmė kirbėti mintis, kad šia tema galime nuveikti daugiau. A. Pustovaitienės inicijuoti ėmėme nuodugniau rinkti informaciją apie aplankytus objektus. Rezultatas – išleidome knygą „Kupiškio krašto archeologinės ir mitologinės vertybės”.
Taigi postūmis gali būti įvairus: kartais juo tampa finansavimas, kartais – stipri vieno žmogaus iniciatyva. Tačiau labai svarbu žinoti, kad tema rūpi ne tau vienam, kad ją plėtodamas sulauksi pagalbos ar palaikymo.
– Minėjote, kad Jus asmeniškai labiausiai domina pokario laikotarpis. Kokie darbai vyksta tyrinėjant šį istorinį tarpsnį?
– 2018 m. minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio, Lietuvos kariuomenės šimtmečio įkūrimo metus, o 2019 m. pagerbiant Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorius, buvo siekiama atnaujinti, sutvarkyti bei populiarinti Kupiškio krašto vietas, kurios susijusios su kovomis už Lietuvos laisvę.
Bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru sistemiškai buvo pradėtos ženklinti ir žymėti vietos, susijusios su pokario partizanine veikla Kupiškio krašte. Atminimo stulpeliai žuvusiems partizanams pastatyti Skapiškio aikštėje, Astravų kaime, Notigalės pelkėje, atnaujinta kapavietė Kupiškio Ežerėlio gatvėje, atnaujinti Lietuvos karių savanorių kapai Subačiuje, o Kupiškyje kapai ir paminklas. Į valstybės saugomų objektų sąrašus įtraukti nauji objektai. Taip pat su liudininkų pagalba yra pavykę identifikuoti buvusį partizanų bunkerį; ateityje bus siekiama atlikti archeologinius tyrinėjimus toje vietoje.
Neseniai pavyko rasti austrų piloto Stefano Hoffmanno, Lietuvos laisvę gynusio kartu su partizanais Notigalės pelkėse ir čia žuvusio, giminaičius, gyvenančius Austrijoje.
– Kuris istorinis laikotarpis tau asmeniškai yra svarbiausias, įdomiausias?
– Sovietų Rusijos okupacijos laikotarpis labai svarbus man asmeniškai. Kaip jau minėjau, jis stipriai palietė mano giminę. Turėdamas laisvo laiko imuosi savarankiškai kapstytis istorijoje. Pernai viešėjau JAV. Vienas kelionės tikslų – rasti prosenelio brolio, tarpukario Lietuvoje dirbusio policijoje, buvusio Nepriklausomybės kovų savanorio, kapą. Natūralu, jog vėliau jis buvo įtrauktas į tremtinių sąrašus, tačiau slapstėsi ir prieš karą išvažiavo į Ameriką. Nuo tada apie jį niekas nieko negirdėjo. Jo žmona buvo ištremta į Sibirą.
Duomenis pradėjau rinkti internete. Svetainėje Epaveldas.lt yra gausybė skenuotų dokumentų: laikraščiai, žurnalai, gimimo, mirties, santuokos ir panašūs dokumentai nuo pat XIX a. antros pusės. Ten radau duomenis, kada giminaitis išvyko į Ameriką, kokiu laivu išplaukė, kur nuvykęs prisiregistravo; tada susiradau, kurioje bažnyčioje buvo pašarvotas, kokie žmonės, kokie kunigai jį laidojo. Ieškojau pagal pavardę. Pavyzdžiui, giminaitis mirė 1968 m. Tais metais žurnale „Karys“ buvo išspausdintas straipsnis „Karys savanoris garbingai palaidotas“. Ir nuotrauka. Viešėdamas JAV susipažinau su Lietuvių išeivijos bendruomenės nariais. Paprašiau jų pagalbos, pasidalinau turima informacija. Bendruomenės nariai, žinodami, kur tos kapinės yra, nuėjo, patikrino ir rado. Atsiuntė man nuotraukas, jose buvo tiksliai matyti kapo vieta.
Dabar renku informaciją apie savo prosenelį partizaną, žuvusį Lietuvoje. Nors kapo nėra išlikusio, tačiau neseniai pastatėme jam atminimo paminklą.
Pokaris išblaškė daugelio Lietuvos žmonių likimus, todėl domėdamasis šalies istorija jaučiu pareigą sudėti visus taškus ant „i“ ir giminės istorijoje.
