Pradžia » Aktualu » Anykštėnai, paženklinti „Paukščiu“

Anykštėnai, paženklinti „Paukščiu“

Anykštėnai, paženklinti „Paukščiu“

Publikavimo data: 2014-12-03

Dar ne kiekvienas atsakytų į klausimą, koks yra Anykščių regioninio parko produkto ženklas ir ką jis reiškia. Gruodžio 2 d. Anykščių regioninis parkas visuomenę ir pakvietė susipažinti su šiuo ženklu bei su anykštėnų įmonėmis, kurios nuo šiol bus juo paženklintos.

– Tai kokybės ženklas, – sakė Anykščių rajono regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka ir ekrane rodė stilizuotą paukštuką raštuota uodegėle, o jo sparnas papuoštas Anykščių regioninio parko simboliais – Laimės žiburiu, bangelėmis ir vovere. Paukštukas – bendras visai Lietuvai, o sparnas informuos, kuriam iš 34 šalies regioninių parkų priklauso įmonė, juo paženklinta.

– Šalies regioniniai parkai – Anykščių irgi – kartu su VšĮ “Baltijos aplinkos forumas” įgyvendina projektą „Darnios Lietuvos saugomų teritorijų puoselėjimas”. Viena iš projekto veiklų ir yra Saugomos teritorijos produkto ženklo įdiegimas, kaip viena iš darnaus turizmo skatinimo priemonių. Turistui svarbi kokybiška bei autentiška produktų ir paslaugų pasiūla: apgyvendinimas, gido, nakvynės, maitinimo paslaugos, tradicinių amatų dirbiniai ir t.t. Dabar keliautojas nesunkiai galės orientuotis: produktas ar pastatas, paženklinti paukštuku, garantuoja kokybišką gaminį ar paslaugą, – sakė K.Šerepka.

Ženklas pirmiausia teikiamas tam, kuris gyvena ar veiklą vykdo saugomoje teritorijoje ir savo veikla nepažeidžia saugomų vertybių, turi etnografiniam regionui būdingus produktus.

Anykščių regioninio parko produkto ženklas buvo suteiktas penkiems anykštėnams: arbatinės „Arbatos magija“ savininkui Ramūnui Daugelavičiui; Arklio muziejaus Legų sodybos muziejininkei, duonos kepimo, žvakių liejimo ir karpinių meistrei Ritai Vasiliauskienei; sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkei, senojo duonos kepimo amato puoselėtojai Nijolei Kačkuvienei;  VšĮ „Gamtos pilnatvė“, gaminančiai kosmetikos produktus, įkūrėjai ir direktorei Renatai Paramonovai; Niūronių kavinės „Pasagėlė“ savininkei Laimutei Vasiliauskienei. Beje, L.Vasiliauskienei buvo įteikti du sertifikatai – už kavinės „Pasagėlė“ ir už individualios įmonės veiklą.

Teisė naudotis „Paukščio“ ženklu suteikiama penkeriems metams. Vėliau jo turėtojui vėl teks įrodyti, kad yra vertas Anykščių regioninio parko produkto ženklo. Po Naujųjų bus registruojami kiti etnografiniam regionui būdingų produktų gamintojai.

 

Rita Briedienė

Autorės nuotraukos

 

 

Verslininkų, įvertintų Anykščių regioninio parko produkto ženklu, pasisakymai

 

Nijolė Kačkuvienė:

– Duoną kepu 15 metų – tiek laiko dirbu Arklio muziejuje. Duonelės jau tiek daug išdalinta! Manau, kad Anykščių regioninio parko produkto ženklas žmones dar labiau skatins domėtis, kas tai per gaminys.

Mūsų kepama duonelė keliauja į įvairiausias pasaulio šalis. Ji ekologiška, rauginama duonkubilyje, kepama kaimiškoje krosnyje. Ši duona Anykščių regioniniam parkui gėdos nepadarys. Su parko administracija bendradarbiausime ir toliau; savo įsipareigojimus vykdysime.

 

Ramūnas Daugelavičius:

– Mes turėjome savo įmonės ženklą – „Rankas“. Dirbi sau tyliai, ir tiek. Anykščių regioninio parko produkto ženklas bus labiau pastebimas, nes yra bendras visai Lietuvai. Ačiū, kad pastebėjote ir įvertinote.

Mano darbas  – vaistažolės. Juo užsiimu jau daugelį metų. Bene prieš septynerius metus mano šeima atidarė arbatinę „Arbatos Magija“. Čia galima paragauti labai daug arbatų rūšių.

Vaistažolės žmonėms gal jau šiek tiek atsibodę, todėl nusprendžiau daryti ir kavas. Juk anksčiau kavą virdavo nebūtinai iš kavamedžio vaisių; ją gamindavo iš skrudintų šaknų arba iš džiovintų sėklų. Braziliška kava išstūmė mūsų senąsias kavas, ir aš labai noriu jas atgaivinti. Žmonės jas pamėgo: gal todėl, kad tai nauja. Štai verdi kavą ir ją praturtini šaukšteliu džiovintų kiaulpienių. Šio augalo nauda pažįstama visam pasauliui, ją pradedame vertinti ir mes, lietuviai. Džiaugiamės, kad atradome produktą, kuris gali tapti kasdieniu. Juk šiaip ar taip geri kavą, tad puiku, jeigu ją praturtini naudinga kiaulpiene.

Aš vaistažoles renku, mano mergaitės jas smulkina. Šeimai šis darbas patinka: sėdime terasoje ir dirbame. Net didžiuojuosi, kad mūsų produktų kiekiai yra maži. Didindamas apimtis neišvengiamai prarandi kokybę. Darbo daug; šiek tiek kamuoja alergijos ir erkės. Kitų akimis mano darbe yra keistumo, bet man jis patinka.

Verdame ir gilių kavą. Ąžuolynai kažkada užėmė 90 proc. Lietuvos teritorijos. Iškirto šiuos medžius, bet jų dvasia liko. Noriu ją saugoti. Gilių kava yra puiki savo skoniu, be to, sergsti krašto autentiką. Gilė – tarsi simbolis, kuris parodo, kad ąžuolas yra pasaulio medžio dalis. Sėkla – informacija, bylojanti apie tai, kas lieka ateities kartoms: vėl gali išaugti naujas ąžuolas, kaip iš svajonės ar žodžio – naujas įvykis; šaknys – dabartis ir mūsų darbas. Visa tai simbolizuoja pasaulio atramą, stulpą.

Anykščiai turi gerą vardą, jis kelia pasitikėjimą: čia švarus oras, čia labai gražu. Ir aš supratau, kad mano vieta čia, gimtuosiuose Anykščiuose. Turime žemės Auleliuose, mano mamos tėviškėje. Na, o kiaulpienių, kitų vadinamų piktžolėmis, netrūksta, galėtume net į Kiniją jų eksportuoti, jei tik darbo rankų užtektų!

 

Rita Vasiliauskienė:

– Į tradicinius amatus įpuoliau bene prieš dešimtmetį, kai pradėjau dirbti Arklio muziejuje. Pradžioje buvo duona, paprasta ruginė. Štai ir intriga – atvažiuoti į Niūronis paragauti abiejų šeimininkių duonos; jos visada būna ir visada buvo skirtingos. Anykščių regioninis parkas gali pelnytai didžiuotis, kad jo teritorijoje yra daug duonos kepėjų, ir ne tik dalyvaujančių Arklio muziejaus edukacinėse programose.

Kitas mano puoselėjamas dalykas – vaškinės žvakės. Tai senas ir jau pamirštas amatas. Būna, kad dalyvaujantieji žvakės gamybos procese nustemba: iki tol jie nieko panašaus nebuvo regėję. Labai smagu, kad atvyksta žmonės ir iš labai toli, ir užsieniečiai.

