Pradžia » Visuomenė » Visada jaunas muziejus šventė solidų gimtadienį

Visada jaunas muziejus šventė solidų gimtadienį

Publikavimo data: 2013-05-20

Rokiškio krašto muziejaus 80-mečio šventę lydėjo Tarptautinės muziejų dienos ir Europos muziejų nakties nuotaikos. Gegužės 18-oji tapo viso miesto švente: jau priešpiet mažuosius rokiškėnus į dvarą kvietė renginys „Sėkminės – piemenėlių šventė“, o apie pusiaudienį jo kieme ėmė rinktis tautodailininkai, nuo darbo bei mokslo laisvi jauni ir vyresni žmonės.

 

Nelengva viską pamatyti

Nebuvo lengva patekti į kiekvieną renginį: kai LRT radijo diktorius, žurnalistas, renginių vadovas, fotografas Juozas Šalkauskas „Poezijos pavasario“ atidarymo šventėje skaitė Paulių Širvį ir Joną Strielkūną apie Paulių Širvį, kai dainavo bardas Kastytis Pertyla, kai renginio vedėja kvietė eiles skaityti Kupiškio, Biržų bei Anykščių krašto poetus, už dvaro vartų būriavosi žmonės iškilmingai atidaryti rekonstruotą Tyzenhauzų alėją; kuomet maestro jau repetavo koncertui „Virgilijus Noreika. Mano Lietuva“, buvo atidaroma paroda „Aštuoni Rokiškio krašto muziejaus dešimtmečiai“… Režisieriaus Jono Buziliausko aktoriai skubėjo rengtis teatralizuotai istorinei kompozicijai „Rokiškio istorijos metraštis bei Maironio „Jaunoms dienoms“, Utenos Antano Šapokos gimnazijos studija – spektakliui pagal Adomo Mickevičiaus pjesę „Vėlinės“…

Vis dėlto nė vienas renginys nestokojo žiūrovų: nei Pandėlio teatrinės raiškos studija, parodžiusi Vilhelmo Haufo spektaklį „Jaunasis angelas“, režisuotą Sonatos Babickaitės, nei Rokiškio choreografijos mokyklos mokinių koncertas, nei amatų dirbtuvėlės ar Panemunėlio žiniuoniai, Kriaunų muzikantai ar Bajorų kaimo lėlių namai…

 

Parodoje – aštuoni dešimtmečiai

Jau 1919-aisiais rokiškėnai planavo atidaryti muziejų, tačiau tai įgyvendinta tik 1933 m. mokyklos inspektoriui Juozui Ruseckui, mokytojui Petrui Bliūdžiui ir burmistrui Julijonui Malevičiui susibūrus į kraštotyros draugiją.

Anot Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjos Onos Mackevičienės, kai kurie eksponatai įgavo dvigubą svarbą: jie saugo ir krašto, ir paties muziejaus istoriją. Štai – pirmojo šios įstaigos direktoriaus P.Bliūdžiaus, jai vadovavusio 1933-1941 m., nuotrauka. Direktorius stovi šalia anų dienų muziejaus eksponatų – medinių akėčių, akmeninių kirvukų… Pastaruosius, anot vedėjos O.Mickevičienės, užsieniečiai – lyg ir juokaudami – vadina sunkiaisiais lietuvių amuletais. Nuotraukoje įamžinti eksponatai saugomi iki šių dienų, jie puikuojasi ir parodos pirmojo dešimtmečio ekspozicijoje, jie liudija pirmojo dešimtmečio muziejaus buvimą.

1938 m. muziejų aplankė 1669 rokiškėnai ir jų svečiai. Bėgo laikas. Keitėsi direktoriai, keitėsi buities, propagandos, kultūros daiktai ir reliktai. Plastmasinius anų dienų suvenyrus įdomu lyginti su šių dienų Briuselio prizais, šeštojo dešimtmečio plakatus – su pastarųjų metų leidiniais.
Verta pamatyti aštuonių dešimtmečių stendus. Jie taip puikiai sumaketuoti, jog per keletą minučių pažįsti muziejui svarbiausius kiekvieno dešimtmečio dalykus: rašytines žinias užtvirtina nuotraukos, o eksponatai padeda suvoki muziejininkų skrupulingą dėmesį laiko ženklams…
Didžiausios pagarbos verta dabartinė muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė, įstaigai vadovaujanti nuo 1989 m. Jos vadovavimo metais ėmė keistis dvaro išorė ir vidus, išleista daugybė leidinių, modernizuotos parodų salės… Jos nuoširdus dėmesingumas kitiems ir lėmė verslininkų sprendimą organizuoti Parko talką, šiemet surengtą jau trečią kartą.