– Kokie atradimai Kupiškyje paliko didžiausią įspūdį?
– Man pačiam per šį laikotarpį labiausiai įstrigo Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės kasinėjimai. Jie nebuvo planuoti, nes mūsų aikštė nėra įtraukta į saugomų paveldo objektų sąrašą. Todėl pradėjus jos renovaciją archeologiniai tyrinėjimai nebuvo privalomi. Bet kai ekskavatoriai ėmė versti šukes ir kitus archeologinius radinius, mokslinius tyrimus atlikti jau tapo privalu. Atsimenu, muziejus pranešė, kad šukes renka kaip grybus. Net atostogas nutraukiau – radiniai buvo pretekstas pradėti aikštės archeologinius kasinėjimus. Čia rasta 200 skirtingų smulkių radinių – šukių, kaulų, monetų, koklių. Vienas įdomesnių radinių – graži glazūruota pypkutė; jos viduje net pelenų žymės dar likę. Radiniai datuojami XVII–XVIII a.
– Ar jau esate kitų metų darbus nusimatę?
– Prisiliesime prie Kupiškio žydų paveldo. 2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, todėl reikia tikėtis, jog ateinantieji duos dar didesnį postūmį pažinti Kupiškio krašto žydų kultūros paveldą, tęsti ilgalaikius projektus, užsitikrinti jų finansavimą.
– Ko reikia Kupiškiui, kad augtų susidomėjimas jo paveldo objektais?
– Visų pirma, reikia keisti suvokimą apie kultūros paveldą – tai nėra vien tik paveldosaugininkų reikalas. Kultūros paveldą vis dar suvokiame kaip kažką muziejinio, prie ko negalima liestis, arba dar dažniau – kaip nenaudingą naštą. Tačiau Vakarų pasaulyje kultūros paveldas vertinamas kaip organiška šiuolaikinio žmogaus gyvenimo aplinka, kurioje slypi galingas raidos potencialas ir pridėtinė vertė. Po truputį tai ateina ir į Lietuvą. Reikia vadovautis integralumo principais. Nėra būtina griauti seno paveldo objekto, kad jo vietoje pastatytum naują. Siekiame visuomenei įskiepyti supratimą, jog ir paveldo objekte galime kurti poilsio įstaigoms, senelių globos namams, vaikų laisvalaikio centrams ir t. t. tinkančią erdvę su visais šiuolaikiniais reikalavimais. Dažnai tenka girdėti, kad lengviau ir pigiau pastatyti naują pastatą nei atnaujinti seną, tačiau taip mes prarandame savo istorinį identitetą. Kupiškyje turime puikių pavyzdžių: „Upės kepyklėlė“, Sandros gėlių studija, „Dailista“ – įsikurta istoriniuose kultūros paveldo objektuose, miestui suteikiančiuose ypatingą aurą.
Kupiškiui reikėtų didesnio nuoseklumo. Joniškyje, Pakruojyje idealiai atkurtos žydų sinagogos, Pasvalys žengia pirmuosius žingsnius tvarkyti savąją sinagogą, Panevėžys turtingas žydų paveldu, mes taip pat tvarkome istorinę žydų sinagogą, dabartinę biblioteką. Matyčiau puikias galimybes visiems rajonams bendradarbiauti įkuriant Šiaurės Rytų Lietuvos žydų kultūros kelią.
Tiek valstybė, tiek rajonas nėra pajėgūs finansiškai apglėbti visų objektų. Todėl reikia susikoncentruoti į du–tris Kupiškio kraštą charakterizuojančius paveldosauginius objektus ir imtis rimtų darbų, skiriant jiems daugiau laiko ir lėšų. Šiuo metu prioritetinius objektus matyčiau tris – Palėvenės vienuolyną, Adomynės dvarą ir Šmito malūną. Jau pasistūmėta į priekį. Visi šie reiškiniai turi įdomią praeitį, tik ją reikia „atkapstyti”, rasti būdų ir priemonių, kaip įdomiai juos pateikti visuomenei. Turime ir mažiau aptarto paveldo, tačiau kad ir vienas, bet tikrai įdomus, išbaigtas objektas, ir kupiškėnai jau galėtų tikėtis turistų.
Kalbėjosi Paulius Briedis
Vyčio Zavacko asmeninio archyvo nuotraukos