Prieš porą savaičių turėjome užsienio svečių, dalyvavusių popieriaus karpinių programėlėje; gaminome kalėdinius atvirukus.

Popieriaus karpiniai – tai dar viena regioninio parko vizitinė kortelė. Šiuo metu muziejuje vyksta edukacinė programa „Iškirpsiu tau leliją“. Tai nauja, bet jau įsivažiuojanti programa.

Šiuo metu yra labai platus popieriaus karpinių panaudojimo būdas: įrėminti paveikslai, atvirukai, iliustracijos. Galiu pasidžiaugti, kad prieš keletą dienų pasirodžiusi Teresės Ūksienės poezijos knyga yra iliustruota mano karpiniais. Smagu, jog tai, ką mes padarome savo rankomis, iškeliauja į platesnį pasaulį.

Kviečiu visus išbandyti šiuos amatus savo rankomis, pajusti vaško kvapą, žirklutėmis padirbėti – pajausti rezultato džiaugsmą; smagu būtų, jei į Niūronis atsivežtumėte ir savo svečius.

 

Laimutė Vasiliauskienė:

– Paženklinti esame dviem – veiklos ir produkto – ženklais. Mūsų parduotuvėlės dar negalima pavadinti verslu, tai – hobis, užsiėmimas, labai atitinkantis mūsų gyvenimo būdą, sveiką mitybą, be jokių E. Patys taip gyvename ir parduotuvėlėje siūlome sveikus produktus. Jų nepagaminame labai daug, bet štai šiemet buvo nepaprastai gausu grybų: prisidžiovinome labai daug baravykų ir voveraičių. Nemažai jų sunaudojame savo patiekalams, bet šiek tiek turime ir prekybai. Anykštėnai patys gerai ir turtingai gyvena, visko turi, bet pamato gražiai įpakuotus baravykus ir perka.

Populiariausia mūsų prekė – morkų traškučiai. Vasarą net nespėjame jų gaminti; mamos juos perka vaikams vietoj saldainių.

Burokėlių parduodame mažiau: vaikams jie ne tokie skanūs.

Daugiausia pagaminame gilių kavos. Šiemet gilių visiškai nebuvo. Paruošti jų kavą – ilgas ir kruopštus darbas. Gerai, kad turime krosnį, nes be jos neįmanoma tokios kavos padaryti, arba tai būtų labai menki kiekiai.

Turime porą daržų: užsiauginame įvairių prieskoninių daržovių, prisidžioviname šaknų, lapų, darome mišinius, tad prieskonių neperkame, dar ir kitiems jų parduodame.

Verdame uogienes. Žmonės nori, kad žemuogės būtų  lauko, ne sodo, tačiau šių uogų rinkėjų yra labai nedaug. Nedidelė ir aviečių pasiūla.

Bene septynerius metus gaminame kulinarinio paveldo produktus. Jų gamybai 70 proc. naudojame vietos gyventojų užaugintų produktų. Viskas yra paremta sąžiningumu, o ne tai, kad sakytume, jog perkame produktus iš vietinių gyventojų, o iš tiesų – kažkur kitur. Tik 30 proc. naudojame tai, ko žiemos metu negalime užsiauginti. Kavinės patiekalams visiškai nebenaudojame lašišos, krevečių, bananų – jokių atvežtinių produktų.

Žmonės atvažiuoja ir vėl klausia pagal mūsų receptą raugintų agurkų – ir mums smagu. Bet tai – tik žaidimas. Gyvename iš kulinarinio paveldo.

Labai džiugu, kad atsirado šis saugomos teritorijos ženklas. Nebereikės aiškinti, kad tai mūsų pastangos, mūsų darbas. Pats ženklo turėjimas garantuos mūsų sąžiningumą. O juk svečių vis gausėja. Panevėžiečiai Niūronyse jau – kaip savi.

Dėkoju Anykščių regioniniam parkui už šį ženklą.