 

Gražaus gyvenimo pojūtis

Pabuvojus parodoje visai nesunku suvokti, kodėl Rokiškio krašto muziejus pripažintas 2011 m. Lietuvoje labiausia lankoma turizmo vieta. Toks pat jis išlieka ir dabar, per metus priimantis per 45 tūkst. lankytojų.

Tik tokios jaunatviškos iniciatyvos, kokios vyrauja nūdienos dvare, padeda laimėti Europos Sąjungos projektus jo pastatų atnaujinimui, gauti šimtatūkstantines lėšas Tyzenhauzų alėjos restauracijai. Takas už aikštės, nutįstantis tarp tvenkinių, pasikeitė neatpažįstamai: eini naujutėlaičiu grindiniu ir nė kiek neabejoji – tavo žingsniai ataidi iš Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių laikų, kai visa, kas šiandien čia džiugina akį, buvo kurta su tokia pat meile ir rūpesčiu. Pasėdėti ant kurio nors puikaus suolelio, žibintų šviesoje pasimėgauti tyla, balzganame vakaro vandenyje įžvelgti latvių Rokiškiui dovanotas juodąsias gulbes – tai ir yra gražaus ir laimingo gyvenimo pojūtis.
Prieš pat vidurnaktį rokiškėnai vaikiūkščiai valiūkiškai šėlo po visą dvarą ir jo senovinių daiktų pagalba sprendė kryžiažodį. Jauni ir seni – kas tik norėjo! – sėdo užu didžiulio menės stalo ir žvakių šviesoje gėrė arbatą. Muziejininkai, pasipuošę kaip tikrų tikriausi ponai, pjaustė didžiulį tortą ir vaišino visus, kuriems dar nesinorėjo, kad diena pasibaigtų, kad baigtųsi šventė.

 

Baigiantis dienai negeso dvaro šviesos

Kai sutemus iš Tyzenhauzų alėjos atsigrįžęs į Rokiškio krašto muziejų pamatai šviečiančius dvaro langus, netyčia ima ir suspurda širdis: gal dėl to, kad jis toks gyvas ir vietiniams labai savas, o gal tik todėl, kad tu čia – tik svečias, kad savo mieste tokio visuotino jo gyventojų artumo niekada nesi pajutęs… Sunku pasakyti, ar bendrystės jausmą rokiškėnai yra išsaugoję kaip tradiciją, ar tai yra pastarųjų dešimtmečių kūrinys.
„Stebėjomės, kaip parastai žmonės mus priėmė. Nebuvo jokio oficialumo. O paskui kalbėjom: juk Rokiškis – Sėlių žemių kultūros centras. Vietos žmonės pažįsta teatrą, čia vyksta festivaliai „Vaidiname žemdirbiams“, – kalbėjo maestro V.Noreika, su renginio organizatoriais vakarieniavęs Medžioklės menėje. Jam pritarė jo mokinys Dainius Puišys, ir dirigentas, koncerto metu maestro akomponavęs Vytautas Lukočius, ir muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Dvare maestro koncertavo pirmą kartą, tačiau Tyzenhauzų laikmečio dvasia jam neblogai pažįstama. Balio Dvariono opera „Dalia“, kurios Skudučio baladę V.Noreika atliko ir dvaro menėje, apdainuoja Lietuvos, o ir Antano Tyzenhauzo, įspūdingą ir skaudžią lemtį.

 

Vietoj epilogo

Labai trumpai benumigo dvaro parkas – ėmė aušti. Šeštadienio rytą rokiškėnai kėlėsi anksti, mat spaudos apžvalgininkas J.Šalkauskas jiems buvo žadėjęs: 7.05 val. – kaip įprastai – jis pradėsiąs apžvalgą, ir pauzės metu mirktelsiąs Rokiškiui. Taip kalba tik žmogus, pamilęs miestą ir jo žmones. J.Šalkauskas tęsėjo pažadą…

 

temainfo.lt

Giedrius Kujelio nuotr.


Komentarai (3)

  1. Asta parašė:

    Labai geras rasinys!!!Perskaiciau ir tarytum su visais pabuvojau nuostabiame Rokiskio muziejuje,grazioje sventeje!!!Dekuj!!!

  2. Recina parašė:

    Butinai siemet atvaziuosiu i Rokiski. Labai panorau aplankyti Dvara ir pajusti anu laiku dvasia, nors dabartinis Rokiskio zmoniu susitelkimas taip pat negali likti nepastebetas.

  3. Toma parašė:

    tai ka daugiau neturejot nuotrauku?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *