Žydai Nečiūniškių kaime ūkininkavo kaip ir lietuviai: kratė ant laukų mėšlą, arė ir sėjo…

Rokiškio rajono Nečiūniškių kaimą įmanoma atstatyti tik žmonių atmintyje, atkurti prisiminimais, užrašytais pasakojimais. Iš viso tarpukario Lietuvoje buvo maždaug 25 tūkst. kaimų. Nečiūniškiai toks – bene vienintelis… Apie šį kaimą kalbėjome su Duokiškio bendruomenės pirmininke, kultūros specialiste Giedre DAGIENE.

Po konferencijos: kultūros darbuotoja Giedrė Dagienė – pirma iš dešinės

– Kur randasi Nečiūniškiai?
– Nuo Duokiškio – į Jūžintų pusę. Kaimas plytėjo Jūžintų ir Kamajų dabartinių seniūnijų teritorijose. Jidiš kalba Nečiūniškiai buvo vadinami Natzunishok. O aš vis pagalvoju, kad pavadinimas kilęs iš žodžio nevietiniai – nečionykščiai, bet niekur neradau pavadinimo paaiškinimo.

– Duokiškėnai gerokai patyrinėjo Nečiūniškius. Kodėl ėmėtės šio darbo?
– Mintis imtis tokio projekto kirbėjo jau seniai ir dėl kelių priežasčių: mano supratimu, mūsų vietovei Nečiūniškiai suteikia išskirtinumo. Istorinė atmintis tolsta, norisi ją aktualizuoti. Juolab yra sukaupta labai turtinga mūsų apylinkių kraštotyros medžiaga. Ją surinko šviesios atminties mokytoja Irena Janukėnienė, kraštietė istorikė Birutė Kairienė (Lapinskaitė) ir jos dukra Margarita Jankauskienė (Kairytė).

– Kuo Nečiūniškių kaimas išskirtinis?
– Iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo išskirtinai žydų žemdirbių kaimas. Vėliau Nečiūniškiai šiek tiek maišėsi: žemės čia įsigijo lietuviai. 1930 m. Nečiūniškiuose gyveno Berkų, Idelkų, Kaimos, Liošerio ir jo žento Foifkio, Cirto, Rieznikėlio, Meudelio, Peiskaus, Polovino ir jo žento Šepkos šeimos – iš viso 41 žmogus. Pavardes, tiesa, sunku tiksliai įvardinti, nes žmonės mėgo pravardžiuotis. Iš istorikės M. Kairytės ir etnologo Liberto Klimkos straipsnio sužinome: apie 1938 m. Lietuvoje – Suvalkijoje, apie Panevėžį, Biržus – buvo vos keletas ūkininkaujančių žydų šeimų, arba 3,2 proc. visų Lietuvoje žemdirbyste besiverčiančių žmonių. O čia – visas kaimas žydų ūkininkų. Nečiūniškiai vadinami išimtimi.

Istorikė Birutė Kairienė ir Aldona Zulonienė

– Ar pavyko atskleisti, kaip susiformavo ši išimtis?
– M. Kairytė ir etnologas L. Klimka aiškina taip: nuo 1882 m. žydams buvo draudžiama gyventi kaimuose ir turėti žemės. Jie buvo daržininkai, sodininkai, bet žemdirbyste verstis jiems nebuvo leista. Kaip atsitiko, kad Nečiūniškių kaime ėmė kurtis žydų tautybės žmonės ir ūkininkauti, nėra tikslių žinių, bet žinoma, kad žydai čia apsigyveno XIX a. viduryje.

– Koks galėtų būti šio kaimo žydo ūkininko paveikslas?
– Stambių ūkininkų kaime nebuvo. Turtingiausias – Maušas Cirtas. Nors ir turėjęs didelę šeimą, jis laikė keturias melžiamas karves, tris arklius, naudojo gerą žemės ūkio inventorių – šienapjovę ir kertamąją. Kuliamosios kaime neturėjo niekas, šią paslaugą samdydavo. 1940-aisais M. Cirtas pasistatė didelį gyvenamą namą.
Žydai – kaip ir lietuviai – kratė ant savo laukų mėšlą, samdė pagalbininkus – ypač per Šabą.
Beje, įdomu, kad turtingas ūkininkas nelabai bendravo su neturtingais savo tautiečiais.