 

Renata Paramonova:

– Viešoji įstaiga „Gamtos pilnatvė“ labai džiaugiasi suteiktu ženklu. Mūsų veiklos susietos su gamta. Gamindami kosmetikos gaminius, organizuodami vaikams stovyklas, vykdydami sveikatingumo programas turime tikslą – priartinti žmogų prie to, kas tikra, kas yra labai gražu ir vertinama. Tai gamta.

Prieš keletą metų aš keliavau po Ameriką ir labai stebėjausi parduotuvėse matydama siūlomus pienių lapus. „Kas juos gali pirkti?“ – svarsčiau. Nustebau sužinojusi, kad šiuose žolelėse – begalinis gėris. Šiuolaikiniam žmogui – skubančiam, stresuojančiam , dažnai sergančiam – tai yra didelė pagalba. Grįžusi pradėjau studijuoti žoleles, vis dažniau atvažiuodavau į Anykščius. Stebėjausi: kiek daug mes turime! Anykščių krašto pievose, miškuose, laukuose yra daug ypatingų žolių. Labai norėjau, kad šių vaistingų žolelių paslaptis būtų sudėta į kosmetinius gaminius. Ne kiekvienas gali sau pasigaminti muiliuką, kremo ar aliejaus, bet visa tai gali nusipirkti pas mus. Kartais žmonės net neklausia, iš ko produktas padarytas – jį patraukia estetiška pakuotė, puikus kvapas. Tačiau man, gamintojui, labai svarbu, kokia yra kiekvieno produkto sudėtis, nes visa tai orientuota į žmogaus sveikatą. Tie, kurie nuolat naudoja mūsų muilus, supranta, kad gamtoje yra daug stebuklų, padedančių išlaikyti gražią odą, išgydyti odos ligas, pakelti nuotaiką vien nusiprausus.

Anykščių regioninio parko produkto ženklas puikuosis ant mūsų produktų, kaip dar vienas žingsnis gamtos link. Mes ne tik džiaugiamės gamta, bet norime ir ją saugoti.

Kasmet lankausi Šveicarijos kalnuose ir negaliu atsistebėti jų grožiu. Čia tiek daug augalų, bet jie nekvepia. Buvau apstulbusi, kad jie neturi ir vaistinių savybių. Kodėl taip yra? Juk šveicarai –  sąmoningi žmonės? Tačiau jie tokie pedantiški, švarūs, labai puoselėjantys savo aplinką – net gatves plauna šampūnu, skuta kalnų žolę, – pievose neliko vabzdžių, nei paukščių, o augaluose – gėrio.

Taip gera grįžti į Andrioniškio kaimą, pajusti augalų kvapą. Savo rankomis darome aliejines ištraukas. Ištyrę jų sudėtį matome: tai – lobynas, labai svarbus žmogaus sveikatai ir grožiui.

Viena mūsų veiklos sričių – pačiam išmokti pasinaudoti gamta: prisirinkti žolelių ir iš jų kai ką pasigaminti. Anykščių menų inkubatoriuje mes vedame edukacines programas.

Didžiuojamės galėdami miesto vaikams organizuoti stovyklas. Kai kurie jų yra taip toli nuo gamtos… Mes renkame žoles, kuriame krosnį ir kepame duoną, kūrename pirtį ir mokomės vanotis, plaukiame upėmis ir pažįstame aplinką.

Serga ir verslo sėkmingi žmonės. Kartais išsitraukiu savo močiutės receptų ir žolių knygą ir edukaciniuose užsiėmimuose su sėkmės žmonėmis ją studijuoju…

Ačiū, kad mus įvertinote ir priėmėte į savo būrį.

 

 

 

 

 


Komentarai (5)

  1. Neli parašė:

    Ir visos moterys! Šaunuolės!

  2. Vilija parašė:

    O kur randasi ta Arbatos Magija?

  3. anykštėnas parašė:

    Virš Norfos Vilniaus gatvėje. Antrame aukšte jei neišsikraustė 🙂

  4. […] Plačiau apie šį ženklą galite skaityti čia. […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *