– Kai draugai vertina mano darbus, dažnai išgirstu jų komentarą: „Kraupiai gražu“. Mano sugalvotos kompozicijos neįprastu detalių išdėliojimu būna trikdančios ir kupinos įtampos. Realybės piešti aš nemėgstu – peizažą juk gali fotoaparatu užfiksuoti. Man labiau patinka siurrealizmas.
Akvilė Čemerytė mokosi 11-oje klasėje. Mokslai jai sekasi gerai. Ji yra baigusi dailės mokyklą, be to, groja gitara, dainuoja. Susidomėjo buriavimu ir jau dvi vasaras iš eilės plaukioja Baltijos jūroje.
Labiausiai merginai sekasi piešti, jos gabumai jau pastebėti. Akvilės meninių darbų paroda buvo eksponuojama Uoginių Adomo Petrausko muziejuje.
Šis trumpas aprašymas – Akvilės realybė. Ar tiek užtenka atskleisti šios kūrybingos merginos asmenybę? Kodėl jai norisi vaizduoti tai, kas neegzistuoja? Pažinti ir suprasti jos kūrybą paviršutiniško jos gyvenimo aprašo neužteks.
– Mėgstu bendrauti. Pažinti naujus žmones – labai įdomus nuotykis.
Kartą Akvilė su mama viešėjo Panevėžyje. Mama tvarkė savus reikalus, o mergina nusprendė savarankiškai pašmirinėti po miestą. Tą dieną čia šurmuliavo Gatvės muzikos diena: įvairiose vietose būriavosi jaunimas, visur skambėjo muzika.
– Panevėžyje būnu dažniausiai tik su reikalais, pažįstamų čia neturiu. Tačiau vis tiek nusprendžiau išeiti į miestą pasižvalgyti. Įdomu pažinti, kas tokią dieną vyksta mieste. Netrukau įsisukti į šurmulį, lengvai užmezgiau pokalbį su muzikantais. Rasti kalbą su nepažįstamaisiais nėra sunku: svarbu būti linksmai, pozityviai nusiteikti. Į muzikos šventę paprastai renkasi įdomus, kūrybingas jaunimas, todėl su visais lengvai radau bendrų temų.
Akvilei labiau patinka bendrauti su neformalių pažiūrų žmonėmis.
– Jeigu reiktų nutapyti konkretaus žmogaus vidų, o ne išorę, pieščiau kosmosą. Erdvė virš mūsų yra beribė, pilna visko: šviesų, spalvų, tvarkos ir chaoso. Taip ir žmonėse. Žinoma, kuo įdomesnė asmenybė, tuo jos kosmosas spalvingesnis. Todėl ir mėgstu bendrauti su netradiciškai mąstančiaisiais: jų mintyse daugiau smagių dalykų atrandi.
Kitas svarbus dalykas Avilės gyvenime – mokykla.
– Prieš keletą mėnesių lietuvių mokytoja davė užduotį – pasirinkti literatūros kūrinį ir, juo remiantis, padaryti meninį darbą. Tokia užduotis vietoj eilinio išsamprotauto rašinio intrigavo. Taip jau būna: jai kažkas sudomina, užsidegu noru dirbti, kūrybai skiriu maksimaliai visas pastangas.
Mergina nusprendė užduotį atlikti tapyba – nupiešti Johano Volfgango Gėtės Faustą. Rūstus, paslaptingas, truputį magiškas mąstytojas – toks veikėjo charakteris suintrigavo Akvilę.
– Didžiausią dėmesį skyriau akims. Jos – žmogaus stipriausia vidinės būsenos informacija. Jose telpa visa asmenybė.
Merginai labai patiko tokia lietuvių pamokos kūrybinė užduotis.
– Skaitytą knygą galėjau įvertinti kitaip, pamėginti įsivaizduoti jos herojus. Per baigiamąjį Lietuvių kalbos egzaminą visi be išimties turėsime rašyti samprotaujamuosius rašinius, todėl per šio dalyko pamokas nieko daugiau ir nedarom. Be galo nuobodu. Neseniai gavau mokytojos pastabą – mano darbas labiau panašus į esė, o ne į samprotavimą… Suprantat? Jokios galimybės pasireikšti…
Jau dvi vasaras iš eilės mergina keliauja prie Baltijos jūros. Tarptautinis projektas „Mast“ organizuoja keliones: įvairiais burlaiviais – skersai išilgai Baltijos jūros. Tai tikras nuotykis. Akvilė ne tik skrodžia bangas, bet ir turi galimybę pabendrauti su įvairių šalių žmonėmis.
Kiekvienas nuotykis – nauja galimybė bendrauti, būdas pažinti pasaulį ir save pačią. Pavyzdžiui, jei seki tai, ką kitas kalba, o ne tik pliurpi, norėdamas išvengti tylos, gali suprasti, kas per tipas su tavimi. Pavydus ar geranoriškas, atlaidus ar atkaklus, supratingas ar garbėtroška… Gali jį suprasti ir iš to, kaip jis reaguoja į kito pasisakymus.
– Žiema. Pasiilgstu žvaigždžių. Ilgai jas stebėti danguje – šalta. Daug dalykų atrandi, jai stengiesi fiksuoti tai, kas vyksta aplinkui. Žmonės skuba, nepastebėdami pralekia daug gražių dalykų – niekas neužsilieka nei sąmonėje, nei širdyje. Jei nori, kad liktų, reikia sustoti. Bent retkarčiais. Ir pagalvoti, kas šiuo metu man darosi, kas manyje vyksta.
Patirtis formuoja asmenybę.
– Manęs visur daug. Stengiuosi gaudyti akimirkas. Užmegzti pokalbiai, perskaitytos knygos, išgyventos kelionės, išsvajotas žvaigždėtas dangus… Viską mes susidedame į savo galveles. Šie patyrimai tampa mūsų dalimi. Užfiksuotus vaizdelius vėliau dėlioju kūryboje. Kadangi jų labai daug, sunku iš jų sudėlioti kažką realaus. Todėl siurrealizmas – mano mėgstamiausias kūrybos žanras. Netradicinėmis kompozicijomis galiu pasakyti daugiau.
Žmogus tuo įdomesnis, kuo spalvingesnis jo kosmosas. Ir nesvarbu, ką jis veikia, – piešia, groja, o gal tiesiog gyvena įdomiai.
Paulius Briedis