– Keista, kad žydai ūkininkai dar ir prekiavo.
– Gal ir sunkoka būtų aptikti žinių apie tuometį prekiaujantį lietuvį ūkininką. Nečiūniškių žydai ūkininkai vertėsi smulkia prekyba: vežiodavo arba nešiodavo parduoti cukrų, druską, muilą, sachariną, silkę, riestainius, degtukus, degtinę; atveždavo deguto ratams. Kaimuose kitokios prekybos ir nebūdavo. Be to, Nečiūniškių viduryje stovėjo karčiama: čia rinkdavosi aplinkinių kaimų vyrai. Tai nelabai patiko lietuvėms moterims.

– Įdomu, kaip sugyvendavo lietuviai ir žydai?
– Kadaise tai buvo labai uždara bendruomenė. Bet tapatus gyvenimo būdas Nečiūniškių gyventojus skatino labiau atsiverti. Skyrėsi, žinoma, religija ir papročiai.
Jaunimas dalyvaudavo šokiuose, vieni kitų vestuvėse. Yra Dominyko Ambrazevičiaus (gim. 1910 m.) pasakojimas, kaip kartu su žydais keliauta į Kaune vykusią žemės ūkio rūmų parodą: žydai pavaišino lietuvius, nakvynę suteikė, Kauną aprodė.
Remiantis D. Ambrazevičiaus prisiminimais, žydai buvo ne girtuokliai, tvarkingi, taupūs ir nešykštūs. Lietuviai eidavo pas žydus dirbti per šabą: perkeldavo, pagirdydavo karves, kitaip kaip patarnaudavo.
Onos Paunksnytės-Lapinskienės (gim. 1920 m.) pasakojimu, žydai buvę aukštesnės kultūros nei lietuviai: prieš užeidami pas kaimyną jie pasibelsdavo, o lietuviai to nedarydavo.
Jauni įsimylėdavo vieni kitus, bet tekėti už žydo ar vesti lietuvę nebuvo įprasta.
Buvę ir piktų juokų: lietuviai žydo deguto statinei kaištį ištraukė, į sinagogą antis suvarė…

– Kur Nečiūniškiuose žydai melsdavosi?
– Šviesios atminties kaimo gyventojo Antano Gildučio (gim. 1931 m.) prisiminimuose – kaime buvo dvi sinagogos. Jis dar parodė antros sinagogos pamatus. Šiuo metu čia ūkininkai dirba žemę, ir jos likučių jau neberasime.
Pamaldų laikyti atvažiuodavo rabinas iš Kamajų. Kartais jį pavaduodavo seniausias kaimo žydas Colka. Nykstant kaimui sinagoga buvo išardyta ir išvežta į Kamajus.

Nečiūniškių jaunimas prie Antano Gildučio namų

Kapinių kaime nebuvo, artimuosius žydai laidodavo Kamajuose.
Kaip pasakoja A. Gildutis, Nečiūniškių sinagoga buvo dviejų aukštų: pirmame aukšte melsdavosi vyrai, o moterys lipdavo į antrą aukštą ir žiūrėdavo pro langelius. Į antrą aukštą įleisdavę ir lietuvius. Melsdavosi žydai tik tuomet, kai susirinkdavo mažiausiai dešimt vyrų. Jei tiek nebūdavę, jų atsiveždavę iš Kamajų.
Melsdavosi žydai šeštadieniais – septintą judėjų savaitės dieną. Švęsti pradėdavo penktadienį, danguje pasirodžius vakarinei žvaigždei.

– O kur mokėsi?
– Kiek žinoma, turėjo kaimas religinę pradinę mokyklą. Vienu metu rabinas Rebas Leibas buvo ir ritualinis skerdikas (shochet), ir mokytojas (melamed).

Prie mokyklos, Snarskių iš žydo pirkto namo.

– Ką galėtų reikšti – skerdikas?
– Gyvulius skersdavo ne bet kas. Juos reikėdavo paskersti iš karto: jei nepavykdavo, tokio mėsą parduodavo, patys jos nevalgydavo.

– Žydai, be abejo, mokėjo lietuviškai?
– Taip, žinoma. Prieškario vyresnio amžiaus žmonės gal ne taip ir sklandžiai. Išlikęs pasakojimas, jog tas pats M. Cirtas, pigiai suderėjęs talkininkę, trynė rankas ir džiaugėsi: „Mergą prigavau“. Lietuviai pasakytų: „Apgavau.“ Iš šio posakio ilgai buvo šaipomasi. Šiaip Cirtas apibūdinamas kaip sąžiningas: kiek suderėdavo, tiek sumokėdavo.
Apie M. Cirtą žinoma bene daugiau nei apie kitus: 2003 m. į Kamajus buvo atvykęs M. Cirto anūkas, sūnaus Abramčiko sūnus Mošė Cirtas. Susitiko jis su vietiniais gyventojais, klausinėjo prisiminimų, dalis jų užfiksuoti. Žmonės ūkininką M. Cirtą prisimena didelį, stambų, juoda barzda, labai stipraus balso žmogų. Stefanijos Makuškienės prisiminimu, anūkas labai panašus į senelį.

Mošės Cirto buvusios sodybos vieta. Čia lankėsi jo anūkas Mošė Cirtas.


– Karo pradžioje Nečiūniškių žydus išvarė į Kamajus…
– O iš čia – į Rokiškį ir sušaudė Velniaduobės miške. Ir lietuviai, ir žydai tikėjosi, kad Nečiūniškių niekas nelies. Bet taip nebuvo… Po 1940-ųjų baigėsi šio kaimo egzistavimas.
Visada labai jaudino tragiškas žydų tautos likimas, o mums, duokiškėnams, kamajiškiams dar labai svarbu ir tai, kad esame žmonės, netekę savo kaimynų.

– Kas liko iš kaimo?
– Paties kaimo nebėra. Yra sodas, šulinys, iš kurio vandenį sėmė ir žydai, ir lietuviai, bei viena sodyba, dar prieš karą pirkta iš žydo. Šio namo savininkė – Aldona Zulonienė (Kušlytė) yra paskutinė Nečiūniškių gyventoja, tiesa, gyvena ji dabar Jūžintų seniūnijai priklausančioje kaimo dalyje. 

– Kuo dar vertingas projektas „Kaimynai, kurie dingo“?
– Paminėjome Lietuvos žydų istorijos metus. Labai norėčiau projekto tęstinumo ir kaimo žymens. Bet akmuo mažiau kalba nei gyvas pasakojimas ar meninės priemonės, paremtos tikra ir dar gyva istorija. Ruošdami projektą atradome daug literatūros: Odile Sugano „Kasdienis miestas ir štetlas“, Yveso Plasseraudo ir Henri Minczeleso „Lietuvos žydai 1918–1940. Prarasto pasaulio aidas“, Alfonso Eidinto „Žydai, lietuviai ir holokaustas“, Augustino Janulaičio „Žydai Lietuvoje“, Solomono Atamuko „Lietuvos žydų kelias“, Alfredo Jomanto „Žydų kultūros paveldas Lietuvoje“ ir kitus leidinius.
Buvome surengę konferenciją. Pranešimą apie Nečiūniškių kaimą skaitė duokiškietė, šiuo metu Utenoje gyvenanti istorikė B. Kairienė. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis skaitė pranešimą „Rokiškio krašto žydai: nuo pirmų paminėjimų iki holokausto“.
Organizavome pažintinį dviračių žygį į Nečiūniškių kaimą, literatūrinę naktigonę bei Matildos Olkinaitės poezijos rinktinės „Atrakintas dienoraštis“ sutiktuves. Organizavome švietėjišką išvyką į Vilnių, lankėme Panerių memorialą, Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų, Samuelio Bako ekspoziciją.
Labai džiaugiuosi, kad išjudinome užmarštį ir pažinome Nečiūniškius artimiau. Mes atkūrėme kaimą prisiminimais, pasakojimais, surinktomis žiniomis.


Kalbėjosi Rita Briedienė
Istorikės Margaritos Kairytės archyvo nuotraukos